Kad žodžiai lietųsi lyg iš gausybės rago

Mano sesuo, auginanti trečią mažylį, sako: „Vaikai auga kaip gėlės“. Tačiau jei gėlyne tik viena gėlė – atsipalaiduoti ir ramiai stebėti, kaip ji auga, neišeina... Nežinomų pareigų būti tėvais mes imamės įsitempę, mažylį saugome, dėl jo nerimaujame. Ar iš tiesų mažylis pradės šliaužioti? Su nerimu kasdien bandome prakalbinti, nežinodami, ar pradės ir kada. Ir niekada neapleidžia mintis, ar viską darau gerai, ar nesuklydau. Todėl visuomet gerai, kai specialistas parodo kelią. Šįkart pagalbos ranką sutikusi ištiesti logopedė Laima Daublienė patars, kaip prakalbinti 3–4 metų pabiručius.
 

Ar tiesa, kad trejų metų vaikas jau turėtų kalbėti sakiniais?


Taip, 3 metų vaikas jau turėtų kalbėti sakiniais. Tiesa, mažylis dar gali švepluoti, dauguma vaikų nemoka ištarti sudėtingesnių garsų: š, ž, r, o garsus s, z dažnai keičia minkštosiomis fonemomis s‘, z‘. Kai kurie mažyliai neištaria ch‘, h‘, kartais praleidžia ar sukeičia vietomis skiemenis ir garsus, kurių neištaria. Tačiau, nors šio amžiaus vaiko žodyne dar vyrauja daiktavardis ir veiksmažodis, jau turėtų atsirasti visos kalbos dalys. Mažylis gali kabėti 4–6 žodžių sakiniais, tačiau dažniausiai mintis reiškia 2–4 žodžiais. Jo žodyną turėtų sudaryti 800–1000 žodžių. Mažylio sakinukai po truputį ilgėja, atsiranda vienarūšių sakinio dalių, vėliau sudėtiniai sakiniai. 3 metų vaiko kalboje vyrauja konkrečios reikšmės žodžiai, vaikai išmoksta vartoti daiktavardžių skaičius, linksnius, mažybines formas, tačiau dar daug daro kaitymo klaidų. Šio amžiaus vaikai jau turėtų pradėti vartoti prielinksnius: ant, po, į. Dabar mažylis ne tik kalba, bet ir tobulina kalbos suvokimą: jis klausosi, ką kalba suaugusieji, jam patinka klausytis pasakų, eilėraščių, pasakojimų. Vaikas supranta ne tik instrukcijas, tiesiogiai susijusias su tuo, ką mato, bet ir pasakojamąją kalbą apie daiktus ir reiškinius, kurių nėra čia pat.

 

Ką daryti, jei 3–3, 5 metų vaikas kalba ne sakiniais, o taria atskirus žodžius arba apskritai nekalba? Kada nekalbančius mažylius auginantys tėveliai jau turėtų sunerimti?


Kalbos vystymosi sulėtėjimas turi kelti tėvų susirūpinimą ne tada, kai 3 metų vaikas nekalba, o jau tuomet, kai 4–5 mėn. vaikas „neguguoja“, 7–9 mėn. nemėgdžioja mamos ar tėčio. Susimąstyti reikėtų, jei vaikas baigdamas antruosius gyvenimo metus netaria prasmingų žodžių, nesudaro trumpos frazės. Reikia pripažinti, kad paskutiniu metu daugėja 3 metų sulaukusių, tačiau vis dar nekalbančių vaikų. Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikas sveikas, stiprus, judrus, supranta į jį nukreiptą elementarią buitinę kalbą, trumpas instrukcijas (atnešk, paduok), bet pats sako tik „mama, „tete“, „niam“, „au–au“, daugiau naudodamas gestus. Kur kreiptis jei 3 metų vaikas vis dar nekalba? Tokiais atvejais vaikus ir jų tėvelius konsultuoja ir kompleksinę pagalbą teikia poliklinikose, vaiko raidos centre dirbantys logoterapeutai. Būtina atsiminti, jog norėdami, kad konsultacija būtų nemokama, tėvai privalo turėti savo šeimos gydytojo ar pediatro siuntimą.
 

Gal yra kokie populiariausi žaidimai, užduotėlės ir pan., skatinantys vaikus prabilti?


Svarbiausia netraumuoti ir pernelyg nespausti mažųjų. Užsiėmimai su nekalbančiais vaikais turi vykti žaidimo forma, naudojant daug neverbalinių užduočių. Būtina jų sąlyga – tos pačios kalbinės medžiagos kartojimas ir geras emocinis kontaktas. Žaidžiant ir mokantis kalbėti geriau iš viso nevartoti žodžių „pasakyk“, „pakartok“, nes daugeliui vaikų tai gali sukelti neigiamą reakciją. Šiuos žodžius keiskite atitinkamais klausimais, žodžiais „atspėk“, dialogu, kurio metu pats suaugęs klausia, pats atsako, o vaikutis klausosi – ir mokosi, o atėjus laikui ima pats atsakinėti. Labai gerai daro tie tėvai, kurie, vaikui pasakius pirmuosius žodžius, juos pakartoja 1–2 kartus, taip „parodydami pavyzdį“, kaip kartoti vienas kito žodžius, užmegzti pokalbį. Tiesa, netaisyklingų žodžių, sudarytų paties vaiko, pvz., vietoje „šuniukas“ – „niu“, paskui vaiką kartoti nereikia. Vaikai turi girdėti tik teisingai tariamus žodžius ir sakinius.
Jei norite, kad vaikas greičiau išmoktų kalbėti, lavinkite jo smulkiąją ir artikuliacinę motoriką:
Oro balionas. Pripučiame skruostus oro.
Traukinukas. Lūpytes padarome dūdele ir sakome tū–tū. Padarome lūpytes dūdele ir sukame pagal laikrodžio rodyklę, po to – prieš.
Šypsenėlė. Kaip mažylis šypsosi mamai? Ištempiame lūpytes šypsenėle paskui padarome dūdele (vieną dvi minutes).
Bučinukas. O dabar pasibučiuojame su mamyte. Imituojame bučinį, lūpas atstumiame dūdele, suspaudžiame, pasigirsta bučinio garsas, ir lūpos atsipalaiduoja. (vieną dvi minutes).
Arkliukas. Kaip stabdome arkliuką? Prr... Atpalaiduojame lūpas ir sakome garsą, panašų, lyg stabdytume arkliuką. Pratimo metu virpa lūpos.
Burnytė. O dabar save paglostykim liežuvėliu. Aplaižome lūpas pagal laikrodžio rodyklę.
Liežuvėlis. Pažiūrėkime, kieno liežuvėlis ilgesnis. Paliečiame liežuviu viršutinę lūpą, dešinį kamputį, paskui apatinę lūpą, vėliau kairįjį kamputį.
Labai svarbu pasiekti, kad vaikas imtų mėgdžioti jūsų kalbą, tam pasitelkite ne tik kantrybę, bet ir išradingumą. Pradžioje siūlyčiau pradėti nuo mokymosi apskritai mėgdžioti jūsų veiksmus: „Padaryk, kaip aš darau“ (žaidimas kamuoliu, mėgdžioti rankų, kojų, galvos judesius, skrendam kaip paukšteliai ir t.t.). Jei vaikas nesuirzta ir priima kaip žaidimą, pradžioje galite kelis kartus pamėgdžioti jį patį. Be mėgdžiojimo, reikėtų atlikti keletą kvėpavimo – balso pratimų: pauostyti gėlytę, pučiant pašildyti rankas, pūsti muilo burbulus ir t. t., taip pat galima patęsti balsius: a–a–a (mergaitė verkia), u–u–u (dūdelė), aū (pasiklydo), ua (verkia lėlė), oi–oi, ai–ai (įgėlė bitė).
Keletas žaidimų, lavinančių kvėpavimą, judesius, atskirų garsų ir skiemenų tarimą.
Ežiukas
Sušalo ežiukas. Jis – mažas kamuoliukas(sėdėkite susispaudę).
– Och, och, och.
Spinduliukas palietė ežiuką. Pasitempė, pasirąžė ežiukas (išsitieskite, pasirąžykite).
– Ai, ai, ai.
Vabalas
Sėdi ūsais išskėstais vabalas žolėj (sėdėkite rankas išskleidę).
– Ž, ž, ž. Ž, ž, ž.
Linksmai dainelę traukdamas. Pasėdėsiu (kryžiuokite rankas ant krūtinės).
– Ž, ž, ž. Ž. ž. ž.
Padainuosiu.
– Ž, ž, ž. Ž. ž. ž.
Vištos
Stovėkite nuleidę rankas ir galvas. Plokite sau per kelius ir sakykite:
– Tak, tak, tak.
Pakelkite rankas į viršų. Išsitieskite, įkvėpkite. Tuomet nuleiskite rankas, iškvėpkite.
– Ko, ko, ko.
Lėktuvas
Pažiūrime į viršų, ten skrenda lėktuvas kaip širšė (pažiūrėkite aukštyn).
– Z, z, z. Z, z, z.
Ūžia lėktuvas ir kraipo sparnus (ištieskite rankas ir sukite korpusą į kairę ir dešinę).
– Z, z, z. Z, z, z.
Pas lėlę į svečius
Lėlės namas stovi ant kalno (vaikas padaro iš kubelių laiptus). Pas lėlę į svečius eina įvairūs žvėreliai ir paukšteliai, o kildami laiptais leidžia garsus, rodančius, kaip pavargo: och, kaip džiaugiasi būsima viešnage: o, leidžia sau įprastus garsus, pvz., žąsis gagena: ga ga; višta kudakuoja: ko ko, lapė skundžiasi: oi, oi; peliukas cypsi: ny ny, ežiukas puškuoja: puk puk ir t. t.
Norėdami, kad vaikas imtų kalbėti sklandžiais sakiniais, nepamirškite turtinti jo pasyviojo žodyno. Dažniausiai nekalbančių vaikų daiktavardinis žodynas būna gausesnis už veiksmažodinį, todėl kuo anksčiau reikia mokyti suprasti veiksmų pavadinimus, taip pat klausimus: ko, kam, iš kur? Galite imtis tokio žaidimo: suaugęs pavadina daiktus, kuriuos ima vaikas ir įvardija veiksmus, kuriuos atlieka su šiais daiktais vaikas. Žaiskite šį žaidimą po kelis kartus.
Kitas patarimas –
 

kalbėkite trumpais sakiniais, darydami pauzes

. Tuos pačius žodžių junginius kartokite 2–3 kartus, vartokite juos įvairiomis gramatinėmis formomis. Žodžius tarkite natūraliai, neskiemenuokite, tačiau šiek tiek pabrėžkite kirčiuotą skiemenį, kirčiuotą balsį šiek tiek patęskite. Visa suaugusiojo kalba turėtų būti prisotinta klausimų, nukreiptų į vaiką, nuo pat mažumės kalbėkite su vaiku, pasakokite, ką matote, ką jaučiate, net jei vaikas dar nekalba – užduokite jam klausimus ir patys į juos atsakykite (Pažiūrėk, koks apvalus ir spalvingas kamuoliukas. Ką daro kamuoliukas? Rieda (nepamirškite jo paridenti)). Vaikui turi susidaryti poreikis bendrauti su suaugusiuoju turimomis kalbos priemonėmis (šūksniais, skiemenimis, garsažodžiais, gestais). Bendraukite su vaiku kasdien ir nė nepastebėsite, kaip jis po truputį ims jums atsakinėti, o netrukus jau bus tikras šnekorius.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai