){kind=logo}
){kind=logo}
){kind=logo}
I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – Papillomavirus genties žmogaus papilomos virusai (Human papillomavirus, ŽPV), turintys DNR, priklausantys Papovaviridae šeimai. Žinoma daugiau kaip 100 ŽPV tipų, skirstomų į mažos onkogeninės rizikos tipus (ŽPV 6, 11 ir kt), susijusius su gėrybinėmis gleivinės papilomomis bei odos karpomis ir į didelės onkogeninės rizikos tipus (ŽPV 16, 18 ir kt.), susijusius su vėžiu. Specifiniai viruso tipai skiriasi sukeliamų pažeidimų pobūdžiu bei įprastine jų vieta.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis ir rezervuaras – žmogus;
odos karpomis užsikrečiama sąlyčio būdu, galimas užsikrėtimas ir autoinokuliacijos būdu;
genitalinėmis karpomis dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu;
viršutinių kvėpavimo takų ŽPV infekcijos užsikrėtimo būdai nėra visiškai ištirti, manoma,
kad suaugusieji užsikrečia tiesioginio, taip pat ir orogenitalinio, kontaktų
metu nuo infekuotojo partnerio, vaikai dažniausiai užkrečiami gimdymo metu nuo
infekuotosios motinos, nors gali užsikrėsti ir tiesioginio kontakto būdu.
3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – dažniausiai 2–3 mėnesiai (gali tęstis nuo 1 mėnesio iki 2 metų);
ŽPV ligos dažniau ir ūmiau pasireiškia ligoniams, kuriems yra pirminis ar antrinis
imunodeficitas;
ypač dažna ŽPV infekcija ŽIV infekuotiesiems ligoniams; atsižvelgiant į diagnostikos galimybę, kaip į klasifikacijos kriterijų, skiriamos trys infekcijos rūšys:
– kliniškai ryški (su aiškiais požymiais) infekcija;
– subklinikinė infekcija (pokyčius galima nustatyti tiriant mikroskopu);
slaptoji (latentinė) infekcija (ją galima nustatyti tik molekulinės biologijos
metodais).
klinikinei eigai būdingos ilgalaikės remisijos arba ligos progresavimas; maždaug
trečdalis pažeidimų išnyksta spontaniškai, negydomi, trečdalis išlieka, o trečdali suvirsta
invaziniu vėžiu;
priklausomai nuo ŽPV tipo gali būti įvairios lokalizacijos ir pobūdžio odos ar gleivinių
pažeidimų;
odos pažeidimai:
įprastinės odos karpos;
giliosios padų karpos;
plokščiosios odos karpos; trečdaliui asmenų, sergančiųjų reta genetine odos liga –
epidermodysplasia verruciformis, plokščiosios karpos supyktybėja;
karpos linkusios ataugti;
akies junginės papilomatozė;
burnos gleivinės židininė epitelinė hiperplazija (Heck‘o liga):
dažniausiai pakitimų randama skruostų gleivinėje;
ligos simptomai gali savaime išnykti;
kvėpavimo takų papilomatozė:
diseminuotas kvėpavimo takuose procesas, neretai prasidedantis nosiaryklėje, balso
stygų srityse ir pamažu slenkantis žemyn į trachėją, bronchus
ir plaučių parenchimą;
gerybiniai navikai, pasireiškiantys egzofitiškai augančiais proliferaciniais gleivinės
pažeidimais;
vaikų gerklų papilomos dažniausiai būna daugybinės, jų paviršius smulkiai gruoblėtas
arba skiltėtas, primenantis žiedinį kopūstą arba vynuogių kekę, spalva – blyškiai
rausva su pilkšvu atspalviu, papilomos labai akytos,
palietus – greitai kraujuoja;suaugusiųjų gerklų papilomos dažniau būna pavienės, kartais ragėjančios, tuomet
jų paviršius būna šiurkštus, gruoblėtas, pasidengęs balkšvu suragėjusio epitelio sluoksniu;
kvėpavimo takų papilomatozė gali pasireikšti balso užkimimu, pereinančiu net į afoniją (jei papiloma susiformuoja balso stygų srityje), o vaikams – patologiniu
verksmu;
didėjantys gleivinės pokyčiai gali sukelti stridorą arba net komplikuotis gyvybei pavojinga viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija ar gerklų stenoze; dažni ligos atkryčiai;
bronchų medžio gleivinę papilomos pažeidžia labai retai, tačiau tokiais atvejais papilomos gali susiaurinti bronchų spindį, plisti distaliai, įsiskverbti net į plaučius,
skatindamos infekcinį - uždegiminį procesą, sukelti net kvėpavimo takų nepraeinamumą
ar kvėpavimo nepakankamumą;
kai papilomos išplinta į alveolių membranas, sukelia daugybinių cistų;
viršutinių kvėpavimo takų papilomos gali supiktybėti;
anogenitalinio trakto pažeidimai:
perianalinės karpos; analinio kanalo karpos; išorinių lyties organų karpos; gimdos kaklelio karpos; gimdos kaklelio vėžys; rečiau kitos lokalizacijos vėžys.
4. Diagnozę pagrindžia:
tipiška ligos klinika;
ŽPV DNR identifikavimo tyrimai naudojant įvairius molekulinės biologijos metodus:
hibridizaciją in situ naudojant filtrus, neizotopinę hibridizaciją in situ, “blot”
hibridizaciją, taškinę hibridizaciją, “hybride capture”, PGR;
papilomos ar karpos histologinės biopsijos tyrimas; tepinėlio iš gimdos kaklelio
tyrimas, nustatant didelės onkogeninės rizikos ŽPV sukeltus gimdos kaklelio onkocitologinio tipo pažeidimus, kurie įvertinami pagal Papanicolaou ar Bethesda sistemos klasifikaciją;
gimdos kaklelio pažeidimams nustatyti taip pat naudojama kolposkopija, atliekant endocervikalinę biopsiją, vėliau bioptatą ištiriant citologiniais metodais;
savitųjų antikūnų pagalba gimdos kaklelio tepinėliuose ar audiniuose nustatomi ŽPV antigenai (tai nėra plačiai klinikinėje praktikoje naudojamas metodas);
antikūnų prieš E6 ir E7 baltymus, kurie yra svarbūs su ŽPV susijusio vėžio žymenys,
nustatymas ELISA arba radioimunoprecipitacijos metodais.
5. Diagnozės formulavimas:
Human papillomavirus infectio: papilloma laryngis.
Human papillomavirus infectio: condylomata acuminatum
Human papillomavirus infectio:verrucae vulgares
II. Gydymas:
1. Antrasis arba trečiasis režimas.
2. Dieta–P1
3. Etiotropinio gydymo nėra.
4. Patogenezinis ir simptominis gydymas:
a) vietiniam odos karpų gydymui dažniausiai taikomi invaziniai metodai (salicilo rūgštis, krioterapija, elektrodiatermija, lazeris);
b) išorinių lyties organų karpas galima gydyti podofilotoksinu, tepant pažeistą vietą 2 kartus per parą 3 dienas, gydymo kursą kartojant 4–6 kartus su 4 dienų pertraukomis, arba benzoine podofilino tinktūra, suvilgant pažeistą vietą kartą per savaitę, po 1–4 val. ją nuplaunant, gydyti 6 savaites, arba sušvirkščiant į pažeistą vietą alfa-2b interferono po 1mln. W 3 kartus per savaitę, gydyti 3 savaites;
c) gerklų papilomų, labai didelių genitalinių karpų, gimdos kaklelio displazijų,
bei minėtosios lokalizacijos vėžio gydymui taikomi chirurginiai metodai
(radikalus endolaringinis papilomų šalinimas, kriochirurginė arba ultragarsinė destrukcija ir kt), be to galima skirti alfa-2b interferono ar kitų imunitetą veikiančių vaistų, kurie padėtų organizmui kovoti su virusu;
III. Profilaktika:
Reguliari ginekologinė moterų patikra dėl gimdos kaklelio vėžio, atliekant onkocitologinį tepinėlio iš gimdos kaklelio tyrimą. Profilaktinio tikrinimo dėl ŽPV įdiegimas,
kaip galima gimdos kaklelio vėžio profilaktikos priemonė. Nuo 2006 m. gimdos kaklelio vėžio, didelio laipsnio gimdos kaklelio displazijos, intraepitelinės gimdos kaklelio neoplazijos, didelio laipsnio ikivėžinio displazinio vulvos pažeidimo ir išorinių lytinių organų karpų (smailiagalės kondilomos), sukeltų ŽPV, profilaktikai naudojamos rekombinantinės vakcinos Silgard (Gardasil), skirta 9–26 m. amžiaus moterims, ir Cervarix, skirta 10–55 m. amžiaus moterims (žr. 378 psl.). Kuriama kitų
ŽPV infekcijos sąlygotų ligų prevencijos strategija: genitalinių karpų ir pasikartojančios kvėpavimo takų papilomatozės.
Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė
