pušynėtos žemos vietos ir užlietos plačios pievos
aš čia vienas ir per lėtas, su manim tik senas dievas
pasakoja kaip per rūką, o paskiau tik rūko liūdnas
neša upė atviruką, apverstą vaizdu į dugną
o į dangų susilieję rašmenys, pernykštės pėdos
ant pernykščio pilko sniego, ant sutirpusios lyties
leidžias sniegenos šermukšnių, kyla žvirbliai nepasėdos
dygsta avižos nesėtos, ateičiai nelieka vietos, ji neturi ateities
Vladas Braziūnas