Reabilitacija po onkologinių ligų gydymo

Apie sergančiųjų onkologinėmis ligomis reabilitaciją Lietuvoje pradėta kalbėti tik prieš dešimtmetį. Jų reabilitacija – specifinė ir sudėtinga, nes apie 50 proc. tokių ligonių jau serga III–IV stadijos navikais.
Standartiniai vėžio gydymo būdai yra operacija, spindulinė terapija ir chemoterapija.
Po chirurginio ir kombinuoto kompleksinio gydymo 25 proc. onkologinių ligonių vargina funkciniai sutrikimai, komplikacijos. Jos gydomos stacionare, vėliau – reabilitacijos skyriuose.
Onkologinių ligonių reabilitacija pradedama tuojau pat po specifinio gydymo. Ligonis 16 dienų siunčiamas sveikatos grąžinamajam gydymui ar reabilitacijai.
Atrenkant ligonius reabilitacijai patartina atsižvelgti į tai, kokia naviko lokalizacija, koks jo pašalinimo laipsnis, augimo forma, stadija, kokia buvo spindulinio, cheminio gydymo metodika, kokia buvo operacijos apimtis. Būtina įvertinti gydymo efektyvumą, komplikacijas, ligonio amžių, psichologinį nusistatymą, profesiją.
Pagrindiniai reabilitacijos tikslai:
• išvengti pooperacinių komplikacijų, gerinti plaučių ventiliaciją, diafragmos funkciją;
• gerinti širdies ir kraujagyslių sistemos funkciją;
• pritaikyti mitybą, koreguoti baltymų, mikroelementų apykaitos sutrikimus;
• sanuoti pooperacines žaizdas;
• koreguoti virškinamosios sistemos organų sutrikimus (po radikalių operacijų);
• rūpintis tromboembolijų, flebotrombozių, pragulų profilaktika;
• gerinti ligonių psichoemocinę būseną;
• vykdyti šlapimo takų infekcijos prevenciją;
• išmokyti pacientą gyventi be pašalinto organo (po krūties pašalinimo operacijų, suformavus stomą po žarnyno operacijų, netekus galūnės ir kt.).
Dažniausiai sergantiesiems vėžiu teikiamos reabilitacijos priemonės:
• medicininės (gydoma vaistais, vitaminais, judesiu, masažu);
• psichologinės (psichosomatinių sindromų korekcija, sveikatos siekimo nuostatos sudarymas, žalingų įpročių atsikratymo programa);
• pedagoginės (paciento išmokymas gyventi su negalia, sekti sveikatos būklę, vartoti vaistų, taisyklingai maitintis; mokomi ir šeimos nariai, kaip padėti sergančiajam vėžiu).
Svarbios ir socialinės-teisinės reabilitacijos priemonės: pacientą reikia nusiųsti atlikti medicininę socialinę ekspertizę, kai yra sunkių biosocialinių funkcijų sutrikimų, lemiančių invalidumą.


Reabilitacijos veiksmingumo kriterijai:
• fizinės būklės pagerėjimas;
• užgiję randai po operacijos;
• teigiami kraujo tyrimų pakitimai;
• skausmo sumažėjimas ar išnykimas;
• fizinio krūvio tolerancijos pokyčiai;
• limfostazių sumažėjimas;
• kūno masės padidėjimas (esant sumažėjusiam kūno masės indeksui);
• psichologinės būklės (nerimo, depresijos) gerėjimas;
• negalios nykimas;
• savarankiškumo didėjimas;
• medicininės pagalbos poreikio sumažėjimas ir kt.
 

Dietos terapija


Gydant vėžiu sergantį pacientą labai svarbi yra dieta. Nustatyta, kad maiste gali būti ir kancerogeninių medžiagų, kurios gali sukelti vėžį, ir biologiškai veiklių medžiagų, mažinančių kai kurių vėžio formų atsiradimo galimybę. Dietos tikslas – optimizuoti mitybą. Onkologinė operacija sukelia didelius baltymų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų, šarmų ir rūgščių apykaitos pakitimus.
Dietinė mityba normalizuoja medžiagų apykaitos procesus, didina organizmo jėgas, gerina audinių regeneraciją.
Po žarnyno operacijos ligoniams skiriama tiršto, trinto maisto (virto ar gaminto garuose), taip pat rūgščių produktų, o po kelių dienų – liesų mėsos, pieno, žuvies produktų, kopūstų, pomidorų, turinčių geležies, vitamino B12, folio rūgšties. Porcijos didinamos pamažu.
Svarbu sekti pacientą, ar jis tuštinasi dažnai ir pakankamai.
Po žarnyno operacijos dietos koregavimas turi būti individualus.
Hematologiniams parametrams pagerinti skiriama bičių duonelės, jūros kopūstų, šaltalankio aliejaus, žuvų taukų, ežiuolės preparatų.
Ligoniai po gydymo chemoterapija neretai skundžiasi apetito stoka, pykinimu, pilvo skausmu, vidurių pūtimu, užkietėjimu, todėl rekomenduojama skirti tulžies išsiskyrimą skatinančių preparatų, vaistažolių nuovirų su kartumynais (puplaiškiu, pelynu, ugniažole).
 

Psichoterapija


Onkologine liga sergantį pacientą slegia didelis emocinis stresas. Dominuoja dvi pagrindinės reakcijos – depresija ir nerimas.
Psichologas, esant būtinybei, – gydytojas psichiatras turėtų stebėti paciento būklę, padėti sušvelninti neigiamas reakcijas ar jų išvengti. Bendravimas su sergančiuoju vėžiu turi būti individualus, parenkamas veiksmingiausias gydymo metodas.
Taikoma individuali ir grupinė psichoterapija, autogeninė treniruotė, skiriama antidepresantų ir benzodiazepinų grupės preparatų.
Autohipnozė (arba autogeninė treniruotė) – vienas pagrindinių psichoterapijos metodų. Dėl savitaigos palaipsniui stiprėja pozityvus ligonio nusiteikimas, tai padeda įveikti sunkumus, sužadina norą gyventi.
Plačiai taikoma ir grupinė psichoterapija, kai sudaromos savitarpio pagalbos grupės, kurių nariai serga ta pačia liga, dalijasi savo išgyvenimais. Ilgainiui daugelio pacientų emocinė sveikata pagerėja.
 

Kineziterapija


Svarbiausias kineziterapijos (gydymo judesiu) tikslas yra stiprinti ligonių kvėpavimo raumenų funkciją po operacijos.
Kvėpavimo pratimai gerina bronchų drenažą, kraujotaką, mikrocirkuliaciją, apsaugo nuo pleuros sąaugų, pneumonijų. Taip pat aktyvėja raumenų tonusas, gerėja psichoemocinė būsena.
Pratimų kaita ir krūvio didinimas turi būti ne didesnis kaip 10 proc. per vienas pratybas. Fizinis krūvis turi būti paskirstytas į įžanginį, pagrindinį ir baigiamąjį. Mankštintis rekomenduojama kasdien.
Didėjant paciento fiziniam pajėgumui, galima skirti papildomą mankštą baseine, velotreniruotes, gydymą ėjimu.
Geras gydomasis poveikis – kai kineziterapijos metodai derinami su racionalia psichoterapija, muzikos terapija, fizioterapija bei gydymu vaistais.
 

Medikamentinis gydymas


Onkoreabilitacijoje prieš skiriant medikamentų būtina nustatyti skausmo priežastį ir intensyvumo laipsnį.
Remiantis PSO rekomendacijomis, onkologijoje skausmas gydomos pakopomis:
I pakopa (nestiprus skausmas). Gydoma nenarkotiniais analgetikais.
Šios pakopos vaistai (aspirinas, paracetamolis ir kiti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo) ypač veiksmingai gydo skausmą, sukeltą metastazių kauluose.
II pakopa (vidutinio stiprumo skausmas). Skiriama silpnų opioidų, prireikus – nenarkotinių ir pagalbinių analgetikų.
Šios pakopos vaistai – morfinas, fentanilis, metadonas, pentazocinas ir pan. Morfijaus preparatų gali būti skiriama ne tik injekcijoms, bet ir per os, transdermaliai, į nosį, po liežuviu
III pakopa (labai stiprus skausmas). Skiriama stiprių opioidų, taip pat pagalbinių analgetikų, prireikus – nenarkotinių analgetikų.
Reabilitacijai dažniausiai siunčiami ligoniai, kuriems skiriama I–II pakopos medikamentų. Kartu su minėtais vaistais skiriama ir adjuvantų:
• preparatų, skirtų dauginėms indikacijoms (gliukokortikoidų, neuroleptikų, antihistamininių vaistų),
• vaistų neuropatiniam skausmui gydyti (antidepresantų, vaistų nuo traukulių, vietinių anestetikų ir kt.),
• vaistų kaulų ligų sukeltam skausmui gydyti (bisfosfonatų, kalcitoninių).
Reabilitacijos metu šalia medikamentinio gydymo yra skiriamos ir nefarmakologinės procedūros: nervų blokada, akupunktūra, TENS (transkutaninė elektrostimuliacija).

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai