Popsas (ne)veikia neigiamai?

 Esate sakiusi, kad netikslinga būtų muzikos skirstyti į gerai ar blogai veikiančią klausančiuosius, remiantis vien jos stiliais ar žanrais, tačiau priimta manyti, kad populiarioji muzika yra blogai, o rimtoji (klasikinė) gerai. Kuo tai grindžiama?

 

Nežinau, kuo tai galima būtų pagrįsti. Gera populiarioji muzika gali būti tokia pat vertinga ir gera, kaip ir rimtoji. Gali būti ir atvirkščiai – rasime pakankamai „blogos“ – neįdomios, nuobodžios ar netgi dirglios rimtosios muzikos, ypač šiuolaikinės muzikos aruode. Jei populiariąją muziką vertintume tik negatyviai, reikėtų į „juoduosius“ sąrašus įtraukti nemažai ankstesniųjų laikų F.Šuberto, W.A.Mocarto, netgi G.F.Hendelio kūrinių, jau nekalbant apie J.Štrausą – valsų karalių. Jie savo metu taip pat šalia rimtosios muzikos rašė ir daug populiariosios. Blogai yra bloga muzika, nesvarbu, koks laikotarpis ar žanras.

 

Tačiau dalis jaunimo daugiau klauso muziką, kurią sunku net palyginti su senųjų laikų „išsišokėliais“. Ar mėgstantieji vadinamąjį roką pasmerkti nedvasingumui?

 

Roko muzika – marga savo stilistika. Tai ir rokenrolas, ir folkrokas, ir bliuzas, ir metalas ar sunkusis, kietasis rokas bei daugybė panašios stilistikos muzikos. Vienareikšmiškai nuvertinti roko negalima. Atskirai galima kalbėti apie jo negatyvų poveikį, kai išskirtinis dėmesys ritmui, stipriam garsui, žemiems dažniams, šviesos efektams veikia sąmonę (ir pasąmonę) hipnotizuojamai ir destruktyviai. Kitas klausimas – koks tos muzikos turinys? Jei kalbėsime apie dainų tekstus, tai dažniausiai jie yra užgožiami bukinančiais, „į smegenis kalančiais“ ritmais ir šaižiais tembrais, nes ne tekstai čia yra svarbiausi. Nors dažniausiai ir dainuojama apie negatyvius, smurtą, agresiją skatinančius dalykus. Tačiau roko muzikoje galime rasti ir pozityvaus. Ar pavyktų paneigti dvasingumą roko muzikoje naudojamuose bliuzo ar liaudies muzikos elementuose? Jau nekalbant apie artroko estetiką ar roko operas.

 

Kokius teiginius, vertybes perteikia šiuolaikinė muzika, kuriai taikomas teisingas apibrėžimas – destruktyvi? Ko šių dienų jaunas žmogus ieško sunkiajame roke, destruktyvioje muzikoje?

 

Šiuolaikinė muzika – labai plati sąvoka. Ne visa šiuolaikinė muzika destruktyvi – tiek rimtosios, tiek populiariosios muzikos poliuose. Tarp naujos muzikos yra ir konstruktyvių pavyzdžių, lemiančių tikrąjį muzikos progresą. Atradimų kelias perpintas klystkeliais, kuriems ir turėtų būti taikoma destrukcijos prasmė. Destrukcija – struktūros ardymas, gadinimas. Šiuolaikiškumo prasme – senos struktūros atsisakymas, taigi galima sakyti – tam tikras atsinaujinimas. Jaunas žmogus – ryškiausias destruktorius, prieštaraujantis vyresniajai kartai, kol pradeda mąstyti konstruktyviai ir pats tampa vyresniąja karta. Tačiau iki to laiko jo poreikius labiausiai atspindi jo meto destruktyvioji muzika.

 

Interneto forume radau tokį teiginį: Kiekviena karta užauga su savo muzika. Muzika – to laikmečio dalis. Kaip galima smerkti laikmetį? Jei prieš 35 metus būtų buvęs grojamas „metalas“, tai ir šiandien garbinčiau jį. O tada buvo Povilaitis, Kučinskas, ABBA ir t.t. Savo laiku jie buvo nepaprastai pažangūs, grojo tą muziką, kuri patiko mums, kai buvom jauni. Deja, ji nepatiko mūsų tėvams ir seneliams. Jie klausėsi „Armonikos“. Mums buvo juokinga.

 

Galima būtų tęsti ankstesnio atsakymą į  ankstesnį klausimą. Tai tik patvirtina pirmiau išsakytas mintis.

Tačiau žmonės, kuriems patinka tik vienas muzikos stilius, paprastai negali tinkamai įvertinti kitų stilių, netgi neretai kategoriškai juos atmeta...

 

Tik vienas muzikos stilius gali patikti tik ribotos klausos ar ribotų poreikių žmogui. Tokiu atveju dėmesį patraukia tik ta muzika, kuri artimesnė suvokimui. Paprastai mažiau išlavintos harmoninės klausos savininkai vengia sudėtinga faktūra pasižyminčios muzikos – jos „nesupranta“, nes iki galo negirdi, riboto melodinio pojūčio asmenys linkę į aiškios pulsacijos ir vyraujančio ritmo muziką. Bėda ta, kad vengiantys sudėtingesnės muzikos ta kryptimi ir nelavėja.

 

Tačiau jei pats muzikuoji, muzikuoja šeima... kiek tai padeda lavinti skonį ir „ausį“, padėti suvokti muziką apskritai, o ne tik vieną kurį stilių?

 

Apie muzikos poveikį klausytojui ir atlikėjui esame kalbėjusios anksčiau. Dėl skonio – jis didžia dalimi priklauso nuo socialinės aplinkos, šiuo atveju – šeimos, jos tradicijų, išsilavinimo. Gera klausa paprastai nebūna orientuota vienpusiškai stiliaus prasme, ji gali pajausti ir mėgautis bet kokio stiliaus muzika. O tam, kad galėtume vienokį ar kitokį stilių giliau suvokti, geros klausos neužtenka – reikalingas pažinimas.

„Ausis“ lavinasi bet kuriuo atveju bendraujant su muzika. Muzikinės klausos ugdymas turėtų prasidėti vos susiformavus klausos aparatui, taigi, prenataliniame etape, tačiau saikingai. Ir tam nebūtinos muzikos pamokos ar privalomasis dainavimas. Užtenka muzikinės aplinkos ir jaukios savanoriškos muzikinės veiklos. Yra pastebėta, kad muzikinė klausa ugdymui paslanki iki 9-erių metų amžiaus. Vėliau ją išlavinti tampa vis sunkiau. Paradoksalu, bet tyloje išblėsta net ir muzikalios šeimos atžalų muzikinė klausa. Gyvenimo pavyzdys: muzikos mokykloje pradėjusiai mokytis muzikos pedagogų dukrai sunkiai sekėsi mokytis dėl ribotų muzikinių gabumų. Paaiškėjo, kad namuose buvo vengiama muzikos, nes tėvai, jos prisiklausę darbe, išjungdavo bet kokį muzikos šaltinį ir mėgaudavosi tyla.

 

Kita vertus, ar vis dėlto taip mums nekenksminga, kai muzika priverstinai įsiveržia į mūsų gyvenimą iš televizorių ekranų, radijo imtuvų, viešosiose vietose: parduotuvėse, autobusuose?

 

Jei ta muzika savo intensyvumu neperžengia muzikinio fono ribos, ji gali būti ir „negirdima“, įsijungus dirgiklio slopinimui. Na, o esant situacijai, kai nepageidaujamo garso šaltinio pritildyti neįmanoma, tenka pasitraukti, kentėti arba „užsikimšti ausis“.

 

Pasakyk, kokios muzikos klausaisi, ir aš pasakysiu, kas tu esi. Kiek teisus toks teiginys?

 

Nemanau, kad muzikos klausymui pasirinkimas leidžia iki galo apibūdinti asmenybę. Šiuo atveju reikėtų pakreipti klausimą: pasakyk, kokios muzikos klausaisi, ir aš galbūt pasakysiu, KOKS tu esi tuo momentu. Imlus muzikai žmogus, būdamas tam tikros nuotaikos, gali klausytis atitinkamos muzikos, nesvarbu, ar tai būtų klasika, ar popsas. Kas kita, jei bus klausoma neadekvačios muzikos. Tarkim, žmogus nusiteikęs lyriškai, o jam transliuoja aktyvią šokių muziką ar maršus pučiamųjų orkestrui... Net ir nebūdamas klasikos mėgėjas, tokios nuotaikos mieliau toleruos „Mėnesienos“ sonatą, ir atvirkščiai. Kita, jei norima nuotaiką pakeisti. Bet ir tada muzikinis fonas keičiamas palaipsniui, o ne kardinaliai priešingai.

 

Keli faktai apie muziką

 

·        Kaip teigia Brunelio universiteto mokslininkai, tinkamai pasirinkta muzika didina ištvermę, lėtina širdies darbą, ramina kvėpavimą.

·        Skambant trankiems ritmams, kraujospūdis didėja, o kvėpavimas dažnėja.

·        Atlikus apklausas, nustatyta, kad iš 1780 žmonių 63 proc. saugiai važinėjančių vairuotojų teigė, kad klausymasis muzikos vairuojant daro juos ramesnius.

·        Tačiau agresyvaus ritmo melodijos gali tik blaškyti vairuotojų dėmesį ir išprovokuoti neapdairius veiksmus kelyje.

  • Muzika veikia ne tik žmones, bet ir gyvulius. Pasirodo, kad ramią muziką nuolatos girdinčios karvės duoda daugiau pieno.

 

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai