Uoslė – svarbesnė, nei manome

Anot Marselio Prusto, kai žmogus miršta, ant daiktų, kuriuos jis naudojo, išlieka jį primenantis kvapas. Rašytojas taip pat kalbėjo apie savo patirtį, kaip vaikystėje į arbatą įkritusio pyrago gabalėlio kvapas paliko gilias asociacijas jo mintyse, o po daugelio metų tas pats pyrago gabalėlio kvapas ir skonis jam priminė vaikystės miestelį „su jo žmonėmis ir namais, sodais, bažnyčia...“ Bet vis daugėja bandymų ir galimybių pasitelkti kvapus terapijos tikslais.
 

Kvapai ir asociacijos


Kvapas gali daryti įtaką nuotaikai, netgi paveikti darbą. Bet svarbiausia – jis turi gebėjimą akimirksniu priminti įvykius, vietas ar žmones, apie kuriuos paprastai negalvojame. Nors žmonės uoslės vaidmenį vertina nepakankamai, daugumai žinduolių kvapas yra ypač svarbus. Šunys yra turbūt akivaizdžiausias pavyzdys, kad būtent pasitelkę uoslę gyvūnai sugeba surasti maistą ir net susisiekti.
Iš tikrųjų asociacijos tarp kvapo ir emocijų mezgasi net anksčiau negu gimstame. Štai motinų, kurios vartojo alkoholį, rūkė ar valgė daug česnako, kūdikiams kvapai, kurie kitus kūdikius galėtų erzinti, atrodo normalūs ir net veikia raminamai. Nepaisant mūsų įsitikinimo, kad regėjimas ir klausa yra du svarbiausi pojūčiai, padedantys mums išgyventi, labai didelė ir uoslės svarba.
Taip pat kaip mūsų girdėjimas, regėjimas, prisilietimas ar skonis, uoslė yra būdas rinkti žinias apie mus supančią aplinką. Kvapai gali būti pajuntami per atstumą, taigi jie leidžia suvokti situaciją anksčiau, nei ką pamatome ar paragaujame. Pvz., supuvusio maisto kvapas neleidžia mums apsinuodyti ir taip padidina išlikimo galimybę. Mūsų uoslė ne tiktai suteikia mums įspėjimą apie aplinką, bet ir vaidina svarbų vaidmenį, kai mes pripažįstame vienas kitą ir prisimename. Juk kiekvienas asmuo turi savitą kvapą. Kūdikiai nuo pat gimimo pagal kvapą gali atpažinti savo motiną ir jos pieno kvapą. Po mažiau kaip 24 valandų motinos gali atpažinti savo kūdikius, juos užuosdamos.
 

Sudėtingas procesas


Kai užuodžiame naują aromatą, susiejame jį su įvykiu, asmeniu, daiktu ar net akimirka, ir tai lieka atmintyje, taip kyla asociacijos tarp, pvz., chloro kvapo ir baseino ar lelijų kvapo ir laidotuvių. Kai kvapą vėl pajuntame, jis jau primena arba patį įvykį, arba tiesiog nuotaiką, pvz., lelijos galėtų jaudinti net nesuvokiant, kodėl. Tokios asociacijos yra viena iš priežasčių, kodėl ne kiekvienas mėgsta tuos pačius kvapus.
Prof. Linda Buck iš Harvardo universiteto atrado, kad nosies receptoriai kiek panašūs į abėcėlės raides. Procesas yra ganėtinai sudėtingas. Po to, kai aromato molekulė patenka į nosį ir yra atpažinta uoslės receptorių, jų siunčiami signalai pasiekia uodžiamąjį stormenį (lot. bulbus olfactorius), kuris yra tiesiai virš akių. Kiekvienas iš 1000 skirtingų receptorių atpažįsta kelis aromatus, o vienas aromatas gali būti atpažintas kelių receptorių. Taigi skirtingi 1000 receptorių deriniai leidžia mums atpažinti 10000 skirtingų aromatų. Visa ta informacija patenka į limbinę sistemą ir hipokampą, kurie kontroliuoja emocijas, atmintį, elgesį ir asociacijas.
Tačiau kaip tam tikri kvapai geba sukelti prisiminimą įvykių, vykusių prieš kelerius metus, jei sensoriniai neuronai epitelyje išlieka tiktai apytiksliai 60 dienų? Kai uodžiamieji neuronai miršta, nauji uodžiamieji neuronai, sukurti sluoksnio kamieninių ląstelių, galų gale perima senųjų neuronų vaidmenį. Tai leidžia atsakyti į klausimą, kaip žmogus ar gyvūnas atsimena ir skiria tokį kvapą, kaip, pvz., obuolių pyrago kepimas orkaitėje.
Specifiniai aromato suvokimo procesai yra įdomūs mokslininkams dėl nuostabaus receptorių gebėjimo atsinaujinti. Mokslininkai tikisi suprasti regeneracijos procesą ir mano, kad tokie tyrimai padės rasti gydymo būdus tais atvejais, kai uoslė prarandama dėl amžiaus, ligos ar sensorinio pažeidimo.
 

Kvapai skatina prisiminimus


Mokslininkai vis labiau gilinasi į ryšį tarp aromato ir atminties. Kvapas yra daugiau asmeninis negu kiti pojūčiai, taigi jis net labiau skatina prisiminimus nei daiktai.
Kaip rašoma žurnale „Current Biology“, Izraelio mokslininkai nustatė, kad galvos traumą patyrusiems ir atmintį praradusiems pacientams galima pagerinti atmintį panaudojant kvapų terapiją. Lygiai taip kaip atkurti atmintį, kvapais galima ir nuslopinti skausmingus prisiminimus. Jie taip pat konstatavo, kad blogi kvapai palieka didžiausią pirmą įspūdį – tai yra tikėtinas evoliucinis apsauginis mechanizmas. Kad išbandytų su kvapu susijusią atmintį, tyrimo su savanoriais metu mokslininkai komplektą objektų susiejo su kvapu ir garsu. Kai kurie iš kvapų ir garsų buvo malonūs, kiti – ne. Po savaitės jie paprašė, kad žmonės prisimintų objektus. Pastebėta, kad žmonės labiau buvo linkę atsiminti nemalonias asociacijas, tiek jei jos buvo susijusios su kvapais, tiek su garsu. Paskui jie padarė panašius bandymus ir, panaudodami funkcinį magnetinį rezonansą, stebėjo tiriamųjų smegenis. Paaiškėjo, kad hipokampas ir migdolinis kūnas buvo aktyvūs, kai objektas buvo iš pradžių siejamas su kvapais, bet ne su garsu.
Kad identifikuotume kvapą, mes turime iš pradžių atsiminti jį ir susieti su objektu. Atmintis ir emocijos yra stipriai susijusios su kvapais. Mes esame linkę manyti, kad regėjimo ar klausos praradimas yra tragedija, tuo tarpu į uoslės praradimą (anosmiją) nekreipiame reikiamo dėmesio ir siejame ją su senėjimu. Anosmija yra nustatoma 2–3 proc. gyventojų, o 15 proc. pasireiškia dalinė anosmijos forma. Tai gali sukelti senatvė, trauma, virusas ar kenksmingi chemikalai. Kadangi anosmija nėra grėsminga gyvybei, dažnai be reikalo ji nėra vertinama rimtai.
 

Kvapų terapija


Mokslininkai atranda svarbius būdus panaudoti kvapą kaip terapijos būdą. Kvapas gali būti siejamas su teigiama ar neigiama patirtimi. Vieno tyrimo rezultatai buvo ypač įdomūs. Vyrams vieną kartą per dieną keturias dienas buvo švirkščiama insulino. Jų kraujyje gliukozės koncentracija sumažėjo. Insulino injekavimas buvo siejamas su tam tikru kvapu. Penktą tyrimo dieną vyrams gliukozės koncentracija sumažėjo vien dėl kvapo be insulino.
Kitas aromaterapijos tyrimas atliktas su sergančiaisiais epilepsija. Beveik visiems pacientams sumažėjo priepuolių dažnis, kai kvapai buvo susiję su atsipalaidavimu.
Kvapų poveikio tyrimai rodo, reikia daugiau skirti dėmesio uoslei. Gebėjimas užuosti tam tikrus aromatus yra iš tikrųjų patirties ir genetikos derinys. Galbūt mūsų šeštasis pojūtis iš tikrųjų yra tik ypatinga mūsų uoslės dalis. Mūsų uoslė yra susijusi su labai daug smegenų dalių, veikiančių atmintį, pažinimą ir emocijas. O mokslas pateikia vis daugiau ir vis įdomesnių įrodymų.

 

Rožių kvapas skatina atmintį ...


Mokslininkai nustatė, kad rožių aromatas padeda žmogui geriau atsiminti išmoktus dalykus. Tyrimo metu kambarys, kuriame mokėsi egzaminui besiruošiantys studentai, buvo stipriai aromatizuotas rožių kvapu. Naktį prieš egzaminą patalpa, kurioje miegojo dalis studentų, vėl buvo iškvėpinta rožėmis. Vėliau buvo nustatyta, kad studentai, miegoję rožėmis kvepiančioje patalpoje, geriau prisiminė išmoktus dalykus, todėl jų egzamino rezultatai buvo geresni nei studentų, miegojusių nekvėpintame kambaryje.
Vis dėlto panaudoti šį mokslininkų atradimą praktikoje būtų ne taip paprasta, kaip atrodo, – mat žmonės greitai pripranta prie aromatų, todėl taip gerinti atmintį rekomenduojama tik esant būtinybei.
 

...šieno – mažina įtampą


Vejos šienavimas gali padėti jums sumažinti įtampą. Tyrėjai nustatė, kad medžiagos, skleidžiamos naujai nušienautos žolės, gali padėti žmonėms atpalaiduoti ir daryti juos linksmus, taip sumažindamas amžiaus nulemtą protinių gebėjimų mažėjimą. Mokslininkai teigia, kad nušienautos žolės aromatas daro įtaką emocijas ir atmintį veikiančioms smegenų dalims migdoliniam kūnui ir hipokampui.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai