Algimantas Čekuolis:

Ir šiandien Algimantas - audringame darbų sūkuryje. Jis rengia autorines popietes televizijoje, “suka” pažintinius filmus apie užsienio valstybių sostines, lydi turistų grupes į egzotiškas šalis, skaito paskaitas universitete. Kaip pats Algimantas sako, “laisvo bėgio” jo gyvenime nebūna. Tačiau toks veiklos tempas ne todėl, kad sunku pragyventi, o dėl to, kad tai teikia laimę ir duoda gerų rezultatų.
 

Apie informaciją

Tai, ką TV žiūrovas mato kiekvieną sekmadienio popietę (laida “Popietė su Algimantu Čekuoliu”), - ilgo ir kruopštaus visos savaitės darbo rezultatas. “Informaciją “meškerioju” iš radijo eterio, - sako Algimantas. - Imtuve užprogramuotos 32 stotys, kurių kasnakt klausausi”. Todėl pono Algimanto žmona Edita sako: “Miegam trise: aš, jis ir “Sony”.
Po mūsų pašnekesio Čekuolių namuose buvo išplėstas ir televizoriaus kanalų diapazonas, pajėgus priimti 580 TV kanalų. Ir visa tai dėl tokio paprasto tikslo - kad “Popietės su Algimantu Čekuoliu” žiūrovas gautų kuo daugiau ir kuo įdomesnę informaciją.
 

Apie genetiką ir meilę

Kas gi šio žmogaus energijos šaltinis? “Tai nėra koks nors vienas faktorius, - sako Algimantas. - Tačiau tikrai žinau, kad nemažą įtaką turi genai. Tėvas buvo smagus muzikantas, dailininkas, mama - kontraversiška asmenybė (poetė, išleidusi matematikos vadovėlį).
Manau, kad labai reikšmingas energijos ir veiklumo šaltinis yra meilė. Praktiškai nebuvo laikotarpio, kai aš nemylėjau ir nebuvau mylimas.
Turiu pripažinti, kad nesu “vienamylys” gulbinas. Tačiau nei pamestas, nei pats pasitraukdamas, nuo uolų žudytis nekrentu. Mano nuomone, ir darbus, ir partneres reikia keisti. Užmėtykit mane akmenimis, jei tai amoralu, bet kad tai padeda gyventi - faktas. Tiesa, savo recepto niekam nesiūlau”.
Santykiuose su moterimis Algimantas išskiria vieną pagrindinių aspektų - intelektualinį bendravimą. “Vakarieniauti gali su bet kokia moterimi, tačiau ką darysi pusryčiaudamas?..” - mįslingai argumentuoja pašnekovas.

Apie sveikatą

Žvelgi į šį jaunos sielos, tačiau turintį solidų metų skaičių žmogų ir svarstai - galbūt jam Dievulis davė geležinę sveikatą? O kai paklausi, išgirsti ne vieną diagnozę, kurią Algimantui yra užrašę medikai. Tačiau akivaizdu, kad visos gydytojų diagnozuotos sveikatos problemos glūdi labai giliai, nes joms kūno savininkas neleidžia išsiveržti ir pasireikšti.
“Skutuosi rytais prieš veidrodį, o veidas - raukšlėtas kaip keptas obuolys, - ironizuoja Algimantas. - Tuoj pat priimu sprendimą - turiu susitvarkyti: intensyvi mankšta, šaltas dušas, karšta vonia”. Toks šio žmogaus gyvenimo būdas. Nuolatiniai pasivaikščiojimai ilgokomis distancijomis, pasivažinėjimai dviračiu, popiečio miegas. Visa tai - į sveikatą. “Reikia mylėti žmones ir save, - pataria Algimantas. - Reikia gyventi įdomiai, tada bakterijos ant tavęs numirs”.
Nuolatinės kelionės į kalnus, pasak Algimanto, taip pat vienas iš sveikatos šaltinių. “Dvejus metus kalnų teikiamą romantiką ir malonumus praradome dėl vaikų kurstomos baimės, kad Algiui jau pavojinga slidinėti kalnuose, - prisimena Algimanto žmona ponia Edita. - Jie nuolat atkalbinėjo mus nuo šių kelionių. Sakė, subyrės jo kaulai. Vos nepatikėjome. Tačiau kartą ėmėme ir nepaklausėme. Pasiėmėme maišelį kaulams susipilti ir išvažiavome. Laimei, nieko blogo nenutiko. Maišelio taip ir neprireikė”.
Dabar Algimantas ne tik drąsiai važiuoja į kalnus, tačiau netgi vadovauja slidininkų grupėms.
O kalnuose jis - nesutramdomas. “Tokio drąsaus žmogaus aš
niekada nebuvau sutikusi, - prisipažino ponia Edita, cituodama instruktorės pastebėjimą. - Kalnuose jis viską daro neteisingai. Tai, ką nurodo instruktorius, - jam neįdomu. Jis turi nušliuožti ten, kur jam norisi, ir taip, kaip norisi”.
Atkaklumu Algimantas pasižymėjo nuo pat jaunystės. Kai išvyko į Maskvą studijuoti Gorkio institute, jam nebuvo nė šešiolikos. Nemokėjo jis ir rusų kalbos. Tačiau atkaklus darbas, prie knygų užmirštant save, davė stebėtinų rezultatų. Jau po pusmečio tuometinis paauglys ne tik suprato Jeseniną, Puškiną, bet ir mintinai juos deklamavo. Tai buvo sveikatą alinantis užsispyrimas.
Todėl pasiekimai buvo ne tik pozityvūs. Algimantas nuo intensyvaus darbo ir bado susirgo lengva tuberkuliozės forma. Tačiau atkaklumas vėl įveikė ir ligą.
 

Apie mitybą

Paklaustas, ar daug dėmesio skiria mitybai, Algimantas atskleidė daugybę savo virtuvės paslapčių. Tai leido suprasti, kad patiekalų kokybė jam labai svarbus dalykas. Tačiau pažymėjo, kad triūsti virtuvėje nuo ryto iki vakaro nėra jokio reikalo. Pietūs turi būti ruošiami ne ilgiau nei pusvalandį. Negali būti jokių mėsos “daužymų”, marinavimų ar panašių dalykų. “Muškite blogus vyrus, o ne mėsą, - sako Algimantas. - Mėsa turi būti tik šviežia (nešaldyta), geriausia - jautienos išpjova. Mėsą perkepti - kaip ir ją mušti - nusikaltimas”.
Tiesa, mėsa - toli gražu ne pagrindinis Čekuolių šeimos meniu racionas. Pasak Algimanto, jų šeimoje kur kas dažnesni žuvies ir kitų jūros gėrybių patiekalai.
Algimantas laikosi ir griežtų vyno vartojimo taisyklių. “Jei vynas ką tik parneštas iš parduotuvės - jis netinkamas vartoti, - sako Algimantas. - Toks vynas yra “pavargęs”. Jis turi bent porą savaičių “pailsėti”.
 

Apie gyvenimą jūroje ir ant kranto

Algimantas 11 savo jaunystės metų praleido jūroje. “Išplaukiau į jūrą, nes norėjau pajusti gyvenimo koncentratą, - taip šį apsisprendimą argumentuoja Algimantas. - Pusmetis - laive, pusmetis - prie rašomojo stalo. Po gūdžių valandų Arktyje sėdėti prie rašomojo stalo - tikra šventė”. Tuomet gimė A.Čekuolio jūreiviškas apsakymas, kuriam buvo paskirta “Tiesos” premija, ir kiti jo literatūriniai kūriniai.
“Paradoksalu, tačiau kai pajutau, kad galiu rašyti gerus apsakymus, parašiau tik tris, - prisimena Algimantas. - Tam reikėjo mirkyti plunksną į kraują, stovėti po šaltu dušu... Supratau, kad geriau būti apysakų ar romanų veikėju nei kurti fikciją apie gyvenimą. Taip baigėsi Čekuolio-rašytojo “era”. Žurnalistika man buvo įdomesnė nei beletristika”.
Gyvenimas jūroje yra vienas iš įsimintiniausių gyvenimo
epizodų. Dar ir šiandien, pradėjus 70-uosius gyvenimo metus, jūra Algimantui tarsi kokia šventovė - iki sielos gelmių pažįstama, sava, tuo pačiu - paslaptinga, išsvajota, mylima, o kartu ir atgrasi... “Nesuprantu, kaip galima mėgautis žiūrint į audringą jūrą, - stebisi Algimantas. - Iki šiol negaliu žiūrėti filmų apie laivų katastrofas... Nežiūrėjau ir “Titaniko”. Nežinau kodėl. Gal dėl to, kad būnant laive teko tris kartus skęsti?.. Tikrai nežinau”.
 

Apie charakterį

Paprašytas apibūdinti save, Algimantas išskyrė keletą charakterio bruožų: “Iš kuklumo, tikriausiai, nemirsiu. Nors labai stengiuosi toks nebūti.
Kita vertus, esu labai jautrus. Reaguoju į kiekvieną pastabą. Gal todėl nuolat stengiuosi kuo mažiau girdėti apie save.
Be to, esu gimęs būti lyderiu. Šis bruožas lydėjo mane per visą gyvenimą ir bėgant metams vis stiprėjo. Jei jaunystėje dar sugebėdavau susitaikyti su pavaldinio vaidmeniu, tai dabar nebegaliu.
Negaliu ir nesugebu taikstytis su diktatu. Geriau jau vienam su savimi būti ir apėmus džiaugsmui, ir iškilus problemoms”.
Ponia Edita savo vyro charakterį apibūdina trumpai ir aiškiai: “Algimantas - Skorpionas. Nei tu jį glostyk, nei mink ant jo”. Tarsi pritardamas tokiam savęs apibūdinimui Algimantas prisipažįsta: “Jei vadžia pakliūva po uodega, kartais galiu nesusivaldyti ir sukelti skandalą”.
 

Apie likimo dovaną

Paprašytas išskirti laikotarpį, už kurį Algimantas labiausiai dėkingas likimui, sakė: “Tai šešeri darbo metai “Gimtajame krašte.”… Nežinau, ar žino skaitytojai, tačiau tuo metu “Gimtasis kraštas” buvo tapęs didžiausiu pasaulyje savaitraščiu, jo tiražą skaičiuojant tūkstančiui gyventojų. Laikraštis turėjo 320 tūkst. vien tik prenumeratorių. O kur dar tie skaitytojai, kurie kas rytą laukdavo leidinio prie spaudos kioskų?..
Būdavo, einu namo 3-4 val. ryto. Išsekęs, nuvargęs, tačiau toks laimingas, nes žinau, kad padariau gerą darbą - išleistas dar vienas laikraščio numeris.
Snusteliu valandą kitą, ir vėl į gatvę. Negaliu atsispirti pagundai prieiti prie kokio spaudos kiosko ir pasižiūrėti, ar daug žmonių perka “Gimtąjį kraštą”. Neapsakomai džiaugdavosi širdis, kai ko ne iš kiekvieno pirkėjo lūpų girdėdavau: “Man, prašyčiau, “Gimtąjį kraštą”. Ir tai buvo ne 1989 ar 1991 metai. Tai buvo 1986-ieji, 1987-ieji”.
 

Apie politines skyrybas

Kaip dar vieną šviesių prisiminimų laikotarpį A.Čekuolis išskiria metus, kuriuos vadina “autentiškojo Sąjūdžio” laikotarpiu. Žurnalistas gerai prisimena Sausio 13-ąją, kai per vieną dieną teko duoti 17 interviu įvairioms pasaulio TV kompanijoms ir laikraščiams. O kur dar Kovo 11-oji...
“Tą dieną buvo transliuojamas TV tiltas Vilnius - Maskva - Vašingtonas, - pasakojo Algimantas. - Buvo 6 val. ryto. Tiesioginės transliacijos metu išgirdau kolegos Poznerio repliką: “Jūs skiriatės. Tačiau skyrybų atvejais vyksta teismai, kurie nusprendžia, kam kuris vaikas lieka, kam koks turtas atitenka…”
Lietuvos TV studijoje sėdėjau vienas prieš kamerą. Ir staiga išgirdau save sakant: “Skiriamasi, kai būnama vedus. Mes nebuvome ištekėję. Mus išprievartavo”. Po šių mano žodžių iš Vašingtono pasigirdo tylus, santūrus kolegos kikenimas, o iš Maskvos - kelių sekundžių tyla. Netrukus po to įvairiuose Amerikos laikraščiuose pasirodė 53 karikatūros šia tema”.
* * *
Algimantas nevengia garsiai kalbėti apie savo amžių: “Galbūt kai kam tai gali atrodyti kaip koketavimas. Tačiau, ko gero, tai paties savęs pratinimas prie realybės.
Esu laimingas, nes gyvenu. Aš nenoriu nieko kito, kaip tik turėti tą žmoną, kurią dabar turiu, daryti tai, ką dabar darau. Ir pasakysiu likimui ačiū, kai visa tai pasibaigs”.