Žmogaus Herpes –6 virusinė infekcija (B08.2)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas – žmogaus 6 herpesvirusas (HHV6), turintis DNR, priklausantis Herpesviridae šeimai.
2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis – sergantys HHV6 infekcija asmenys ir kliniškai sveiki viruso nešiotojai;
HHV6 išlieka seilių ir bronchų liaukose, limfiniuose mazguose, kraujo vienbranduolėse,
CNS, kepenų ir inkstų ląstelėse; užsikrečiama lašiniu būdu per orą
arba sąlyčio būdu (nėra tiksliai žinomi
visi patekimo į žmogaus organizmą būdai);
diskutuojama apie transplacentinio viruso perdavimo galimybę, neatmetama prielaida, jog naujagimis gali užsikrėsti gimdymo metu ar per motinos pieną; dažniausiai HHV6 užsikrečia kūdikiai ir mažyliai, todėl vyresni vaikai ir suaugusieji serga retai.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 5–15 d.; karščiavimas (iki 40 °C),
trunkantis 3–5 d.;
kritus temperatūrai, atsiranda dėmelių ar makulopapulinis bėrimas, kuris išlieka 3–5 d.;
pirmiausia išberia veidą ar liemenį, tik po to – galūnes; gali būti bėrimų burnos gleivinėje (Nagayama dėmės), gali būti nespecifinių požymių: nestiprus viduriavimas,
vokų patinimas, lengvas kosulys, kaklo srities limfadenitas; neretai į procesą įtraukiama CNS: febriliniai traukuliai, meningito, encefalito ar mielito požymiai;
gali būti kepenų pažeidimas: fermentų aktyvumo padidėjimas, ūminis ar net žaibiškas naujagimių hepatitas; manoma, kad imunosupresinių būklių metu galima HHV6 reaktyvacija. HHV6 infekcija gali skatinti persodintų organų atmetimo reakcijas, tokias organizmo būkles, kaip lėtinį nuovargio sindromą, autoimunines ligas, išsėtinę sklerozę.
3. Diagnozę pagrindžia:
savitųjų IgM ir IgG klasių antikūnų radimas (ELISA, Western blot tyrimai), HHV6 DNR radimas kraujo ar kitų organų ląstelėse, likvore (PGR).
4. Diagnozės formulavimas:
Exanthema subitum f.levis (mitis, gravis);
Infectio HHV6: exanthema et hepatitis ac. f.gravis (mitis, levis).
II. Gydymas:
1. Antrasis ar trečiasis režimas.
2. Dieta – P1.
3. Etiotropinis gydymas: antivirusinis gydymas foskarnetu arba gancikloviru (žr. 133 psl.) skiriamas tik atsiradus gyvybei pavojingų komplikacijų, kai yra sunkus kepenų, CNS pažeidimas, nusilpusi imuninė sistema.
4. Simptominis gydymas.

 

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai

Mūsų draugai