Purvas purvui nelygu: kuo gydomasis kitoks?

Šiuolaikinį žmogų kasdien veikia daugybė neigiamų aplinkos veiksnių, jis nuolat patiria stresą ir itin mažai juda. O jeigu dar pridėsime daugybę lėtinių ligų, kurios plinta it epidemija, o ir apskritai metams bėgant sveikata negerėja. Tad paveikslas gana liūdnas. Tačiau gamta, kaip visuomet, ateina mums į pagalbą. Purvas, bet ne tas, kuris po kojomis, o tas, gydomasis, išties gali daug, o ir prieinamas visiems, nes, norint išbandyti jo gydomąsias galias, visiškai nebūtina vykti į brangius užsienio kurortus. Supažindinti su gydomojo purvo savybėmis, poveikiu mūsų organizmui paprašėme „Eglės sanatorijos“ direktoriaus pavaduotojo medicinai Arvydo Balčiaus.
 

Iš ko susideda purvas
Purvo terapija, arba peloidoterapija (graik., pelos – dumblas, therapia – gydymas), žmonijai žinoma nuo neatmetamų laikų, o šiandien išties išgyvena antrąjį atgimimą. Šiandien puvo terapija yra vienas svarbiausių sanatorinio ir fizioterapinio gydymo būdų. Kas yra gydomasis purvas, kuo jis skiriasi nuo paprasto purvo, t.y. šlapios suminkštėjusios žemės?
Gydomasis purvas – tai vientisa masė, panaši į pašildytą plastiliną. Jis turi didelę šiluminę varžą, todėl ilgai neatvėsta. Gydomojo purvo sudėtyje yra 3 svarbiausios sudedamosios dalys. Pirmoji, netirpioji, dalis – tai vadinamasis purvo „skeletas“ (kalcio ir magnio druskos, molio ir smėlio dalelės). Antroji, tirpioji, dalis susideda iš vandens ir ištirpusių mineralų, druskų ir organinių rūgščių, susidariusių dėl irimo procesų. Trečioji – koloidinis kompleksas, t.y. humusas, organinės medžiagos. Humusas, arba puvenos, – tai organinė dirvožemio dalis, susidaranti dėl augalų ir gyvūnų liekanų biologinio ir biocheminio kitimo. Taigi, gydomasis purvas – tai gamtiniai organiniai-mineraliniai koloidiniai dariniai, turintys biologiškai veiklių medžiagų ir gyvųjų mikroorganizmų. Koloidas – tai toks mišinys, kuriame dalelės tolygiai pasiskirsčiusios kitoje medžiagoje, tačiau jos šiame mišinyje tik plūduriuoja, bet netirpsta (skirtingai negu tirpale). Tai ir leidžia purvui prisisotinti ir išlaikyti naudingąsias ir veikliąsias medžiagas.
Gydomasis purvas gana sunkiai nusiplauna nuo odos: sudrėkintas jis tarsi slysta. Gydomasis purvas turi ir nestiprų specifinį kvapą.
Koks purvas geresnis: pilkas, rožinis?
Pagal kilmę purvas klasifikuojamas į tris grupes. Tai vulkaninės (trykštantis iš ugnikalnio gelmių purvas, prisotintas dujų ir mineralų) ir pseudovulkaninės (susiformavęs iš ant terminių šaltinių dugno nusėdusių mineralinių medžiagų) kilmės, dumblo (gėluose ir druskinguose vandenyse susidariusios nuosėdos) ir durpių (susidariusių iš ne visiškai suirusių pelkės augalų) gydomojo purvo rūšys.
Kadangi dumblas gali formuotis ir gėluose, ir druskinguose vandens telkiniuose, jis dar skirstomas į sulfidinį ir sapropelinį. Sulfidinis – jūros įlankose ar druskingų ežerų dugne susikaupęs dumblas, prisotintas mineralinių medžiagų. Dėl to, kad sulfidinio purvo sudėtyje vyrauja geležies sulfidas, jo spalva yra juoda arba tamsiai pilka.
Sapropelinis purvas – tai gėlo vandens ežeruose susiformavęs dumblas. Jis yra 3–4 m. gylyje po durpiniu purvu. Tai mažos mineralizacijos želės konsistencijos masė, kurioje yra mažai sulfidų, bet daug biologiškai veiklių medžiagų (10–15 proc.), t.y. humino ir fulvo rūgščių, įvairių mikroelementų – kobalto, magnio, vario, cinko, bario, molibdeno, jodo, bromo ir 13 grupių mikroorganizmų. Sapropelinio purvo spalva – nuo rudos iki rožinės. Šis purvas ne tok tąsus kaip sulfidinis, mažiau plastiškas ir skystesnės konsistencijos.
Sapropelinio purvo telkinių Lietuvoje rasta 436 ežeruose ir 370 pelkių. Lietuvoje randama keletas sapropelio tipų: organinis (organinės medžiagos 50–90 proc.), karbonatinis (kalcio karbonato 30–60 proc.), silicinis (silicio 25–45 proc.) ir mišrusis – organinis-karbonatinis ir organinis-silicinis.
Purvo poveikis – per refleksų grandį
Gydomojo purvo poveikis priklauso nuo jo prisotinimo mineralais, rūgštingumo arba šarmingumo, tirštumo ir temperatūros. Šiuo metu manoma, kad purvo procedūros, veikdamos patį didžiausią žmogaus organą – odą per mechaninius, šiluminius, osmosinius, cheminius, skausmo ir kitus receptorius, sukelia sudėtingas refleksines reakcijas. Pirmiausia pradeda veikti trofiniai (audinių mitybos) refleksai. Odoje atsipalaiduoja biologiškai veiklios medžiagos, į kurias pradeda reaguoti visos organizmo sistemos. Yra skiriamos trys gydomojo purvo procedūros fazės: refleksinė – kai išorinė purvo energija paveikia odos receptorius, kurie savo ruožtu veikia centrinę nervų sistemą. Antroji fazė – tai atsakas į pirmąją. Tai neurocheminė fazė, kai atsipalaiduoja biologiškai veiklios medžiagos, kurios, cirkuliuodamos kraujyje, stimuliuoja nervų sistemą. Trečioji fazė – atoveiksmio, trunka ilgiausiai (2–24 val. ir ilgiau).
Su gydomuoju purvu galima atlikti įvairias sveikatai naudingas procedūras – tai purvo aplikacijos, purvo vonios, ginekologiniai ir rektaliniai purvo tamponai, dantenų aplikacijos, elektropurvas. Dėl purvo aplikacijų sukeltų organizme poslinkių normalizuojasi įvairios funkcijos, gerėja audinių ir organų kraujotaka, mityba, didėja deguonies įsisavinimas, aktyvėja vidaus sekrecijos liaukų veikla, ypač jeigu ji buvo nepakankama, gerėja įvairių uždegimo proceso produktų pašalinimas. Dėl šių priežasčių pasireiškia skausmą mažinantis, uždegimą slopinantis, desensibilizuojamasis poveikiai. Aktyvinasi organizmo apsauginis ir prisitaikymo mechanizmai.
Kokio purvo Lietuvoje daugiausiai
Lietuvoje šiuo metu daugiausiai kasamas durpinis purvas, turintis daug gydomųjų savybių. Iš tiesų unikalu, kad gydymo tikslais naudojamos natūralios per daugybę metų veikiant atmosferos (vandens ir oro) ir mikrobiologiniams veiksniams iš augalų liekanų susiformavusios ir suirusios iki atitinkamo laipsnio durpės. Durpinis purvas susidaro esant didelei drėgmei ir oro trūkumui. Jį sudaro numirusios augmenijos liekanos, gana didelis vandens kiekis ir organinės medžiagos (huminas, celiuliozė), aminorūgštys, įvairūs jonai ir mikroelementai.
„Eglės“ sanatorijoje naudojamas durpinis purvas, kuris kasamas Jovaišių karjere. Be to, „Eglės“ sanatorija vienintelė Lietuvoje turi ir baltojo (sapropelinio) gydomojo purvo. Baltasis purvas – tai organinės kilmės esamų ar buvusių gėlavandenių ežerų dumblas. Jo gydomosios savybės vertinamos dėl geresnių nei kitų gydomųjų durpių purvų šiluminių rodiklių, taip pat jame daug biologiškai veiklių medžiagų, mikroelementų (geležies, mangano, cinko, vario, chromo, kobalto ir kt.). Organinių medžiagų jame paprastai mažiau negu juodajame purve.
Kaip ir gydant visų rūšių purvu, gydomasis baltojo purvo poveikis pasiekiamas šilumos, mechaninio, cheminio, biologinio poveikių dėka. Oda iš jo pasisavina biologiškai veiklias į vitaminus ir hormonus panašias medžiagas, mikroelementus. Dėl to organizme lėtėja ar visai sustoja uždegimo procesai, aktyvinasi pagrindinių organizmo liaukų veikla (skydliaukės, lytinių, hipofizio, antinksčių), stiprėja imunitetas.
Svarbu:
„Prieš nuspręsdami pasinaudoti purvo procedūromis, būtinai pasitarkite su gydančiu gydytoju, jis šias procedūras turi skirti individualiai, atsižvelgdamas į kiekvieno paciento sveikatos būklę“, – pabrėžia A.Balčius.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai