Prieš krizes lygūs visi

Pirmųjų metų „apsitrynimo“ krizė

Krizės metu žmogus išgyvena daug didesnę įtampą ir intensyvesnius nemalonius jausmus negu kasdieniame gyvenime. Atsižvelgiant į žmogų, jo atsparumą, gyvenimo aplinkybes, skiriasi krizės įveikimo būdai bei jos padariniai. Kartais gyvenimas po stiprių skausmingų išgyvenimų gali pasisukti destruktyvia linkme: skyrybos, depresija, alkoholio vartojimas ir t.t.
„Krizės visada susijusios su kokiomis nors didelėmis, dažnai netikėtomis, gyvenimo permainomis, stipriais sukrėtimais. Krizė yra tarsi kritinis lūžio taškas, kurį įveikę įgyjame naujos patirties, išmokstame kitaip gyventi, bręstame kaip asmenybės. Sėkmingai įveikta krizė gali padėti sutvirtinti poros santykius, šeimą”, – sako Aušra Šapranauskienė, psichologinio konsultavimo ir krizių įveikimo centro „Gera būsena“ psichologė-psichoterapeutė.
Psichologė mini pirmųjų metų poros krizę. Pasak jos, kai išsisklaido medaus mėnesio euforija, du žmonės pamažu pradeda suvokti, kad jiems reikės ne tik kartu džiaugtis, bet ir derintis vienam prie kito. „Pradėjus kartu gyventi, atsiskleidžia partnerio savybės, kurios mums nepatinka arba atrodo nepatrauklios, arba jis ne visada elgiasi ne taip, kaip mes norėtume ar tikėjomės. Geriau pažįstant vienam kitą, derinantis vienam prie kito, kaupiasi patys įvairiausi jausmai. Trikdo kito žmogaus įpročiai, buitiniai kivirčai. Susiduria skirtingų šeimų modeliai, įsivaizdavimas, kokia turi būti šeima, kokie vyro ir žmonos vaidmenys, kas poroje bus lyderis. Kyla vis daugiau konfliktų, kurie gali peraugti į krizę, kai porai teks ieškoti naujų, tinkamesnių susitarimo ir bendro gyvenimo būdų. Galbūt keisti savo požiūrį arba kai kuriuos įpročius, išmokti nusileisti arba, atvirkščiai, pakovoti už save, atsakyti sau į klausimą, ar myliu šį žmogų tokį, koks jis yra,“ – patarė psichologė-psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė.
Beje, į „suderinamumo“ krizę nereikėtų paprasčiausiai numoti ranka. Tuo laikotarpiu ne tik dėl nenuleisto unitazo dangčio ar ne vietoj padėtų rūbų ginčijamasi. Jei nusivylimas partneriu būna labai didelis, jei nepavyksta rasti bendros kalbos, jei neigiami jausmai kunkuliuoja ir norisi jų kuo greičiau atsikratyti, gali iškilti ir visai reali skyrybų, neištikimybės grėsmė. Ir toks iš pirmo žvilgsnio mažiukas „susitrynimas“ gali išaugti į labai didelę krizę.
 

Vaiko gimimas – nelengva krizė

Vaiko gimimas visuomet yra be galo didžiulis džiaugsmas ir be galo didžiulis stresas. Šeima turi prisitaikyti prie naujo nario. Atsiranda nauji vaidmenys, ne tik „vyras ir žmona“, bet jau „tėtis ir mama“. Kartais kardinaliai keičiasi įprastinis poros gyvenimas. Kai kalbama apie trečių metų krizę, paprastai tas periodas būna susijęs su šeimos pagausėjimu, naujais vaidmenis, pasikeitusiu gyvenimo ritmu, vaiko priežiūra. Šiuo laikotarpiu neaiškumų dažnai būna daugiau negu tikslių atsakymų.
Gana dažnai mamos smarkiai pasineria į vaiko priežiūrą, ir vyras pasijunta tarsi nuošaliau. Jam skiriama mažiau dėmesio, taip pat mažiau dėmesio skiriama tarpusavio santykiams. Keičiasi įprastas lytinis gyvenimas. Atsiranda daugiau buities, rutinos, nuovargio. Viską diktuoja vaikas: jo poreikiai ir norai. Gyvenimas tampa daugiau reikalaujantis atsidavimo, mažiau savo poreikių tenkinimo, daugiau tolerancijos.
Kaip persiplėšti moteriai tarp vaiko ir vyro? „Moteriai dažniausiai tiek natūralu būti su kūdikiu, kad viskas einasi pakankamai sklandžiai ir ji nesijaučia „besiplėšanti“. Dažniau vyrams tenka mokytis supratimo, palaikymo, globėjiškumo. Jei poros santykiai yra pakankamai atviri, draugiški, jie randa sutarimą, bendrą kalbą, išsprendžia ir seksualinių santykių klausimus,“ – sako psichologė.
 

Septintų metų krizė

„Psichologiniai tyrimai rodo, kad dar viena krizė šeimą ištinka maždaug septintais bendro gyvenimo metais. Tuomet vaikai jau būna paaugę, moteris galbūt vėl grįžta į darbą, ji pradeda daugiau galvoti apie save, savo poreikius, saviraišką. Vėl keičiasi jau kurį laiką buvęs įprastas šeimos modelis, vaidmenys, ir šeimos nariams tenka prie tų permainų prisitaikyti,“ – aiškina Aušra Šapranauskienė.
Po septynerių buvimo kartu metų jausmai neverda taip aistringai, gyvenimas teka įprasta vaga, dviejų žmonių gyvenime daugiau buities, pareigų, atsakomybės. Santykiai daugiau grindžiami ne romantiškais jausmais ar aistra, o tarpusavio sutarimu, pagarba, draugiškumu, bendrais rūpesčiais.
Psichologai pastebi, kad būtent ties šia riba kyla didžiausias neištikimybės pavojus, kai norisi paįvairinti gyvenimą, atgaivinti jausmus, pabėgti nuo rutinos.
Jei per visą bendravimo laiką santykiai šeimoje klostosi geranoriškai, savitarpio supratimo link, ši krizė gali praeiti nepastebimai. Bet jeigu poroje atsiranda vis daugiau priešiškumo, nesusikalbėjimo, kartais kyla pagunda ieškoti ko nors geresnio, džiugesnio, lengvesnio už šeimos ribų. „Atrodo, kad kas nors „už“ bus daug geriau negu tas, kuris „šalia“. Kartais tai nėra neištikimybė tikrąja to žodžio prasme, tai gali būti flirtas, romantiški susitikimai ar susirašinėjimas.
Dėmesio, romantiškų jausmų, aistringesnių seksualinių santykių ilgisi tiek vyrai, tiek moterys! Šie poreikiai nepriklauso nuo lyties.
Tiesiog vienos poros krizes stengiasi įveikti ieškodamos savitarpio supratimo, mėgina atgaivinti prigesusias aistras, o kitos poros nukreipia energiją į išorę, į kitus žmones,“ – patikino specialistė.
 

Vidurio amžiaus krizė

Vidurio amžiaus krizę išgyvename apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus. Tuo periodu iškyla egzistenciniai klausimai: ką aš šiame gyvenime veikiu? ką nuveikiau gero? ką dar norėčiau nuveikti? Ši krizė veikia ir poros santykius. Tai laikas, kai vaikai jau paaugę arba palieka namus. Pora vėl lieka dviese.
Šalia gyvenantis dažniausiai gana greitai pajunta, kad jo gyvenimo draugas ar draugė pasikeitė. Atsiranda daugiau irzlumo, piktumo, depresyvumo, užsidarymo ar, atvirkščiai, per didelio entuziazmo, žvalgymosi į jaunesnius partnerius, susirūpinimo savo sveikata ar išvaizda. Kaip padėti į krizę panirusiam žmogui?
„Vertėtų atsiklausti paties žmogaus. Ar jam reikia pagalbos? Kaip jam galima būtų padėti? Kartais pakanka tiesiog būti šalia ir leisti žmogui pačiam išgyventi šią krizę ir naujai įprasminti savo gyvenimą. Kita vertus, jei kurio nors iš sutuoktinių elgesys skaudina artimuosius, greičiausiai neužteks vien būti šalia. Teks vėlgi kalbėtis ir abiem ieškoti išeities,” – patarė psichologė Aušra Šapranauskienė.
Paklausus pašnekovės apie sėkmingos santuokos receptą, psichologė nusišypsojo ir patarė: „Reikia stengtis išsaugoti savo asmenybę ir nepaminti šalia gyvenančio, visada jį girdėti, suvokti ir priimti. Taip pat reikia mokėti keistis, būti lankstiems. Būt plačiai atmerkus akis. Žvelgt į krizes kaip į etapą, iš kurio gali išaugti, o ne sužlugti.
Be to, reikia suvokti, kad šeima nėra vien džiaugsmingas potyris, reikia daug pastangų būti kartu, išlaikyti darnią šeimą. Tarpusavio santykius reikia puoselėti, turėti daug kantrybės, niekas nesigauna savaime, reikia nemažai pastangų.”
 

Auksinis patarimas – kalbėtis

Rasti abiem pusėms gerą būseną įmanoma tik kalbantis. Gana dažnai sakoma: „kalbamės, kalbamės, ir nieko gero. Kiek jau galima kalbėtis?..“ Dažniausiai psichologai, sakydami žodį „kalbėtis“, turi galvoje, kad būtų ir susišnekama. Ne tik kalbamasi, bet dar ir suprantamas kitas žmogus arba sugebama pamatyti kito žmogaus poreikius ir į juos atsižvelgti. Dažniausiai kalbėjimas porose būna suvokiamas kaip išsisakymas. „Pasakai, kas blogai, kas nepatinka ir dar dėl ko nors apkaltini. Galiausiai įvyksta konfliktas.
Jeigu nepavyksta kokiu klausimu susitarti po pirmojo pasikalbėjimo, kitą kartą kalbėtis darosi dar sunkiau, nes ta tema jau lyg ir buvo kalbėta...”
Tad kalbantis labai svarbu, kad būtų ir išgirsta bei suvokta, ką sako partneris. Tai nėra lengva, bet verta stengtis.
 

Kodėl ne visos poros virsta šeima „su antspaudu“?

· Tie, kurie tuokiasi, ryžtasi įteisinti savo santykius, viešai pasakyti „mes nuo šiol būsim kartu, mes kartu kursim bendrą ateitį“, psichologine prasme jaučiasi saugiau, gali saugiau atsiskleisti, jie gali net konfliktuoti saugiau. Tai nereiškia, kad visų nesusituokusiųjų santykiai blogai baigsis. Ir šeimoje gyvenant nėra jokių garantijų, kad bus įveiktos visos krizės ir pora liks kartu. Tačiau saugumo jausmas vis dėlto didesnis gyvenant susituokus.
· Net ir psichologams svarbi bažnytinė priesaika „ir džiaugsme, ir varge“. Labai daug šeimų, kurios nori save vadinti šeima, bet nelinkusios dėti anstpaudėlio, galvoja taip: „kartu, kol yra gerai, bet kai mums bus blogai, tai tada neaišku, ar mes būsim kartu“. Nesusituokusi pora nelinkusi „būti varge“.
· Įprasta manyti, kad vestuvės rūpi tik moterims. Jeigu žmonės rimtai galvoja apie santykius ir apie šeimą, jie yra pakankamai brandūs, tai tas „antspaudas“ abiem vienodai svarbūs. Vyrai taip pat jaučiasi blogai, jeigu jie nėra užtikrinti moters meile, jos požiūriu į jį kaip į vyrą ir t.t.
· Už nenoro įteisinti santykius galbūt yra kažkokios baimės. Iš vyrų pusės gana dažna yra baimė, kad nenusiseks santuoka, kad tai ne ta moteris, su kuria jis norėtų būti visą gyvenimą, kad tai ne ta idealioji. Ir, kai gyvenama nesusituokus, tarsi mažiau rizikuojama. Tokia savotiška saviapgaulė.
· Moterys dažniau prisitaiko prie vyro nenoro tuoktis.
· Kartais nesituokiantys sąmoningai protestuoja prieš formalumus. Gerai, jeigu susitinka tokie du „protestuotojai“, o jeigu ne?.. Tuomet specialistai siūlo pasitelkti žodinį susitarimą. „Dabar mes kartu eisime gyvenimo keliu per visus džiaugsmus ir vargus”. Abipusis susitarimas gali padidinti saugumo jausmą poros santykiuose.