Magnetinė terapija

„Magnetinė energija – tai pirminė energija, nuo kurios priklauso gyvybė“ (W.Heisenberg, 1932 m. Nobelio premijos laureatas fizikos srityje) Magnetinė terapija (MT) – tai gydymas naudojant prietaisus, kurie generuoja statinį magnetinį lauką arba kintamą (pulsuojamąjį) žemo dažnio (0,1–100 Hz) magnetinį lauką. Žemės magnetinis laukas yra natūralus veiksnys, o dirbtinius magnetinius laukus sukuria magnetai ir technikiniai elektromagnetai bei prietaisai su jais. Apie MT istoriją bei taikymą šiandieninėje medicinos praktikoje pasakoja Kauno medicinos universiteto Reabilitacijos klinikos vadovas prof. habil. dr. Aleksandras KRIŠČIŪNAS ir fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Alvyra VALASEVIČIENĖ.
 

Iš istorijos


Istoriniai šaltiniai liudija, kad MT ištakos – Rytų šalyse. Pagal Romos mokslininko ir rašytojo Plinijaus Vyresniojo (23–79 m.) raštuose minimą legendą, piemuo, vardu Magnes, būdamas Idos kalne, pajuto, kad žemė labai traukia jo geležinę lazdą ir sandalus, kurie buvo pakalti vinimis. Piemuo pradėjo kasti ir rado akmenį, kuris traukė geležinius daiktus. Akmuo buvo pavadintas magnetu (gr. Magnetis lithos, arba „akmuo iš Magnezijos“).
Apie magneto naudojimą žmonėms gydyti rašoma Avicenos (930–1037 m.) ir senovės Romos gydytojo Klaudijaus Galeno raštuose. Manoma, kad Paracelsas naudojo geležinius strypus kaulų lūžiams ir įskilimams, hepatitui, vandenei gydyti. Anglų fizikas gydytojas Viljamas Gilbertas (1544–1603 m.), artritu sirgusios karalienės Elžbietos gydytojas, parašė veikalą „De Magnete“. Vokiečių fizikas E.A.Mesmeris (1734–1815 m.) paskelbė traktatą apie gydymą dirbtinių magnetų prietaisais „Magneto panaudojimas medicininėms reikmėms“. 19 a. išaiškinta (H.E.Erstedas ir kt.), kad apie laidininką, kuriuo teka elektros srovė, sukuriamas elektromagnetinis laukas. 1820 m. mokslininkas D.F.Arago sukūrė elektromagnetą.
Biologiniai audiniai reaguoja į magnetinį lauką. Žemės magnetinio lauko ir dirbtinių elektromagnetinių laukų biofizikinio poveikio gyviesiems audiniams (biomagnetizmo) tyrimai pradėti 20 a.


 

Biomagnetizmas


Magnetinis laukas sukuriamas apie bet kuriuos judančius elektrinį krūvį turinčius materijos objektus.
Empiriškai magnetas gydymo tikslu naudotas jau viduramžiais, o moksliškai pagrįstas praėjusio amžiaus antroje pusėje. 1970 m. MT pradėta taikyti klinikinėje praktikoje.
Tiriant biologinį MT poveikį, pripažinti Rusijos ir JAV mokslininkų M.F. Barnothy (1960 m.), R.G. Bickford (1965 m.), M.F.Bogoliubov (1968 m.), B.S.Ulaščik (1970 m.) darbai. Dar nėra vieningos teorijos, paaiškinančios magnetinio lauko poveikį biologinėms sistemoms, tačiau žinoma, kad, veikiant magnetiniu lauku, galimi ląstelių membranų ir vidinių ląstelės struktūrų pokyčiai, padidėja ląstelių bioenerginis aktyvumas. Tyrimų metu registruojami įvairių kraujo, odos ir kaulų struktūrų (fibrinogeno, fibroblastų, leukocitų, citokinų, kolageno, elastino, fibrino, osteoblastų) bei laisvųjų radikalų ląstelėse pokyčiai. Mokslininkui Lainus Poling už hemoglobino magnetinių savybių tyrimus 1954 m. paskirta Nobelio premija. MT veikia vazodilatacijos, vazokonstrikcijos, fagocitozės, ląstelių proliferacijos, epitelizacijos procesus bei randų formavimąsi (Marcov M., Rosch P.J. ir kt.)*. Įrodyta, kad MT aktyvina kraujotaką, gerina reologines kraujo savybes.
Šiuo metu MT taikoma traumatologijos-ortopedijos, dermatolo­gijos, reumatologijos, neurologijos, oftalmologijos ir kt. srityse.
 

MT – gydymo ir reabilitacijos metodas


Kokybiška šiuolaikinė MT įranga leidžia šį metodą saugiai ir veiksmingai taikyti sveikatos priežiūros įstaigose kartu su chirurginiu ir medikamentiniu gydymu.
MT taikoma uždegimui slopinti, patinimui bei skausmui mažinti, audinių mikrocirkuliacijai, regeneracijai ir trofikai gerinti. Svarbus metodo privalumas – pakankamas ir tolygus magnetinio lauko skvarbumas pro audinius ir galimybė taikyti kaip nekontaktines gydymo procedūras. MT galima taikyti sugipsuotoms galūnėms, sutvarstytoms žaizdoms gydyti bei kaulų ir minkštųjų audinių regeneracijos procesams spartinti, raumenų atrofijos profilaktikai. MT būdu taip pat stimuliuojama imuninė sistema ir balansuojama vegetacinės nervų sistemos veikla. Nuo 1985 m. pasaulyje pradėti tyrinėti specifiniai transkranijinės magnetinės stimuliacijos metodai epilepsijai, insultui, distonijai, depresijai, progresuojančiam cerebriniam paralyžiui, Parkinsono ligai gydyti.
KMU Akių ligų klinikoje MT, remiantis moksliškai pagrįstomis metodinėmis rekomendacijomis, pradėta taikyti 1983 m. Remiantis daugelio metų klinikinės praktikos išvadomis, šis saugus ir pakankamai veiksmingas metodas taikomas ankstyvuoju reabilitacijos periodu po mikrochirurginių akių operacijų, traumų bei gydant uždegimines, degeneracines bei distrofines akių ligas.
 

MT namuose


MT procedūros (ne pavienės, o kursai) veiksmingos tik tuomet, kai jos skiriamos pagal moksliškai pagrįstas indikacijas. Prietaisai, skirti taikyti MT namuose, vadinami magnetoelastais ir magnetoforais. Tai įvairių formų aplikatoriai, į kuriuos įmontuotos feromagnetinės medžiagos, skleidžiančios statinį elektromagnetinį lauką. Jo poveikis daug silpnesnis nei kintamo magnetinio lauko. Šie prietaisai naudojami trauminiams lūžiams bei žaizdoms gydyti, yra populiarūs Japonijoje, JAV, Vokietijoje, Olandijoje. JAV Maisto ir vaistų agentūra (FDA) aprobavo keturis statinio magnetinio lauko prietaisus kaulų lūžiams gydyti. Tačiau ar įvairios MT metodikos tinka konkrečiam pacientui ir ar tikėtinas nepageidaujamas poveikis, gali įvertinti gydytojas. MT (tiek namuose, tiek stacionare) netaikoma, kai yra implantuotas dirbtinis širdies stimuliatorius, kai pacientui diagnozuoti kraujo krešumo sutrikimai, mažas arterinis kraujo spaudimas, taip pat nėščiosioms ir asmenims, neseniai patyrusiems miokardo infarktą. Metodo veiksmingumas priklauso ir nuo tinkamos gydymo metodikos (procedūrų skaičiaus ir trukmės, adekvataus dozavimo, veikiamos zonos ir kt.).
*Critical Review in Physical and Rehabilitation medicine, 2004, 16(2), p. 95–108

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai