MARIJA SAKO, KAD JI TAIP PAT NEŽINO, KĄ PADARIUSI
Kerry Shawn Keys
Sūnau, atleisk.
Ir kam, pagaliau, įdomūs
tie gimdymai, jų priežastys.
Skaistuolė buvau,
į svajones įjunkus,
bet ne į sėklos perkėlimą –
mano vyro ji būtų
ar kito.
Tos svajos nesvetimos
man ir dabar –
kai to veiksmo tyrumą patyriau.
O Gabrieliaus sparnai buvo puikūs.
Tada atradau, sūnau,
dalykus stebuklingus –
savaiminį užsidegimą
ir pilvakalbystę –
kai žodis, išmestas iš burnos,
įkrinta slapta į kitą
žiopsinčią burną –
pasaulis laimina
tokius nukrypimus.
O Gabrieliaus sparnai buvo puikūs –
kaip ir tavo, brangusis,
nematomai sklandančio,
į rojaus šviesą panirusios rankos.
Ilgas buvo nėštumas.
Pagimdžiau.
Atleisk, sūnau,
nesupratau, kas įvyko,
tik jutau, kad irgi sklandau.
O šiandien tu sugrįžti
į atvirą žemės žaizdą
it kukurūzų užkandis,
ir kūnas tavo dabar –
tai žodis, ant kalno užgimęs.
Tad atleisk man dar kartą
už tavo ir mano kentėjimus,
už netikėjimą savo tikėjimu –
kai akmenį stūmiau nuo kapo,
o ašaros žliaugė tarytum lietus
per kojų tavųjų stiebus.
