2015-09-03 17:09
Mano nuomonė...hm... Dėl to - kito patempimo. Aš nekalbėsiu plačiai, altruistiškai, kai lyg ir turėtume padėti atsitiesti kiekvienam sutiktam, silpnesniam. Mes gi, kiekvienas turim lyg ir rdquo;savo kiemąrdquo;, kurį privalėtume prižiūrėti, rūpintis juo, pirmiausia. Jeigu tą kiemą mes prižiūrėtume su meile ir, na, kad ir pareiga, skausmo aplinkui, jau -liktų mažiau. Tas kiemas, mus supantys žmonės: kraujo ryšio žmonės, draugai, gal kaimynai, gal kolegos darbe ir, žinoma, artimieji. Atsiribojimo nuo sergančio priežasčų, mano galva, yra keletas. Pagrindinės: nesupratimas tos žmogaus būsenos, kurioje jis atsidūrė. Nežinojimas kaip padėti. Tiesiog, įvairių žinių trūkumas: medicininių, psichologinių ir t.t. Kita - tiesiog nenorėjimas savęs apsunkinti. Tada pasitraukiama: akys nemato-širdies neskauda. Dar -negalėjimas jau nieko gauti, o tik atkirpti bendravimui savo rsquo;brangausrsquo;laiko, kuris rsquo;nueina velnioprsquo; beklausant problemų, sukantis, kad dalį jų išpręstum. O kam? Šiais monstrų kulto laikais?Kad nesugraužtų sąžinė,jei ji dar kiek spardosi, nueinama į bažnyčią, dėkojama arba prašoma Dievo, kad sektųsi toliau, kad - atleistų.. Mechaniškai palinkima ramybės nepažįstamiems, net nesigilinant, kas ji yra tokia. Ir...palengvėjusia sąžine žengiama atgalios.
Bet kaltinti dėl abejingumo, vėl gi, turime atsargiai. Mes čia, forume, jau sirgdami beveik ta pačia rsquo;diagnozersquo;, dažnokai nesusikalbam. Tai daryti - dešimt kart sunkiau sveikam. Bet kaip bebūtų, žmogus be žmogaus išgyventi negali ir, dažniausia, jų atsiranda, kurie tempia ir net ištempia. Yra toks paprastas žodis, tiesiog, geri žmonės. Jų yra. O tame žodyje telpa, o... kiek daug.
Aš kaip ta blondinė, gal ne visai į temą, bet kažką rašiau ir įsivaizdavau, kad šiek tiek į tą pusę...tokios gyvenimiškos mano šio vakaro mintys.
