Iridologija – sveikatos veidrodis

„Sveikas žmogus“, paskatintas skaitytojų bei temos aktualumo, tęsia netradicinės medicinos straipsnių ciklą. Nuo šio numerio jos konsultantas – Dainius Butvilas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, akupunktūros specialistas, Kauno medicinos universiteto Reabilitacijos klinikos dėstytojas, sutikęs su žurnalo skaitytojais pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis. Šį kartą – gydytojo mintys apie alternatyviąją mediciną bei pirmoji tema apie medicinos sritį, tiriančią akies rainelę – iridologiją.
 

Iridologija – sveikatos veidrodis


Posakis „akys – sielos veidrodis“ girdėtas visiems, tačiau ar teko girdėti, kad jos gali būti ir kūno bei sveikatos atspindys? Būtent taip teigia netradicinės medicinos srities – iridologijos – šalininkai. Iridologija (lot. iris – „rainelė“) – tai medicinos sritis, tirianti akies rainelę.
Iridologijos šalininkai teigia, kad kiekviena gyslelė, dėmelė, ruoželis ar defektas ant rainelės gali rodyti, koks organas serga. Pro specialų mikroskopą pažvelgus į akies rainelę, galima nustatyti bendrą organizmo būklę, pastebėti genetinius polinkius, ligas, kurios gali pasireikšti ateityje.
Iridologija – tai diagnozavimo, o ne gydymo būdas. Pabrėžtina, kad jį būtina derinti kartu su kitais diagnostikos metodais.
 

Iridologijos istorija


Iridologijos ištakos – Vengrijoje, o jos pradininkas – Ignatz Peczely, 1861 m. radęs pelėdą sulaužyta koja (kai kurie šaltiniai teigia, jog koją susilaužęs buvo jis pats). Pasiėmęs sužalotą paukštį slaugyti, Peczely pastebėjo juodą rėžį jo akies rainelėje, kuris, pelėdai pasveikus, pavirto kreivomis baltomis linijomis. Vėliau Peczely tapo gydytoju ir pastebėjo, kad jo pacientai, atsižvelgiant į ligą, taip pat turi panašių žymių rainelėse. Susidomėjęs atradimu, gydytojas nubraižė rainelės ir kūno ryšių žemėlapį.
Maždaug tuo pat metu keturiolikmetis berniukas iš Švedijos Nils Liljequist susirgo po skiepų. Pradėjus gydymą stipriais vaistais, jis pastebėjo rainelės spalvos pasikeitimą, o po kelerių metų susilaužęs šonkaulius vėl pamatė panašius pokyčius. 1893 m. Liljequist sudarė atlasą, kuriame daugiau nei 258 piešinių, aiškinančių ryšius tarp rainelės bei kitų kūno struktūrų ir funkcijų. Abiejų vyrų žemėlapiai buvo stulbinamai panašūs.
Dvidešimto amžiaus viduryje gydytojas Bernard Jensen JAV sudarė rainelės žemėlapius, kurie paplito visame pasaulyje.
 

Apie iridologiją


Anot iridologijos teorijos, kairioji akis turi ryšį su kairiąja kūno puse, o dešinioji – su dešiniąja. Teigiama, jog aukščiau esantys organai – smegenys, skydliaukė ir kt. „matomi“ rainelės viršuje, žemiau – širdis, plaučiai, apačioje – inkstai, lytiniai organai ir kt.
Tiriant rainelę stebimi keletas svarbių požymių. Tai – sluoksniai, spalvos, žiedai bei taškeliai – dėmelės.
Sluoksniai
Rainelė susideda iš sluoksnių, atspindinčių keturis audinių veiklos etapus: stiprūs pakitimai, vidutinio stiprumo, lėtiniai ir degeneraciniai pokyčiai.
Stebėdamas, kuris rainelės sluoksnis turi defektą, specialistas gali nustatyti, kokios kilmės yra sutrikimai.
Spalvos
Kiekvienas žmogus gali būti priskiriamas tam tikram konstituciniam tipui. Iridologijoje kiekvienas jų siejamas su polinkiais sirgti tam tikromis ligomis:
• Mėlynų akių – limfinis tipas. Padidėjusi viršutiniojo kvėpavimo trakto, virškinamojo, urogenitalinio traktų ligų rizika. Gali būti limfinių audinių, sąnarių, inkstų negalavimų, antinksčių liaukos disbalansas.
• Maišytos akių spalvos – mišrus tipas. Padidėjusi kepenų, virškinamojo trakto ligų, alergijų rizika.
• Rudų akių – hematologinis tipas. Linkęs į kraujo apytakos sutrikimus bei mineralų, ypač kalcio, disbalansą. Jautrios kepenys, blužnis, virškinamoji sistema bei kraujo apytaka, endokrininės liaukos.
Spalvos tam tikrose rainelės vietose turi ryšį su žemėlapiuose nurodyta kūno vieta. Balta rodo kūno dalį, kurią reikia ypač prižūrėti. Geltona – kuri yra itin prastos būklės, taip pat silpną kepenų veikimą. Oranžinė – angliavandenių apykaitos sutrikimus bei kepenų ir kasos silpnumą.
Ruda spalva signalizuoja apie blogą kepenų veiklą ir „nešvarų kraują“, juoda reiškia , kad audinys miršta.
Žiedai
Rainelėje galima įžvelgti ir daugybę žiedų. Keletas pavyzdžių.
• Tamsus ruožas aplink rainelę rodo odos funkcijų sutrikimus. Tokie žmonės mažai prakaituoja, jiems padidėjęs gleivių išskyrimas bei apsunkinta inkstų veikla.
• Žiedai, panašūs į medžio rieves, rodo nervinę įtampą bei stresą.
• Storas baltas žiedas, iš dalies arba visiškai dengiantis išorinį rainelės kampą, dažniausiai randamas senesniems žmonėms ir rodo aterosklerozę bei širdies ir kraujagyslių ligas. Jis gali reikšti kepenų ir skydliaukės problemas, padidėjusią Parkinsono ligos riziką.
• Mažas debesų žiedas aplink rainelę – panašus į rožančių – rodo limfinį perkrovimą, limfos mazgų padidėjimą.
• Baltas, debesuotas žiedas dažnai atsiranda apytakos srityje, nurodo skausmus.
• Žiedas, panašus į ratą su stipinais, signalizuoja apie kūno dalies ar sistemos apnuodijimą.
Taškai, dėmelės
Taškai išsidėsto per visą rainelę ir rodo tam tikro organo, sistemos nepakankamumą ar visišką sutrikimą.
 

Gyd. Dainiaus Butvilo komentaras


Kaip pasakoja gyd. Butvilas, medicinoje akys tyrinėjamos jau daug metų. Dar prieš 5 tūkstančius metų kinai teigė, kad akyse atsispindi žmogaus dvasia. Taip pat kad rainelėje, odenoje, akies obuolio paviršiuje esančiose kraujagyslėse atsispindi plaučių, kepenų, širdies būklė. Anot gydytojo, šiuolaikinėje medicinoje akių dugno tyrimas padeda įvertinti arterinės hipertenzijos laipsnį, kai kuriuos galvos smegenyse vykstančius procesus, rainelės apžiūra padeda nustatyti su medžiagų apykaitos sutrikimais susijusias paveldimas ligas ir kt. Gyd. Butvilas pažymi, jog iki šiol nėra vieno diagnostikos metodo, leidžiančio vienareikšmiškai nustatyti visus organizmo struktūrų bei funkcijų pokyčius. „Iš kitos pusės galima teigti, kad kartais per mažai dėmesio kreipiama į nesudėtingus, neinvazinius tyrimo būdus, tokius kaip rainelės apžiūra“, – teigia specialistas. Pasak jo, nereikia pamiršti ir to, kad, nustatant ligas ir gydant, būtina derinti įvairius metodus, parinkti tinkamiausius konkrečiu atveju, nepamiršti, kad gydomos ne ligos, bet žmogus.
 

Ieškoti ne skirtumų, o panašumų


Vis dažniau kalbama apie tūkstančius metų žinomas gydymo sistemas – tradicinę indų, kinų mediciną. Žmonės supažindinami su iki šių dienų išlikusiais bei nuolat tobulinamais gydymo metodais – masažu, gydymu vaistažolėmis, adatomis, kvėpavimo pratimais ir kt. Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja juos integruoti į sveikatos priežiūros sistemą.
Kartu populiarėja ir palyginti neseniai atsiradę metodai – homeopatija, gydymas arklių pagalba (hipoterapija), kvapais (aromaterapija), spalvomis ir t.t.
Dėl įvairių priežasčių medikai ir kiti visuomenės nariai šiuos metodus vadina alternatyvia – netradicine medicina ir vertina prieštaringai.
Remiantis PSO rekomendacijomis, tradicine medicina galima vadinti iš kartos į kartą perduodamų, ne visada eksperimentais patvirtintų filosofinių (religinių), mokslinių žinių ir praktinių priemonių, skirtų žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti, sistemą. Dažniausiai šis terminas vartojamas tradicinei kinų, indų, arabų Unani medicinai apibūdinti, neretai taip pavadinamos ir įvairios liaudies medicinos formos.
Kai kalbama apie tradicinę Rytų mediciną, dažniausiai turima galvoje kinų, indų ir tibetiečių tradicinės medicinos sistemos.
Papildoma (komplementarioji) ir alternatyvi medicina (netradicinė) – šie terminai vartojami įvairioms gydymo praktikoms, neparemtoms šalies tradicijomis ar neintegruotomis į dominuojančią sveikatos priežiūros sistemą, apibūdinti. Pvz., akupunktūra yra tradicinės (kinų) medicinos dalis, tačiau daugelyje Europos šalių, taip pat ir Lietuvoje, ji vadinama alternatyvia (netradicine) medicina.
Vartojant papildomos ir alternatyvios medicinos terminus, iškyla įvairių problemų. Nežinoma, apie kokį konkretų metodą kalbama (terminas labai platus). Papildoma ir alternatyvia medicina vadinamos tiek gydymo sistemos, tiek atskiri metodai, į vieną grupę sujungiami tiek įrodymais pagrįsti, tiek jokio mokslinio pagrindo neturintys metodai. Susidaro įspūdis, kad medicina. kaip mokslas gali būti alternatyvi, kažką papildanti, netradicinė ir t.t.
Bet ar egzistuoja alternatyvi biologija, netradicinė matematika, papildoma anatomija? Juk medicina yra vieninga sistema, apimanti tiek mokslines žinias, tiek praktines priemones, skirtas žmogaus sveikatai ir darbingumui saugoti bei stiprinti, gyvenimui ilginti, ligoms pažinti ir gydyti.
Siūlyčiau neskaidyti medicinos, ieškoti ne skirtumų, bet panašumų, ligos profilaktikai ir gydymo tikslais naudoti visus geriausiai konkrečiu atveju tinkančius saugius, efektyvius, laiko ir mokslo patikrintus gydymo metodus. Nepamirškime, kad Žmogų gydo Gamta ir kitas Žmogus, o ne vienas ar kitas gydymo metodas.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai