Demonų varymas, trejos devynerios ir kitos gydymo paslaptys

„Ne visuomet istorija atpasakojama. Kartais ji skamba savaime, kartais iškalbingai byloja tyla“, – sako Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus – vieno unikaliausių muziejų Baltijos šalyse – direktorius dr. Tauras Mekas.
 

Įdomu, kokių idėjų vedini dirbo šio muziejaus pradininkai, pirmųjų ekspozicijų kūrėjai?
Lietuvos vaistininkų draugija ir Lietuvos farmaceutų sąjunga dar prieškariu rinko įdomesnę medžiagą ir daiktus, turėta patalpa jiems saugoti. Bet nebuvo žmogaus, kuris tuo užsiimtų iš esmės, o po praėjusio amžiaus keturiasdešimtųjų, kai visos draugijos uždarytos kaip pavojingos sovietinei sistemai, ši sritis liko visai be priežiūros. Vis dėlto daiktai arba muziejaus pradmenys atsidūrė Medicinos fakulteto rūmų rūsiuose. 1946 metų potvynis juos apgadino, išliko tik keletas daiktų. Jie atsidūrė profesoriaus Benedikto Šiaulio kabinete. Po jo mirties tvarkant kabinetą susimąstyta, ką su jais daryti. Taip būsimieji eksponatai pateko į vaistininko docento Alfonso Kaikario rankas. Jis rūpinosi, kad maža ekspozicija išaugtų ir taptų unikaliu muziejumi. Nė viena Lietuvos aukštoji mokykla tokio muziejaus neturi. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (muziejaus steigėjo – aut. past.) reprezentacija – tik dalis veiklos. Muziejuje ir studijuojama. Vienaip, kai apie savo specialybės raidą studentai sužino auditorijoje, ir kitaip paskaitos vyksta tarp gyvų daiktų, kur istorija skamba savaime. Viena iš muziejaus ekspozicijų – 19 a. pabaigos vaistinė su visais savo daiktais ir patalpomis, kokios anuomet buvo: oficina, „Materialiniu kambariu“, vaistų gamybos ir saugojimo patalpomis. Atliktas didelis darbas, kad muziejus kalbėtų, bylotų, turėtų savo aurą ir nebūtų pilkas, valdiškas. Bet kuris muziejus gyvuos, jei bus asmenybės, žmonės, turintys viziją, kurie užsidegę rinks medžiagą ir uždegs kitus.
Kokia asmenybė buvo muziejaus įkūrėjas, dėstytojas ir mokslininkas doc. Alfonsas Kaikaris?
Įsimintinas docento dėmesingumas kiekvienam žmogui, erudicija, meilė savo darbui, diplomatiški sprendimai, įsiklausymas į kito žmogaus mintis, subtilus humoras. Pasakodamas apie eksponatus, paminėdavo, kieno dėka tas daiktas pateko į muziejų, kas jį restauravo. A.Kaikaris vadovavosi patirtimi, kad geras žodis ir draugiška atmosfera padeda gydyti sunkiausias ligas. Jo sukurta muziejaus aplinka tam neabejotinai tebetarnauja. Oficinoje pasitinka užrašas „Huc intrantibus salus” („Įeinančiajam linkime sveikatos”), svečiams „skiriama“ vaistų „Elixir ad longam vitam” („Ilgo gyvenimo eliksyro”), specialiai moterims – „Syrupus adianti capilorum Veneris” („Veneros plaukų švelninamojo sirupo”). Pagaminta pagal viduramžių receptus.
Jei jau padvelkė viduramžiais, kas labiausiai kristų į akis tų laikų, pavadinkime, sveikatinimo sistemose?
Tai būtų egzorcizmas, beje, taikomas ir šiandien. „Piktosios dvasios“ įtaka žmonių sveikatai pripažįstama visose religijose. Štai Tibeto medicina nurodo, kad 25 proc. ligų lemia demonai. Krikščionybės arsenale, prie ligonio lovos kovojant su tamsos jėgomis, – ne tik egzorcizmas. Maldos šventiesiems globėjams, gelbstintiems nuo įvairių ligų, ilgus amžius buvo labai populiarios. Šventieji turėjo „specializaciją“: šv. Agota – motinų, praradusių pieną, globėja, šv. Ona globojo gimdyves, šv. Antanas Paduvietis – sergančius vaikus, šv. Apolonija globojo kenčiančius dantų skausmą, šv. Fabijonas – raupsuotuosius ir maru susirgusius. Šv. Liucija globojo sergančius akių ligomis, šv. Rokas – maru, raupsais, cholera, šiuo metu – ir AIDS; šv. Valentinas – epilepsija sergančius. Šv. Kosma ir šv. Damijonas, šv. mergelė Marija – tai „universalūs“ globėjai.
Ypač turtingą globėjų sąrašą turi stačiatikiai. Šioje tradicijoje yra maldynai, pritaikyti įvairioms ligoms gydyti. Lietuvoje tebegyva tradicija sveikatos malonių melsti prie jomis pagarsėjusių šventųjų paveikslų, už pasveikimą atsidėkojant votais – padėkos ženklais. Bažnyčiose aukojamos išgydymo šv. Mišios, rengiami atlaidai, kurių konkrečios dienos skiriamos melsti ligoniams sveikatos. Šios asmeninio tikėjimo formos yra tarsi atokiau nuo mūsiškės sveikatos priežiūros paslaugų ir nesudaro etinių sankirtų.
Kokių taisyklų laikėsi žiniuoniai, žolininkai, bobutės – senovės lietuvių gydymo žinovai?
Nė vienas tikras žolininkas neimdavo pinigų už suteiktą pagalbą, nė vienas neprasigyveno padėdamas kitiems. Nebent pasveikęs žmogus atnešdavo sūrį ar lašinių puspaltį. Į klausimą, kodėl padėję veltui, mano kalbinti senieji žolininkai atsakydavo: Dievulis supyks ir dovaną pasiims, kaip aš tada žmonėms padėsiu. Tuo Lietuvos žiniuoniai panašūs į pirmuosius krikščionis gydytojus anargirikus, gydžiusius be užmokesčio – „veltui gavote, veltui ir atiduokite“. Žaliavos rinkti eidavo švariai apsirengę ir tik geros nuotaikos. Jei esi piktas ar blogai nusiteikęs, prie gyduolių geriau nesiartink – vaistas nebus tinkamas. Vaistus saugodavo ne ilgiau kaip dvejus metus, tada ne išmesdavo, o sudegindavo; vaistas – šventas daiktas. Stebina ir vaistų formų įvairovė: distiliatai, inhaliacijos, lašai akims ir lašai ausims, nuovirai, milteliai, pelenai, pleistrai, smilkalai, tepalai, antpilai, vonios. Ši formų įvairovė ir gaminti daugiakomponenčiai vaistai liudija, kad darbavosi išmanantys žmonės. Išskirtinis lietuviškų daugiakomponenčių vaistų pavyzdys galėtų būti „Trejos devynerios“. Tai vaistas, kuriame dera svarbiausios senųjų vaistų savybės – vaistingųjų medžiagų įvairovė, užkalbėjimas ir tikėjimo atšvaitai. Pavadinimas „Trejos devynerios“ yra senas pagonybės laikų žodžių junginys, reiškęs stiprybę, galybę, daugumą. Pavadinimas turėjo stebuklingos galios, todėl ne kartą paminimas užkalbėjimuose, pasakose, patarlėse, dainose. Vien tik ištarus vaisto pavadinimą „Trejos devynerios, aš jas visas pažįstu“, vaisto veikimas sustiprėdavo. Vaistas yra daugiakomponentis, sudarytas ne mažiau kaip iš 27 vaistingųjų medžiagų (gali būti ir daugiau). Tokie sudėtiniai vaistai taip pat nėra naujovė pasaulyje. Tibeto brangenybių piliulės gali turėti daugiau nei šimtą sudedamųjų dalių. „Trejos devynerios“ dažniausiai vartotos virškinimo bėdoms įveikti. Kiekvienas žiniuonis turi savąjį trejų devynerių receptą. Ir kiekvienas receptas yra „pats geriausias“; tai žolininko meistriškumo išbandymas ir įrodymas.
Anot padavimo, pirmasis degtinėlę išsunkė piktasis, bet intencija buvusi šviesi – sukurti vaistą. Po to visas pragaras aukštyn kojom apvirto. Matydamas, kad geruoju nesibaigs, tos įstaigos vyresnysis uždraudė savo genčiai gaminti ir gerti peklinę, bet paliepė šio amato išmokyti mus, žmones...
Visko gali būti. „Velnio lašai“ – nuodas ir vaistas, tirpiklis ir konservantas. Tačiau lemia dozė ir laisvas vartotojo pasirinkimas. Linkiu kovotojams prieš alkoholio reklamą Lietuvoje stiprybės ir sėkmės. Mūsų šalyje labai daug pigaus ir nekokybiško alkoholio, vartojamo milžiniškais kiekiais. Apie kokybę galima iliustruoti vieno svečio iš užsienio patirtimi: visą savaitę Lietuvoje viešėjęs ir sočiai įvairių rūšių alaus ragavęs, galiausiai išgėrė naminio alaus. Ištiko astmos priepuolis. Pasirodo, žmogus alergiškas apyniams. Kodėl to nepatyrė iki tol, gausiai vaišinęsis alumi, „geriausiu, ką turime“? Aludariai namudininkai sako, kad pagaminti stipresnio nei šešių procentų alaus neįmanoma. O štai nusipirkti daug stipresnio galime („Aludarių garbės kodeksas“ leidžia gaminti iki 9,5 proc. stiprumo alų).
Muziejuje turime senos literatūros, kurioje nurodyta: „Nuo gero alaus žmonės nepasigeria, tik įgauna geros nuotaikos. O blogas alus varo į pablūdimą.“
Kaip palinkėtumėte naudotis vaistininkystės paveldu ir šiandienos pasiekimais?
XXI a. daro savo: kaip grybai po lietaus dygsta „žolininkės“, „žiniuoniai“, „raganos“, už kelias kiaulpienės šaknis ar šaukštelį medaus nesibodintys imti didelius pinigus. Čia taip pat nieko nauja, naujos tik informacijos priemonės, kuriomis šie žmonės gali pasinaudoti ir naudojasi. Vadinamojoje liaudies arba tautinėje vaistininkystėje, kaip ir oficialiojoje, matome verslo ir pašaukimo dvikovos atšvaitus. Įdomu, kad tautinėje vaistininkystėje pašaukimas dar tebėra stipresnis, o bobutės palėpė – slėpiningesnė nei savitarnos vaistinė.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai