Gintaro rūgštis – pagalba peršalus

Peršalimas – virusų sukeltos kvėpavimo takų infekcijos. Nepaisant ligos pavadinimo, šaltis ir vėjas nėra peršalimo ligų priežastis. Keičiantis sezonams, staigūs drėgmės ir aplinkos temperatūros svyravimai sukelia tam tikrą stresą, ir tai sumažina organizmo atsparumą.
 
Imlumas infekcijoms tiesiogiai susijęs su imunine sistema, kurią alina psichologiniai stresai, nuolatinė įtampa ir netinkamas gyvenimo būdas. Burna ir nosis yra tarsi „vartai“, pro kuriuos oras patenka į mūsų organizmą. Peršalimo ligos gali šiuos vartus „uždaryti“ ir taip kliudyti orui patekti į vidų (sloga, karščiavimas, kosulys). Todėl šaltuoju metu laiku labai svarbu stiprinti savo imuninę sistemą, siekiant užkirsti kelią virusų patekimui į mūsų organizmą.
 

Kova su peršalimu


Nėra vaistų, veikiančių peršalimo ligų priežastį, todėl yra du gydymo tikslai: pagerinti ligonio savijautą ir padėti organizmui kovoti su virusais.
Varginantį kosulį palengvina įvairūs karšti gėrimai, pvz., liepžiedžių, aviečių, čiobrelių arbata su medumi ir citrina, – taip suskystinamas kvėpavimo takų sekretas.
Skaudančią gerklę keletą kartų per dieną galima skalauti druskos tirpalu, ramunėlių nuoviru. Patartina šilčiau apsirengti, pagulėti, vakarais kojas mirkyti karštame vandenyje. Kambarys, kuriame miega sergantysis, turi būti dažnai vėdinamas ir drėkinamas. Miegant galvą reikėtų laikyti kiek aukščiau, kad išburkusios nosies gleivių kuo mažiau patektų į nosiaryklę.
Tačiau, jei peršalimo ligos kamuoja dažnai ar vos pasveikus vėl pasikartoja, reikėtų susirūpinti imuniteto stiprinimu. Būtent imunitetas yra geriausia apsauga nuo visų peršalimo ligų, kurias sukelia mūsų aplinkoje esantys virusai. Jei imuninė sistema stipri, žmogus yra atsparus virusams ir jais neužsikrečia. Vaistinėse priemonių yra nemažai ir įvairių, daugiau ar mažiau padedančių. Tad pasirinkimas didelis. Vienas jų – gintaro rūgštis – gaminama iš natūralaus gintaro, turinti unikalias savybes.
 

Kaip susiformavo gintaro rūgštis?


Evoliucijos eigoje gyvojoje gamtoje gyvybiškai svarbiems procesams palaikyti vyko pačios įvairiausios, tiek paprastos, tiek sudėtingos, jungimosi reakcijos. Matyt, gintaro rūgštis tam pasirodė labai tinkama, kadangi nuo neatmenamų laikų ją naudojo visi gyvi organizmai. Dar prieš 50 mln. metų gintaro rūgštis dalyvavo gyvų sistemų medžiagų apykaitoje ir iki mūsų dienų išliko susikaupusi gintaro akmenyje. Ir šiandien bet koks organizmas, esant nepalankioms sąlygoms, labai padidina gintaro rūgšties gamybą. Tai leidžia jam sėkmingai kovoti su neigiamu aplinkos poveikiu.
Prieš 50 mln. metų Žemės klimatas dėl kosminių kataklizmų iš esmės pasikeitė, pakilo planetos temperatūra, ir tuomet augę medžiai atsidūrė ekstremalioje situacijoje: jie pradėjo gaminti daugiau gintaro rūgšties, kuri pakliūdavo į jų išskiriamus sakus. Kiti, labiau išsivystę organizmai, matyt, ne tik gamino gintaro rūgštį, bet ir stengėsi papildyti jos atsargas iš išorinių šaltinių. Gal būtent tai ir traukė įvairius vabzdžius ir kitus smulkius gyvūnus prie tuomet dar skysto pavidalo medžio sakų.
Kiekvieną dieną mūsų organizmas pagamina apie 200 g gintaro rūgšties ir pats sunaudoja ją savo tikslams. Sveikam organizmui pakanka gintaro rūgšties, kurią jis pagamina ar gauna su maistu. Tačiau, esant nepalankios sąlygoms, streso metu ar staiga pasikeitus fiziniam krūviui, kada medžiagų apykaitos grandinėje įvyksta pakitimai, gintaro rūgšties išeiga padidėja, jos ima trūkti.
 

Kuo ypatinga gintaro rūgštis?


Gintaro rūgštis – tai produktas, gautas perdirbant natūralų gintarą. Tai visiškai nekenksminga medžiaga, pasižyminti ypač naudingomis savybėmis. Tai balti kristaliniai milteliai, pagal skonį labai panašūs į citrinos rūgštį.
Ši rūgštis yra universalus biostimuliatorius, neatsiejamas visų gyvų organizmų komponentas. Gintaro rūgštis gaminasi žmogaus, gyvūnų ir augalų ląstelėse, atlikdama energetinės apykaitos funkciją. Mokslininkai išaiškino, kad energetiniai ląstelių pažeidimai mažina imunitetą, dėl to susergama įvairiomis ligomis. Todėl trūkstamą gintaro rūgšties kiekį organizme būtina nuolatos papildyti, ypač esant dideliems fiziniams, protiniams ir emociniams (stresiniams) krūviams. Deja, didelė dalis maisto produktų šios medžiagos neturi. Bet yra maisto papildų, kuriuose esanti gintaro rūgštis visiškai atitinka gintaro rūgštį, esančią žmogaus organizme.
 

Peršalimo simptomus lengvina ir gintaro aromaterapija


Kaitinant gintarą aukštesnėje nei nustatyta temperatūroje ar jį trinant, pirmiausia išsiskiria jo lakiosios medžiagos – aromatiniai angliavandeniliai. Atliekant šiuos veiksmus, išsiskiria specifinis sakų kvapas, kuris teigiamai veikia kvėpavimo sistemos negalavimus, įskaitant slogą, laringitą, tracheitą, bronchitą, pneumoniją ir net astmą ir tuberkuliozę.
Gydomosios gintaro savybės šiuo atveju siejamos su neigiamų jonų įkvėpimu, kurie stimuliuoja medžiagų apykaitos procesus viršutiniuose kvėpavimo takuose, trachėjoje, bronchuose ir plaučių alveolėse, dėl ko sumažėja spazmai, pagerėja kraujo apytaka, dingsta pabrinkimas ir uždegimas kartu su tiesioginiu poveikiu kvėpavimo takų ir plaučių mikrobams.
 

Gintaro aromaterapija namuose


Aromatinių gintaro angliavandenilių nesunkiai įmanoma gauti ir buitinėmis sąlygomis.
• Suberkite smulkintą gintarą į polietileninį maišelį.
• Maišelį su smulkintu gintaru įdėkite į mikrobangų krosnelę ir palaikykite tris minutes aukštoje temperatūroje.
• Galima pakaitinti maišelį su smulkintu gintaru ir karštame vandenyje. Kaistant gintarui, iširsta tarpmolekuliniai ryšiai, ir taip išlaisvinami aromatiniai angliavandeniliai, kurie suteikia specifinį sakų kvapą.
• Pakvėpuokite palinkę ties šiuo maišeliu 3–5 minutes.
Gintaro aromaterapija galima taikyti visiems. Ji ypač efektyvi sergant įvairiomis kvėpavimo sistemos ligomis – nuo paprastos slogos iki bronchinės astmos ir tuberkuliozės. Šį maišelį su smulkintu gintaru galima naudoti daug kartų ne tik aromaterapijai, bet ir masažui, aplikacijoms, taip pat kaip geriamąjį vaistą, kosmetinėms procedūroms ir t.t.
Atminkite, kad ir prie bet kokio smulkinto gintaro panaudojimo būdo, geriausia jį prieš tai pašildyti.

 

Įdomu


• Gintaras – organinės kilmės mineralas. Tai grupinis pavadinimas tąsių, sunkiai besilydančių iškasamųjų sakų, praradusių didelę dalį savo išgaruojančiųjų komponentų. Spygliuočiai medžiai po savo žuvimo patekdavo į jūrą, kur mediena pavirsdavo į rudąją anglį, o sakai – į gintarą.
• Pagrindinė randamo gintaro masė – tai maži akmenukai, iki 3 cm dydžio skersmens, kartais pasitaiko gabalai iki 4-7 kg.
• Gintaras – pusiau brangakmenis, bet nepakankamai patvarus. Jo ilgaamžiškumo pratęsimui jį reikia saugoti tamsioje ir drėgnoje terpėje. Laikui bėgant nuo žmogaus prakaito jis praranda blizgesį.
• Seniausiu rinkimo būdu laikomas „sėmimas“, kai gintaro gabalai buvo gaudomi iš valčių tinklais.
• Vėliau sėmimas buvo pakeistas „atplėšimo metodu“ – gintaras atplėšimas nuo seklaus dugno aštrių kablių pagalba.
• XVI a. žmonės išmoko rinkti gintarą iš negilių įdubų ir nedidelių karjerų, esančių pajūrio zonoje. Praėjusio amžiaus viduryje Kaliningrado srities Palmininkų (dabar Jantarnij) miestelio rajone buvo pradėtas pramoninis gintaro rinkimas šachtose ir nuožulniosiose galerijose.
• 1876 m aptikta gintaro, susikaupusio žemės gelmėse, slėptuvė: po didžiuliu rieduliui stūksojo 45 kg akmens.
• Gintaras buvo renkamas ir taip vadinamoje „mėlynojoje žemėje“, įeinančioje paleogeninių sluoksnių sudėtį.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai