Teatro stebuklas vaikams

Teatras... Paslaptingas, tikras netikras pasaulis, kuriame spalvos ryškesnės, žodžiai garsesni, jausmai gilesni. Jei vaikystėje teko lankytis teatre, dažnas pirmąjį savo matytą spektaklį prisimename visą gyvenimą. Jei ne spektaklį, tai bent atmosferą, kuri nuteikė ypatingai ar kaip kitaip įsirėžė į atmintį. Vaikystės teatre lengva juoktis ir pravirkti, blogį atskirti nu gėrio, melą nuo teisybės, nes vaikai į pasaulį žiūri paprasčiau, sąžiningiau ir nuoširdžiau, o teatras tą požiūrį formuoja savita, tikrųjų vertybių linkme.
 

Žinoma rašytoja Violeta Palčinskaitė yra pasakiusi: „Vaikas, į kurio galvelę įkrito tas amžina gėrio ir grožio grūdas, negali užaugti blogu žmogumi.“ Kūrėja taikliai pastebėjo meno poveikį mažajam žmogui, nes jis daro įtaką vaiko emocinio intelekto ugdymui, estetinio skonio formavimui ir net psichinei sveikatai. Psichologai niūriomis spalvomis piešia ateitį visuomenės, kurios nariai vaikystėje formuojasi smurto, abejingumo ir bukos telemanijos fone. Liūdna, tačiau greičiausiai sutiksite, kad šiuo metu tai itin aktualu.
Tad kaip teatras galėtų padėti auginant sveiką, visapusišką, šiuolaikišką ir dvasiškai turtingą žmogų? – nusprendėme pasiteirauti gerai žinomos Lietuvos aktorės ir visuomenės veikėjos Violetos Podolskaitės. Aktorė, paaukojusi daug jėgų ir laiko kurdama tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Assitej“ padalinį Lietuvoje „Asitežas“ ir jau dešimtmetį jam vadovaujanti, geriau nei kas kitas žino kodėl teatras reikalingas vaikams.
„Žmogus vystosi ir fiziškai, ir dvasiškai. Čia turi būti pusiausvyra. Jei kūdikiui gimus mes jį prižiūrime ir rūpinamės tuo fiziškumu iš karto, tai dvasiniam augimui meno kalba turi tiesioginę reikšmę ir kalbėti ja galima pradėti gana anksti. Kadangi pati dirbu teatre, esu mačiusi ne vieną spektaklį, skirtą vienerių metų vaikams. Ir tie spektakliai pastatyti tiksliai atsižvelgiant į tokio vaiko suvokimą, taip atsargiai įvedant jį į teatro pasaulį. Aišku, maži vaikai į teatrą ateina su tėvais, ir tai jiems labai svarbu. Tai suteikia net saugumo, nes vaikas papuola į visai kitokią atmosferą: tamsa, garsai, muzika. Bet jei spektaklis pastatytas tikslingai tokio amžiaus žiūrovui, viskas būna puiku. Teko matyti spektakliukų net aštuonių ar dvylikos mėnesių vaikučiams – trumpi, kupini spalvų, muzikos ir judesio. Aktoriai veiksmą dozavo sekundės tikslumu, atrodo dar truputį ir jau bus neįdomu, bet kaip tik tuo metu scenoje keičiasi veiksmas. Tik tiek, kiek reikia tokiems mažyliams. Manau, aplankyti tokį spektaklį – didžiulė šventė ir nauda, nes tai veikia vaiko vystymąsi.“
Nuo savęs galiu pridurti, kad stebėti savo mažylį teatre – didžiulis malonumas. Jo emocijos ir reakcija – tarsi antras spektaklis tėvams. Dažnai net grįžus namo „veiksmas“ vyksta toliau, pratęsdamas matytus ir suvoktus įvykius. Jei spektaklis pasirinktas pagal amžių – įspūdžiai ir emocijos dar ilgi išliks atmintyje. Tad labai svarbu vaikams ir paaugliams parinkti jiems skirtus spektaklius. Neseniai teko sėdėti teatre ir ištisai girdėti šurmuliuojant paauglius. Pirmoji reakcija – koks siaubingas jaunimas, bet po sekundės supranti, kad spektaklis skirtas daug mažesniems žiūrovams. Jiems neįdomu, ir jie tai parodo. Aktorė V.Podolskaitė taip pat paragino tėvams ir mokytojams būti atidiems renkantis repertuarą.
„Asitežas“ ir siekia, kad spektakliai vaikams būtų skiriami tiksliai vienai ar kitai amžiaus grupei, nes jei tu pataikai, ką vaikas jaučia būdamas tokio amžiaus, jei atrandi teatro kalbą – viskas – tu turi žiūrovą, tu turi žmogų. Jis tave supranta, jis bendrauja su tavimi.


Ir svarbiausia, kad tai yra kaip psichoterapijos seansai. Vaikas supranta, kad nėra vienišas su savo problemomis. Teatras yra ta erdvė, kurioje mes ne vien džiaugiamės. Tai ne tik laisvalaikio praleidimo vieta, bet teatro kalba paliečia pačius giliausius slėpinius žmogaus viduje ir paskatina spręsti savo problemas. Tik reikia surasti, kas vaiką jaudina ir kaip su juo kalbėti. Štai čia spektakliai ir teatro kalba yra nepamainomi. Ypač paaugliams, kai vyksta didieji pasikeitimai ir lūžiai jų gyvenime. Suaugusiems dažnai dauguma paauglių problemų atrodo paprastos, bet jie patys reaguoja jautriai. Jie nenori kalbėtis su tėvais, nenori kalbėtis su mokytojais, neina pas mokyklos psichologus, o teatre jie atsiveria, kalbasi, pamato aktorius ir nori bendrauti. Gal to neišsako, bet tai, ką jie išgirsta, – jau tai yra atsakymai.
Neseniai Jaunimo teatre apsilankė sunkiai auklėjamų paauglių grupė, ir mokytojai mus įspėjo, kad gali būti nesklandumų. Aš puikesnių vaikų nebuvau mačiusi . Mes likome po spektaklio kavinėje, kalbėjomės – tai buvo vienas nuoširdžiausių susitikimų. Aktoriai pajuto, kad atvėrė tu jaunų žmonių širdyse pasitikėjimą, susidomėjimą. Gal ir svarbius atsakymus kas atrado. Iš teatro jie išėjo paskutiniai.
Tad teatras – ne tik harmoningos asmenybės ugdymas, bet ir dvasinės sveikatos stiprinimas. Tai rimta pagalba. Savo problemas suvokiantis teatro kalbos pagalba užauga kitoks žmogus. Todėl mes rūpinamės ir spektaklių grynumu, aktorių darbo profesionalumu, nes vaikams nesumeluosi. Dabar daug ir apsimestinių dalykų, atmestino požiūrio, ir su tokiais reiškiniais kovojame. Vaidinti vaikams ar paaugliams reikia labai šventai, nuoširdžiai. Net pjeses atrinkti labai atsakinga. Įdomu tai, kad vienoje šalyje labai svarbūs dalykai ir problemos gali pasirodyti visai neįdomūs kitoje. Tad teatras vaikus pritraukia ir savo aktualumu. Todėl jie ir nelieka abejingi. Tai tiesus kelias į jų vidinį pasaulį.
Ne vienam skaitytojui gali kilti klausimas, ar neužtenka kino. Juk jo labai daug, jis lengvai prieinamas, dėl naujausių technologijų lengviau vizualizuojantis siužetą. Ar teatro neišstumia kinas? Ypač vaikų ir jaunimo gyvenime?
Be abejo, kiekvienas meno kūrinys, jei jis profesionalus ir geras, jis kalba. Ir knyga kalba, ir dailė ar muzika. Be teatro, aišku, išgyventi gali, bet jei jį atrasi – tapsi turtingesnis. Kinas – puiku, bet tik teatre įmanomas betarpiškumas tarp aktoriaus ir žiūrovo, subtilus pajautimas. Juk to taip pat reikia išmokti. Manau, scenoje nėra tos naikinančios energijos, smurto, destruktyvumo, kuriuos vaikai ir paaugliai gali pamatyti žiūrėdami prastą, bet greičiausiai prieinamą filmą. Teatre patys kūriniai, pjesės yra saugesnės, skirtos tikslinei auditorijai.. O mes, ypač „Asitežo“ programa, ir auginame žiūrovą, subtiliai atsirinkdami, ką rodyti.
Ir išties, net jei filmas labai geras, pasitelkiant įvairius stebuklus kuriantis tikrumo pojūtį mums prieš akis, – tai tik tai, kas vyksta anapus ekrano. Aišku, scena – taip pat riba, bet ten mes matome gyvus žmones, girdime jų alsavimą, jaučiame menkiausiais balso intonacijas neapdorotas kompiuterio, žmogiškas, todėl tikras. Jaučiame mes, o vaikai jaučia dar stipriau.
„Asitežo“ programų ir festivalių metu Lietuvoje ir užsienyje statyti spektakliai ne tik rodomi didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir vežami į Lietuvos gilumą, kad pasiektų kuo daugiau žiūrovų. Dauguma šalies teatrų turi edukacines programas, kurių metu vaikai ir jaunimas susipažįsta su užkulisiais, gyvenimu už scenos, bendrauja su aktoriais. Tai taip pat priartina jaunuosius žiūrovus. Po tokių susitikimų ir į patį spektaklį jaunimas žiūri visai kitaip.
Kartą mano dešimtmetė dukra pastebėjo, kad geriau į teatrą eiti dažniau. Paklausta kodėl – atsakė: „Kai nueini, pamatai spektaklį, norisi dar ir dar. Kai nenueini ilgai – jau nebesinori.“ Taip, tai tiesa, patekus į paslaptingą teatro pasaulį norisi į jį sugrįžti nuolat. Juk tai mums padeda gyventi. Tad, augindami vaikus, nepamirškime teatro. Tegul jie, pasak V.Podolskaitės, tampa turtingesni.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai