Kodėl žudosi vaikai

Neseniai Lietuvą sukrėtė skaudūs vaikų savižudybių atvejai. Mūsų visuomenėje yra gajus mitas apie laimingą vaikystę. Tuo tarpu žmogus kiekviename amžiaus tarpsnyje, tiek senatvėje, tiek būdamas suaugęs, tiek vaikystėje ir paauglystėje, patiria intensyvias ne tik teigiamas, bet ir neigiamas emocijas. Emocijas išreikšti adekvačiai ir jas išsakyti išmokstame paprastai tik vėlyvuoju paauglystės laikotarpiu. Vaikystėje emocijos gali būti reiškiamos neįprastu būdu, pavyzdžiui, bloga nuotaika – irzlumu, nepakantumu ir net agresyvumu, atsiribojimu nuo artimųjų. Visi norime savo vaikus matyti sveikus ir dėl to dažnai neigiamos ir nuvertinamos jų psichologinės problemos, vengiama kreiptis į specialistus.
 

Savižudybė kaip būdas išspręsti stresą keliančias situacijas


Savižudybė yra paplitęs reiškinys Lietuvoje. Bendras savižudybių rodiklis – vienas aukščiausių Europoje ir pasaulyje – 2005 m. buvo 38,6 100 000 gyventojų (palyginkime: Europos Sąjungos šalių vidurkis – 20 savižudybių 100 000 gyventojų). Jei suaugusių savižudybių skaičius yra nedaug mažėjantis (didžiausias buvo 2000 m. – 46,6), tai vaikų savižudybės likusios dažnėti – nuo 4,4 savižudybės 1995 metais iki 5,2 savižudybės 100 tūkst. gyventojų 2004 metais. Jau daugumoje giminių kas nors yra nusižudę. Be to, apie šias istorijas mėgstama išsamiai rašyti spaudoje ar rodyti per televiziją. Taigi tai tampa modeliu, kaip galima „išspręsti” krizinę situaciją, atsikratyti nepakeliamai sunkių emocijų.
Žmonės, taip pat ir vaikai, kurie mėgina žudytis, labai dažnai nori nutraukti ne savo gyvybę, bet savo kančias. Suaugusieji nuvertina paauglių „liūdėjimą”, žinodami, kad jų problemos laikinos. Bet patys jaunuoliai neturi pakankamai patyrimo ir tokio platesnio požiūrio į gyvenimą.


 

Apleistas vaikas


Sunku pavadinti apleistu vaiku tą, kuris auga su abiem tėvais, nepatiria materialinių sunkumų ir su juo pakankamai laiko bendraujama. Deja, ir tokiose šeimose, jau nekalbant apie asocialias ar vienišų tėvų šeimas, vaikas gali jaustis vienišas. Įprastas reiškinys – kalbėti tik apie įvykius (pvz., mokykloje), o ne jausmus ar net ilgalaikes būsenas (bendravimo baimę, jautimąsi nevykėliu, bejėgiu). Vaikai gėdijasi apie savo problemas pasakyti tėvams. O tos problemos neretai būna didžiulės: patyčios mokykloje, seksualinis priekabiavimas ar net išprievartavimai. Susvetimėjančioje materialistinėje visuomenėje darosi emociškai šaltesni tėvų ir vaikų santykiai. Maža to – tėvai net nepastebi, kas blogai, nes kitaip bendrauti jie patys nebemoka. Be to, laiko trūksta tiek tėvams, tiek vaikams, bendravimui lieka mažiau laiko. Esant tokiems santykiams, lieka vis mažiau vilties, kad, įvykus emocinei krizei ir patirdami emocinį kentėjimą, vaikai pagalbos kreipsis į tėvus (o kitų emociškai artimų asmenų dažnai dar jie neturi). Gali būti, kad jie bandys problemą spręsti savarankiškai, ir tada tikėtina, kad gali pasirinkti ir savižudybę, ypač jei taip padarė kuris nors pažįstamas žmogus.
 

Per dideli reikalavimai


Kadangi vis didėja reikalavimai, ką turi žinoti ir sugebėti gerai visuomenėje prisitaikęs žmogus, šie reikalavimai automatiškai perduodami mokyklai ir tėvams. O kuris gi iš tėvų nenorėtų, kad jo vaikas sėkmingai mokytųsi ir įgytų kuo aukštesnį išsilavinimą? Tuo tarpu vaikai tėvų reikalavimą mokytis dažnai priima kaip jausmą, kad tėvų meilė priklauso nuo jų mokslo: tėvai juos myli arba ne, atsižvelgdami į mokymosi rezultatus. Daugybė vaikų patiria didelį stresą dėl numatomų egzaminų ar net eilinių kontrolinių. „Iš manęs tikisi labai daug“, – sako toks vaikas. Nors prie knygų praleidžiama daug laiko, atsakinėjant ar rašant kontrolinį dėl per didelio jaudinimosi trinka dėmesys, „pamirštama“ viskas, kas buvo su tokiu vargu išmokta, nesugebama logiškai mąstyti, o visa tai nulemia ir mokymosi rezultatų pablogėjimą.
 

Bendraamžių patyčios


Apie šią problemą dar tik pradedama atvirai kalbėti. Lietuvoje patyčias patiriančių moksleivių yra apie 60–70 proc. Beveik tiek pat moksleivių prisipažįsta nuolat besityčiojantys iš savo bendraamžių. Atrodo, kad patyčios tapo vaikų elgesio norma. Tuo tarpu, tarkime, Švedijoje tik apie 15 proc. vaikų prisipažįsta patiriantys priekabiavimą.
Nuskriaustas vaikas užuot atvirai apie tai papasakojęs savo tėvams ir mokytojams, paprastai dėl gėdos susigūžia savyje ir stengiasi, kad apie jo gėdą tik niekas nesužinotų, net meluoja savo artimiesiems. Net jei neįtariate, kad iš jūsų vaiko tyčiojasi, verta pirmiems vaikui užsiminti, kad tokia problema yra dažna mokykloje, ar jis tai pastebi, ar jo niekas neskriaudė, kaip jis žiūri į kitų skriaudimą (kad yra skriaudėjas, tikėtina, kad greitai neprisipažins).
 

Psichologinės problemos, depresija


Manoma kad 45–77 proc. nusižudžiusių suaugusių asmenų sirgo depresija. Apibendrinus įvairių autorių duomenis galima teigti, kad depresija serga apie 5 proc. paauglių. Vaikų ir paauglių depresijos dažniausiai yra atipinės. Visada reikia atkreipti dėmesį, jei vaiko elgesys ir įpročiai pasikeitė (miegas, apetitas, atsirado dirglumas, nuotaikų kaita, nebenori bendrauti). Tokiais atvejais visada geriau pasikonsultuoti su vaikų psichikos ligų specialistu. Ypač reikia atkreipti dėmesį, jei vaikas ar paauglys kalba apie gyvenimo beprasmiškumą, kad jo niekas nemyli, jis niekam nereikalingas, o ypač apie tai, kad geriau jau negyventi, būti mirusiam, pavydi mirusiesiems arba pasakoja savižudybės planus. Vienai įvykusiai savižudybei tenka 10 savižudybės bandymų – o apie kai kuriuos nepasisekusius bandymus taip niekas iš artimųjų ir nesužino. Be to, vis labiau tarp paauglių plinta autodestruktyvus elgesys, tai būtų galima pavadinti savęs nemylėjimu ir lėtine savižudybe. Tai rūkymas, alkoholio, narkotikų vartojimas, netinkamas, alinantis gyvenimo būdas, taip pat moralinis savęs skriaudimas: nebesirūpinimas savęs lavinimu, asmenybės raida.
 

Pagalba


Idealu būtų, jei vaikai ir paaugliai pirmiausia kreiptųsi pagalbos į tėvus, o tėvai vaikui šią pagalbą suteiktų patys ar nuvestų pas specialistus. Tačiau į psichikos sveikatos centrus gali kreiptis ir vieni vaikai, ten jiems bus suteikta anoniminė pagalba. Vaikų linija – tai tarnyba, kur savanoriai konsultantai teikia psichologinę pagalbą telefonu, laiškais ir internetu. Telefono numeris 8~800 11 111 yra nemokamas, ir juo skambinant net nereikia turėti taksofono kortelės. Daug besiskambinančių vaikų Lietuvoje išreiškia didelį psichologinės pagalbos poreikį. Tačiau pagalbos kreiptis (tiek tėvams, tiek vaikams) dažnai trukdo gėda, nes psichikos sutrikimas ar psichologinės problemos priimamos kaip silpnumas, o „stiprus žmogus” turėtų susitvarkyti pats. Tačiau ši nuostata visuomenėje jau pamažu keičiasi į gerąją pusę.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Drasiai
2010-09-17 23:42
AS manau, jog paaugliai turi rasti bent viena asmeni kuriam galetu patiketi savo mintis ar net leisti perleisti jas tevams.... Mano dukterecia siuo metu psichiatrineje ligonineje gydosi del demesio stokos ir lengvos depresijos tik jos mokytojos deka, nes mergaite nezinojo kaip pasakyti savo mamai ka jaucia, kad nori sulaukti daugiau demesio is jos. Ji paminejo, jog bande nusizudyti, bet kokiu budu neminejo... mano akimis ji tai daro savyje, nes kaip ir straipnyje pamineta - ji tiesiog pasinere i blogas mintis, nustojo savimi rupintis...
Kartais reikia sugebeti teveliams pamatyti kas vyksta ju paciu namuose su ju paciu vaikais. Ir kad isgirstum ar pamatytum kaip jauciasi tavo vaikas nereikia zodziu ar laisku, reikia tiesiog pastebeti smulkmenas, reikia tiesiog skirti laiko ir sugebeti isklausyti....
optimistas
2010-04-09 00:39
Manau del tos meiles cia yra kitas reikalas. Viskas priklauso nuo zmogaus mastymo jei pozitvus tai kitas tik pagalvos kad bus dar tos meiles nera ko liudeti, o jei negatyvus tai cia jau uzsidaro ir blogas mintis gaudo. Taip kad cia sunku tevams nes apie meile paugliai ir vaikai daznai nekalba kartais ir neverta nes kiekvienam savo.
kristina
2009-12-05 18:29
O JAI VAIKAMS GEDA KALBETIS SU VISAIS JAI JIE LAIKO VISKA SAVYJE TAI KAIP GALI TEVAI SUPRASTI KAD JAM BLOGAI YRA
Paauglė
2008-07-24 01:54
Sveiki.
Manau teisybė pasakyta.
Tik dar viena problema nepaminėta.
Paaugliai (dažniausiai) žudosi arba bando tai daryt, dėl nelaimingos meilės pabaigos.
Pati tai dariau.
Ir tik vieną supratau.
Sukėliau didžiulį skausmą tėvam, bei kaikuriem draugam.
Po šio įvikio, lankiausi pas psichologą.
Nežinau ar padėjo..
Retkarčiais aplanko liūdnos mintys, bei jausmai..
Ir mano tėvukai išvis nebuvo kalti dėl to. Myli ir saugo mane. Tiesiog, nemanau, kad dėl visko kalti tėvai.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai