Išlaisvinanti jausmus terapija

„Menas – tai veidrodis, kuriame kiekvienas mato save.“ J.V.Getė Rusijos Uljanovo miesto Pedagoginio universiteto Psichologijos fakultete mokomasi meno terapijos, yra net trys specializacijos. Šio universiteto dekanė medicinos mokslų daktarė profesorė Liudmila Lebedeva pirmoji Rusijoje apsigynė disertaciją meno terapijos tema. Vilniuje Harmoningos asmenybės instituto iniciatyva buvo surengtas meno terapijos seminaras. Ramiu balsu ir su šypsena veide Liudmila po truputį drebino susirinkusiųjų širdis, kol jie galiausiai apsipildavo ašaromis.
 

Meno terapija – tai rūpestis


Meno terapija atsirado 1938 m. Šį terminą pasiūlė anglų dailininkas Andrijanas Hillas (Andrian Hill). Kartą, apsilankęs sergančiųjų plaučių ligomis ligoninėje, pajuto ten tvyrojusį liūdesį ir prislėgtą nuotaiką. Jis spontaniškai pasiūlė ligoniams piešti. Po kelių dienų dailininkas pastebėjo, kad piešimo procesas vyresnio amžiaus žmonėms suteikia daug džiaugsmo, netgi skatina gijimą.
Šis pastebėjimas nebuvo pamirštas. Daugelio šalių gydymo įstaigose piešimas, lipdymas, muzika, šokiai imti taikyti kartu su medikamentais. Dabar visame pasaulyje egzistuoja daugybė meno terapijos studijų, mokyklų, net universitetų, kuriuose rengiami meno terapeutai.
Liudmila sakė, kad dabar Rusijoje, Peterburge, itin populiaru turėti savo meno terapeutą. Tai nemažai kainuoja.
Pirminė žodžio „terapeutas“ reikšmė – tai rūpestis, paskui globa ir galiausiai gydymas. „Visuomet sakau, kad meno terapijoje labiausiai atsiskleidžia šio žodžio reikšmė. Meno terapija – tai rūpestis. Jei nors kiek susipažįstama su meno terapija, ji pamilstama. Ji leidžia profesionaliai padėti kitiems ir sau. Už, atrodytų, juokingo piešimo slypi rimta prasmė“, – sakė profesorė. Meno terapija kreipiasi į mūsų emocijas, išlaisvina jausmus. Sakoma, kad piešimas – tai pirmoji kalba, kurią mes išmokome. Dešimt metų studentams meno terapijos niuansus atskleidžianti Liudmila sakė, kad nesvarbu, ką žmogus daro. Svarbu, kokį jausmą jam sukelia ta veikla.
 

Išsiteplioti, apsiverkti ir pabūti vaiku


Trijų dienų Liudmilos seminare daugelis patyrė jausmų laviną. Moteris paprastai ir įdomiai kalbėjo apie sudėtingus psichologinius dalykus. Individuali terapija su psichologu gali tęstis metų metus, o grupinėje terapijoje, pasitelkus patrauklias formas, žmogus greičiau suvokia save, savo problemas. „Net ir grįžęs namo jis nelieka vienas. Jis gali piešti, lipdyti, klijuoti popieriukus, megzti, siūti, ir terapija tęsiasi“, – sakė Lebedeva.
Meno terapija niekada nesiūlo išankstinių patarimų. „Keičiasi situacijos, o žmogui nutinka tie patys dalykai. Mes turime kelis elgesio scenarijus, kurių nenorime atsisakyti, nors jie ir blogi. Meno terapija leidžia mums sužinoti savo silpnybes ir stiprybes, ir tas žinojimas jau padeda“, – kalbėjo seminaro vadovė.
Daugybę metų slėptas emocines problemas žmogui nėra paprasta imti ir papasakoti. Piešimas leidžia tą padaryti lengviau. Piešiant iš pasąmonės ima kilti vidiniai konfliktai, vaikystės prisiminimai, išstumti nemalonūs jausmai.
Liudmila prisipažino, kad jai įdomiausia dirbti su žmonėmis, kurie dar nedaug žino ar meno terapijos seminare lankosi pirmą kartą: „Aš visada džiaugiuosi, nes matau neįtikėtinas žmonių permainas. Matau, kaip jie keičiasi, tai nenupasakojami jausmai. Žinau tai, nes ir savo gyvenime ne kartą griebiausi meno terapijos. Kai buvo itin sunku. Dabar meno terapija man yra emocinis poilsis“.


Nemažai seminaro dalyvių prisipažino, kad jie jau yra šiek tiek pažįstami su meno terapija. Daugelis lyg ir netyčia atrado, kad, sunkiu momentu paėmus į ranką pieštuką, tampa lengviau. Meno terapija kviečia atsigręžti į vaiką, esantį kiekviename iš mūsų. Liudmila šypsodamasi žiūri į suaugusiuosius, kurie dar prieš kelias valandas buvo rimtų įstaigų rimti darbuotojai, o meno terapijos seanso metu jie virsta mažais padūkėliais. Beje, visi išsiteplioja piešdami, tačiau meno terapijoje svarbu net, kaip smarkiai tu išsitepi. Išsitepliojimo procesas rodo mūsų suvaržymus, atsineštus iš vaikystės. Meno terapijos seanso metu dažnai verkiama. Pasak Liudmilos, tai „krokodilo ašaros“, jos leidžia išsiprausti dvasiškai.
„Jeigu aš žinau visus aktorius mano gyvenime, o aš esu šio filmo režisierius, tai visada esant reikalui rasiu dublerį,“ – apibūdina ji meno terapijos pritaikymo galimybes.
 

Meno terapija kasdienybėje


Liudmila Lebedeva, kartą besisvečiuodama Italijoje, liko be vertėjo ir niekaip negalėjo sužinoti, kada išskrenda lėktuvas. „Po tam tikrą laiką trukusio bendravimo rankomis aš supratau, kad susikalbėti nepavyks. Tada man šovė mintis pasitelkti piešinį, susiradau popieriaus lapą, nupiešiau lėktuvėlį ir visiems rodžiau. Žmonės papildydavo mano piešinį ir pagaliau aš sužinojau, kada jis išskrenda“, – šypsosi prisiminusi dėstytoja.
Jos pažintis su meno terapija buvo netikėta, tačiau tuomet Liudmila labai susižavėjo šiuo metodu. „Pati dalyvavau meno terapijos seminare, po jo manyje buvo tiek jausmų, kad kelias dienas buvau lyg nesava. Emocijoms nuslūgus, kai pradėjau logiškai mąstyti, supratau, kad tai unikalus psichologinis metodas. Norėjau kuo daugiau apie jį sužinoti“, – sakė pašnekovė.
Meno terapijos pėdsakų galima pastebėti ir kasdienybėje. Visi mėgstame pakeverzoti sąsiuvinių paraštėse, iš nuobodžių susirinkimų ir posėdžių išsinešame keistų ženklų primargintus lapus. Liudmilai teko girdėti, jog Amerikoje, Baltuosiuose rūmuose, surenkami visokie senatorių papaišeliojimai ant lapukų. Matyt, tai daroma dėl to, kad iš tų lapukų sumanus meno terapeutas nesunkiai gali suprasti, kaip reagavo tokio piešinuko autorius, t.y. senatorius, į išgirstus dalykus.
Kartą Liudmilai teko vesti meno terapijos seminarą Moldavijoje. Seminare dalyvavo veikli verslo moteris. Jai labai patiko šis seminaras. Moteris pasidarė iš folijos nedidelį žmogeliuką. Išaiškėjo, kad ji yra ištekėjusi už itin pedantiško vyro. Tas pedantiškumas ją vargino. Jų namuose buvo labai švaru, vyras sekdavo kiekvieną jos žingsnį, kad tik ji nieko neištepliotų ir nesugriautų vadinamojo jų namų grožio. Moteris liūdėjo, nes daugelis draugų nustojo lankytis jų namuose dėl šio vyro bruožo. „Mačiau, kaip ji mėgavosi tuo blizgančiu žmogeliuku. Ji išsinešė šį kūrinėlį namo. Vėliau ji pasakojo, kad sprendimas atsinešti tą žmogeliuką namo jai buvo labai svarbus. Žinoma, ji suvokė, kad jos laukė audringa vyro reakcija. Tačiau jos nuostabai (ir mūsų) įžengus jai į namus, rankose išdidžiai laikant tą žmogeliuką, vyras nieko nepasakė. Ta lėlytė, tas žmogeliukas, tapo jos terapeutu. Atrodo, toks nereikšmingas dalykas – lėlytė. Tačiau ta lėlė tapo pradžia didelių ir svarbių permainų jos namuose ir joje pačioje,“ – šypsodami prisimena Liudmila.
 

Pabaiga


Profesorę Liudmilą Lebedevą su Lietuva sieja stiprus jausmas. Daugiau nei prieš dešimt metų pirmą kartą apsilankiusi mūsų šalyje, ji džiūgavo kaip vaikas. Jos laukė susitikimas su Čiurlioniu (taip moteris vadina apsilankymą Čiurlionio paveikslų parodoje). Rusijoje šis žymus lietuvių menininkas turi nemažą būrį jo kūrybos gerbėjų. Liudmila Lebedeva, sužinojusi apie unikalią parodą, ryžosi keliauti į nepažįstamą šalį. „Liko labai geras prisiminimas. Iki šiol prisimenu tą žmonių gerumą. Pasiklausiau pirmo sutikto žmogaus, kaip nueiti iki man reikiamos gatvės. Jis kartu su manim ėjo iki vietos, paskui mane lydėjo kitas žmogus, tada dar kitas. Su tokia „palyda“ aš atėjau į Čiurlionio paveikslų parodą“, – šypsosi prisiminusi Liudmila.
Tada Liudmila aplankė keletą Lietuvos miestų. Po šio interviu jos laukė pasivaikščiojimas Vilniaus senamiesčiu. Matant degančias nekantrumu moters akis, nesinorėjo ilgiau jos sulaikyti. Daugiau nei dešimt metų nematytas miestas tikrai pateiks jai nemažai staigmenų.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai