sveikaszmogus.lt

P.Jurga as zaviuosi jumis,šaunuolė,kad neužsidarėte tarp keturių sienų ir siekėte savojo tikslo,o gal tai ir yra --meilės sau--išraiška,nors ir padaryta apie tai negalvojant?Jūs jau tuo,kad tęsėte mokslus,mylėjote save ir norėjote tik gero pirmiausia sau....

Mes visos turim savo nuomones ir tas yra sauniausia ar ne?Gerai kai moteris gali daug uzdirbti,daugiau nei vyras,bet kai uzdirbi ir maziau,nieko baisaus --jei yra rdquo;seimos bankasrdquo;bendras?....

Ir žinot, merginos, dar kas? Labai gerai jaučiuosi, kad mano uždarbis vos ne didesnis už vyro. Man atrodo, kad moteriai tai tipogi labai svarbu. Esi ir materialiai nepriklausoma.

na, ne, as tikrai nesuprantu meiles sau kaip nagu lakavimo:))lakuoju, bet labai tingedama:))tokie dalykai-tik zaidimas:)) nezinau.bet as kazkaip neatskiriu saves nuo seimos.esam susije kaip vienas.tad ir meile lyg vienas bendras kamuolys.meile sau tik man tai yra priimti save tokia, kokia esu.pabarti savo vidini vaika uz negeruma ir atleisti.pagirti uz tai, kas gerai.

Pritariu p.Jurgos mintims,oštai p.Robertai drįstu paprieštarauti,nejaugi Jus meile sau suprantate tik kaip-nagu lakavima ir parke sėdėjimą--mylėti save,tai visų pirma reikia,kad nebūtumei tik tarnaitė ir šeimos narių norų pildytoja,o lygiavertė partnerė,kurią,bet kuriuo atveju galėtų pavaduoti ir pagelbėti visi šeimos nariai,ir kasdieniniuose darbuose,ir rūpesčiuose,o nepaliktų kaiprdquo;šiukšlių dėžėsrdquo;į kurią galima ,,bek kada sumęsti savas bėdas ir problemas,o patiems liekant tik stebėtojais.Ir dar...šeimoje pinigus turi uždirbti vyras,o ne moteris-būti šeimos išlaikytoja ir maitintoja.

Mylėti save...Kaip aš tai suprantu? Auginu vaikus. Myliu juos. Jie-manojo gyvenimo prasmė. Myliu vyrą. Tačiau turiu būti ne tik jų lepintoja, kai kurių užgaidų vykdytoja, bet ir reikalauti iš jų, kad padėtų ruošoje, kad mokėtų pasigaminti maistą. Turiu neužmiršti ir savęs. Nevaikščioti visą dieną su chalatų, ir pas kirpėją nubėgti, ir į sporto salę, į baseiną...

Aš nesuprantu tokio dalyko-mylėkim save. Na, nebent savęs neteisti pernelyg, nekaltinti. Man čia taip. O ten tie visi aiškinimai-atidaviau save šeimai, tėvynei ir pan., tai man ..nežinau. Juk jei skyrei laiką vaikams ar darbui, tai, matyt, tikėjai tuo, ką darai, tai buvo tada svarbu, tad viskas lyg gerai. Negi reikėjo neauklėti, neprižiūrėti vaikų ar mesti darbą ir ką? Gulėti, lakuotis nagus, vaikščioti parke? O kas už mus galėjo auginti tuos vaikus.O ką -užsidirbti pinigų nereikia? Viskas, matyt, reikalinga ką darai.Nes tuo metu kitaip tiesiog negali.Tuo metu taip nori, tau atrodo svarbu, tau taip reikia.ir nėr čia ko gailėti praėjusio laiko...Na, o dabar jei noris kitaip-galima dabar tai ir daryti. Ką galima DABAR, nes apie praeitį kalbėti jau beviltiška....

Neužmiršti savęs...Niekada nevėlu kruptelti, suvokti, kad nemylėdama savęs, nsekirdama sau atitinkamai laiko tarytum nusivertini. Ir net namiškiai ima į tave žiūrėti lyg į tarnaitę. Būkim mylinčios! Būkim geros! Būkim reiklios! Mokėkime palepinti ir save!

Gera kalbeti apie meile sau,savo artimui,bet,kad tos tikrosios meiles sau mes skiriame maziausiai,o kai susimastai,kad jau laikas save pamyleti---apsidairai,o laiko limitai jau isnaudoti ir saves jau nebeturi--atidavei kitiems(seimai,vaikams,tevams,tevynei)........liudna.........