Aptingusiam šiandienos pasauliui – judrumo pamokos iš paleolito?

Judėjimas – gyvenimo dalis. Deja, moderniajame pasaulyje sėdime darbe, sėdime automobilyje, sėdime prieš televizorių ar kompiuterį. Bėgiojimas, sportavimas, net paprasčiausias pasivaikščiojimas miške ar parke tampa retenybe ne vienam. Kas nutiko? Kodėl taip aptingome? Ir galiausiai – ką daryti?
 

Lietuviai – nejudri tauta. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) atliktas suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas parodė, kad 2010-aisiais bent keturis kartus per savaitę mankštinosi mažiau nei trečdalis vyrų ir moterų.
Nedžiuginantys ir analogiško vaikų tyrimo duomenys, LSMU gauti apibendrinus Pasaulio sveikatos organizacijos padalinio atliktą tarptautinį mokyklinio amžiaus vaikų gyvensenos ir sveikatos tyrimą. Lietuvoje tik kas antras 11–15 metų amžiaus berniukas ir tik kas penkta mergaitė yra fiziškai aktyvūs. Lietuvos berniukai pagal fizinį aktyvumą tarp beveik 40 Europos ir Šiaurės Amerikos šalių užėmė penktą nuo galo vietą, o mergaitės – trečią. Dar mažiau už lietuvius juda Lenkijos, Estijos, Turkijos ir Makedonijos berniukai ir Turkijos ir Makedonijos mergaitės. Vaikų fizinis aktyvumas buvo vertintas atsižvelgiant į sportavimo ir mankštinimosi ne pamokų metu periodiškumą ir trukmę.
Netinkamas požiūris
LSMU Sveikatos tyrimų instituto vadovas gydytojas psichiatras doc. dr. Aurelijus Veryga, paklaustas, kodėl, jo nuomone, tyrimų rezultatai yra tokie, kokius matome, teigia, kad nors bendrus motyvus suvokti ir komentuoti sunku, tam tikras prielaidas daryti galima.
Pirmiausia, anot pašnekovo, fiziškai judėti žmonių niekas nepripratina: „Mokykloje fizinio lavinimo pamokos, su tam tikromis išimtimis, labiau atgraso nei paskatina fizine veikla užsiimti nuolat. Jų metu vertinami rezultatai, todėl daugeliui „įkalamas“ kompleksas, kad jeigu nesugebi laiku nubėgti, kiek „reikia“ nušokti, esi nevykėlis. Taigi nuo vaikystės daliai žmonių sportas asocijuojasi su nemaloniais dalykas.“
Kita priežastis, pasak doc. dr. Verygos, yra nežinia iš kur susiformavusi nuomonė, kad fiziniam aktyvumui palaikyti reikia daug pinigų. „Tačiau juk galima daryti pratimus namie, pasivaikščioti, pabėgioti lauke, ir tai nieko nekainuoja“, – kalba jis.
Aplinka – neskatina
Nenorą judėti lemia ir aplinka. Kaip teigia pašnekovas, daug pasaulyje atliktų tyrimų rodo, kad ji gali paskatinti fizinį aktyvumą. „Deja, mūsų aplinka to nedaro: net sugalvojus į darbą važiuoti dviračiu ar riedučiais, tai būtų sudėtinga realizuoti. Specialių takų nėra arba jie nepritaikyti, nėra ir pakankamai viešųjų erdvių sportuoti. Juk, stebint kitus žmones judant, ir patiems kyla noras kažkuo užsiimti“, – aiškina specialistas.
Tad ką daryti? Pašnekovo nuomone, norint pakeisti žmonių požiūrį, pirmiausia reikia pertvarkyti fizinio lavinimo pamokas, kad vaikai galėtų rinktis tai, kas jiems įdomu ir patrauklu.
Suaugusius žmones, be miestų ir miestelių aplinkos pritaikymo sportuoti, motyvuoti galėtų ir įtakingų, mėgstamų žmonių, paskatinimas. „Viena iš mažo aktyvumo versijų yra ta, kad žmonės net nebando judėti. Pabandžiusiems dažniausiai patinka ir gera savijauta, ir stimuliavimas pasportavus. Jei apie fizinį aktyvumą pakalbėtų tie, kurių įdomu klausytis, galbūt tai suveiktų?“ – svarsto doc. dr. Veryga.
Protėvių patirtis
Kineziologijos profesorius iš Viskonsino universiteto JAV Lensas Dalekas (Lance C. Dalleckas) yra žinomas savo darbais apie žmonių fizinį aktyvumą, jo raidą ir istoriją. Viename savo naujausių straipsnių jis kalba apie tai, kad jau tūkstančius metų, pradedant agrikultūrine revoliucija ir baigiant šiandieninėmis naujausiomis technologijomis, žmonės tarsi tikslingai ėjo keliu, mažinančiu judėjimą.
Profesorius savo straipsnyje rašo, kad nors mūsų gyvenimas nuo paleolito laikų iki šiandien pasikeitė tiesiog neįtikėtinai, paties žmogaus genomas yra 98,4 proc. identiškas tam, koks buvo prieš 10000 metų. Deja, dingus tiesioginiam poreikiui gyventi aktyviai, žmogaus kūnas susilpnėjo, tapo pažeidžiamesnis.
Klausiantiems, kaip sustiprėti, profesorius siūlo pažvelgti į praeitį, į mūsų protėvius iš paleolito.
Judėjimo poreikis
Mūsų protėvių – medžiotojų ir rinkėjų – gyvenimas sukosi apie vieną ašį, kurią paprasčiausiai galima pavadinti išgyvenimu. Maisto rinkimas, medžiojimas, vandens paieška, drabužių gamyba, gyvenamosios vietos statyba, saugojimasis nuo plėšrūnų ir netgi bendravimas. Visa ši veikla reikalavo prisitaikymo, nuolatinio judėjimo, išgyvenimo žinių ir patirties ir daug sunkaus fizinio darbo.


Kaip rašo prof. Dalekas, primityviosios gentys, ieškodamos maisto ir vandens, vykdavo į kelių dienų keliones. Tokios kelionės (pėsčiomis, žinoma), buvo tiesiog neatskiriama gyvenimo dalis. Vėliau sėkminga medžioklė ar rinkimo išvyka buvo palydimos kitokiomis ilgomis kelionėmis – užsitęsdavusiomis net keliolika ar daugiau kilometrų – lankyti kitų genčių, šeimos narių ir švęsti. Šventimas neapsieidavo be kelių valandų šokių ir judrių žaidimų.
Judėjimas tuo metu, anot profesoriaus, buvo tokia pati gyvenimo dalis, kaip ir kvėpavimas. Nesvarbu, ar darbas, ar malonumas, žmogus nesėdėdavo vienoje vietoje.
Evoliucijos minusai
Tačiau, laikui bėgant ir, kaip rašo prof. Dalekas, gyvenimui besikeičiant, atsirandant jo patobulinimams, naujoms technologijoms, fizinio darbo ir judėjimo poreikis sumažėjo. O per pastaruosius 10000 metų įvyko daugybė svarbių pokyčių. Pradedant agrikultūrine revoliucija, kai žmonės pradėjo gyventi sėslų gyvenimą, dirbti laukus ir atsisakė klajoklių gyvenimo, vėliau Pramonės revoliucija, kai žmogaus darbą keitė mašinos, ir baigiant skaitmenine revoliucija, kurios liudininkai esame mes patys.
Šiandienos žmonės – daugiausia Vakarų šalyse – jau seniai nebešvaisto savo energijos maistui ieškoti. Technologija pažengė taip toli, kad ne tik nebereikia eiti į mišką medžioti, į daržą sodinti ar į parduotuvę pirkti maisto – užtenka jį tiesiog užsisakyti į namus. Judėjimas tapo nebe būtinybe, o asmeniniu pasirinkimu. Tačiau, anot prof. Daleko, kadangi žmogaus genomas liko beveik nepakitęs, išliko ir fizinis kūno poreikis judėti – pranyko tik jį varančioji jėga.
Paleolito treniruotės
Tad kaip vis didėjančią nejudrumo problemą išspręsti? Profesorius Dalekas sako, kad sprendimas glūdi mūsų tolimųjų protėvių gyvenimo būde, ir siūlo naudotis paleolitine mankštinimosi programa. Ji paremta tų laikų gyvenimo principais, tačiau pritaikyta mūsų moderniam pasauliui ir gyvenimo būdui.
Profesorius teigia, kad žmonės yra genetiškai prisitaikę kasdieninėms intensyvaus vaikščiojimo dozėms ir rekomenduoja – pagal išgales – per dieną nueiti bent kelis kilometrus. Geriausiai vaikščioti kuo natūralesnėje aplinkoje, po žolę, žemę.
Taip pat jis skatina užsiimti funkcinėmis treniruotėmis, skirtomis tobulinti žmogaus fizinį pasirengimą kasdieniniams veiksmams atlikti. Funkcinės treniruotės yra intensyvios jėgos treniruotės, skirtos raumenų balansui ir sąnarių stabilumui gerinti, traumų rizikai mažinti, Funkcinių treniruočių metu lavinamos kūno fizinės savybės, atliekami kompleksiniai pratimai, kurių metu apkraunama daug raumenų grupių vienu metu. Taip treniruotis profesorius rekomenduoja 2–3 kartus per savaitę po 30 min.
Praeities atgaivinimas
Tuometiniame pasaulyje ryšys tarp maisto, vandens ir judėjimo buvo neatsiejamas – žmonės, tiesiog sėdėdami oloje, negaudavo nieko. Profesorius Dalekas teigia, kad ir mūsų dienomis būtina atkurti šį ryšį ir nors, žinoma, šimtu procentu to padaryti nepavyks, reikia pabandyti bent iš dalies jį pakartoti. Ką jis siūlo?
• Pasisodinkite ir prižiūrėkite daržą.
• Eikite žvejoti ar medžioti.
• Vykdami apsipirkti, automobilį statykite kuo toliau, o geriausia – eikite pėsčiomis ar važiuokite dviračiu. Nusipirktus produktus neškite rankose, o ne stumkite vežimėlyje.
• Eidami kur nors pasirinkite kuo tolimesnį kelią.
• Kai medžiotojai/rinkėjai nedirbdavo, jie negulėdavo tiesiog prie laužo, tad ir šiandien ilsėkitės aktyviai, kaip ir jie. Bent kartą per savaitę šokite, bendraukite su draugais, užsiimkite aktyvia veikla, sportu.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai