Venesuelos arklių karštligė (A92.2)

I. 1. Etiologija:
sukėlėjas - Alphavirus genties virusas, turintis RNR, priklausantis arbovirusų grupei,
Togaviridae šeimai;
žinomi 4 potipiai, paplitę skirtingose vietovėse.

2. Epidemiologija:
infekcijos šaltinis ir gamtinis rezervuaras – smulkūs miško graužikai, lapės, šikšnosparniai, beždžionės;
virusas į organizmą patenka įkandus uodui, kiekvienas viruso potipis turi savo pernešėją,
tai gali būti Culex, Aedes, Mansonia, Psorophora uodai;
diskutuojama apie paukščių, kaip galimo viruso rezervuaro, rolę; yra aprašyti laboratorinio
užsikrėtimo atvejai, kai sukėlėjas pateko į plaučius per viruso kultūros aerozolį;
persirgus susidaro ilgalaikis imunitetas.

3. Klinika:
inkubacinis laikotarpis – 2–5 dienos;
prodrominių reiškinių nebūna;
karščiavimas, kartais dvibangis;
pykinimas, vėmimas, viduriavimas;
dažnai liga praeina kaip neaiškios kilmės karščiavimas;
daliai užsikrėtusiųjų išsivysto meningito ar meningoencefalito klinika, vėliau
koma
ir mirtis;
letališkumas apie 0,5%, daugiausia miršta vaikai;
rekovalescencijos laikotarpis yra labai ilgas, kai kada iki 3 mėn.

4. Diagnozę pagrindžia:
klinikiniai požymiai;
viruso išskyrimas iš kraujo, likvoro ar nosiaryklės sekreto, užkrėtus ląstelių
kultūras;
savitųjų IgM klasės antikūnų arba IgG klasės antikūnų titro augimo nustatymas
IFR
ar ELISA metodu;ūminėje ligos fazėje teigiamas biologinis
mėginys (galima krauju,smegenų skysčiu ar nosiaryklės nuoplovomis
užkrėsti į odą arba į smegenis baltąsias
pelytes ir joms kritus, ieškoti viruso jų smegenyse);likvoro pokyčiai – padidėjęs
spaudimas, baltymo kiekis (iki 1000 mg/l), citozė (nuo kelių dešimčių iki tūkstančio
106/l leukocitų, vyrauja limfocitai); kraujyje leukopenija, aneozinofilija, monocitozė.

5. Diagnozės formulavimas:
Encephalomyelitis Equina , f.levis (mitis, gravis).
 

II. Gydymas:
1. Antrasis arba trečiasis režimas.
2. Dieta – P1
3. Etiotropinio priešvirusinio gydymo nėra;
švirkščiama kuo anksčiau į raumenis heterologinio (pagaminto iš arklio serumo)
imunoglobulino po 3–6 ml per parą, 2–3 dienas (pirmą dieną imunoglobulino dozė
suleidžiama per 2 kartus su 10–12 val. intervalu).
4. Patogenezinis ir simptominis gydymas:
a) dehidratacijai skiriama manitolio, furozemido;
b) detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų tirpalų;
c) skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais;
a) prireikus vartojami raminamieji.
Profilaktika:
žmonių bei gyvulių vakcinacija inaktyvuotomis vakcinomis endeminiuose rajonuose;
vakcinų efektyvumas yra nedidelis;
rekomenduojama naikinti uodus.

Šaltinis: „Infekcinių ligų žinynas“, 2016m., A.Laiškonis, M. V. Bareišienė, V. Budnikas, D. Vėlyvytė

Skaitomiausi straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai