Homeopatija ir fitoterapija –du skirtingi gydymo metodai

Daugelis mažai žino, kas tai yra homeopatinis vaistas, kaip jis gaminamas ir laikomas ir apskritai, kuo šis mokslas skiriasi nuo fitoterapijos. Daugelis mano, kad homeopatija – tai gydymo būdas vaistine žaliava, naudojant vaistažoles. Bet gydytojas, kuris ligonius gydo vien tik vaistažolėmis, vadinamas fitoterapeutu, o pats gydymo būdas – fitoterapija. Tad tai du skirtingi gydymo metodai, plačiau tai apžvelgsime straipsnyje.
 

Homeopatija


Tai toks gydymo metodas, kai ligoniams gydyti gydytojas homeopatas vartoja preparatus labai mažomis dozėmis. Šį metodą prieš du šimtus metų pradėjo naudoti to meto gydytojas Samuel‘is Hahnemann‘as (1755–1843).
To meto medicininėje praktikoje ligoniai dažnai buvo gydomi mums sunkiai suvokiamais metodais, tokiais kaip kraujo nuleidimas skiriant laisvinamuosius medikamentus, naudojant dėles siurbikes. Beje, pastarasis metodas, gydymas dėlėmis, grįžta ir į mūsų dienų mediciną.
Tų dienų medikai dažnai konstatuodavo, kad padėti ligoniui jie negali, o gydymas ne tik neduoda teigiamų rezultatų, bet kartais ir pagreitina mirtį. Šis faktas vertė susimąstyti ir daryti konkrečias išvadas.
S.Hahnemann‘as, to meto gydytojas, buvo vienas iš medikų, supratusių savo bejėgiškumą. Gydydamas pacientus jis eksperimentavo, skirdamas įvairias vaistines priemones įvairiomis dozėmis. Tada stebėjo, kaip ligoniai jaučiasi, ar jiems sumažėjo ligos simptomai, ar sustiprėjo. S.Hahnemann‘as, mokėjęs ne vieną užsienio kalbą, išstudijavo visus galimus šaltinius, kuriais rėmėsi Hipokratas, Galenas, Dioskaridas ir kiti medicinos mokslo žinovai. Gydytojas viename rašytiniame šaltinyje rado Cullen‘o veikalą apie medikamentus, chininmedžio žievę, apie kurią buvo daug nepatikimų hipotezių, priešingybių, ir nutarė pats patikrinti šios žaliavos veikimą, Jis keletą dienų vartojo tam tikrą jos kiekį, dėl to išsivystė liga, labai artima maliarijos simptomams. Šiuos bandymus su savimi jis pakartojo keletą kartų ir įsitikino, kad chitinmedžio žievė gali ne tik išgydyti, bet, atsižvelgiant į dozę, netgi sukelti maliarijos simptomus. Ta diena tapo išsamių tyrimų, skirtų kiekvienos vaistinės medžiagos toksiniam veikimui pažinti, pradžia. Ir jau 1796 m. Hufeland’o medicininiame žurnale pasirodė S. Hahnemann straipsnis „Naujo principo patyrimas vaistinių priemonių gydomosioms savybėms išsiaiškinti“. Jame rašė: „Medikamentų gydomosios savybės yra grindžiamos šių vaistinių žaliavų savybe sukelti ligoniui priepuolius, tapačius ligos simptomams. Bet koks pažeidimas gali būti pašalintas ar pristabdytas tokiu medikamentu, kuris savo išskirtiniu veikimu, palyginti su kitais vaistais, gali organizme sukelti dirbtinę savijautą, tapačią gydomosios ligos pojūčiams, simptomams”.
S.Hahnemann šį savo vaistinių priemonių suradimo ir panaudojimo metodą (būdą), kad būtų galima atskirti nuo kitų gydymo būdų, pavadino homeopatija – graikiškas žodis homios reiškia „panašus“, pathos – „liga“. Išsivystė atskira medicinos sritis, daugeliui kėlusi nuostabą, kai kam – savotišką nesuvokimą. Terminas „homeopatija“ išliko iki mūsų dienų.
 

Fitoterapija


Tuo tarpu fitoterapija (gr. phyton – augalas, therapeia – gydymas) – tai ligų profilaktika ir gydymas, vartojant augalų dalis ar jų preparatus.
Yra dvi fitoterapijos rūšys:
• racionalioji, arba alopatinė, fitoterapija, pagrįsta moksline medicina, ir
• tradicinė fitoterapija – tai liaudies medicina.
Pirmoji kelia reikalavimus veikti ligos priežastis ar gydyti simptomus, kita remiasi ilgamete, iš kartos į kartą perduota senolių patirtimi.


Fitoterapija vystėsi tūkstančius metų. Tai speciali terapijos kryptis, greta kurios, be perduodamų iš kartos į kartą patirties žinių, siejasi ir moksliniai vertinimo kriterijai. Šiandien moksliškai įrodyta, kad negalavimus gydo augaluose esančios veikliosios medžiagos, tam tikri cheminiai junginiai: alkaloidai, glikozidai, vitaminai, mineralinės medžiagos ir kt. Gydymo ar preparatų ruošimo tikslu naudojamos tos augalo dalys, kuriose daugiausia šių medžiagų. Taip pat tik tinkamai surinktoje ir paruoštoje vaistinėje žaliavoje biologiškai veiklių medžiagų išlieka daug.
 

Fitoterapija efektyvi, kai kamuoja:


• nervų sistemos sutrikimai: nervingumas, nerimas, miego sutrikimai ir lengva depresija,
• kvėpavimo takų uždegimai,
• venų ligos, galūnių kraujotakos sutrikimai,
• urogenitalinio trakto ligos: prostatos išvešėjimas, dirgli šlapimo pūslė, pasireiškianti dažnu ir skausmingu šlapinimusi,
• vidurių užkietėjimas, viduriavimas, skrandžio skausmai ir kiti virškinamojo trakto negalavimai,
• protiniam darbingumui sumažėjus,
• palengvina širdies ir kraujagyslių ligas.
Sergant sunkiomis ligomis būtina pasitarti su gydytoju.
Ne visi augaliniai vaistai yra saugūs, nemaža jų dalis taip pat turi šalutinių poveikių. Todėl vartoti vaistažoles, nepasitarus su kvalifikuotu sveikatos apsaugos specialistu, pavojinga sveikatai.
 

Vaistų gamyba


Homeopatiniai vaistai gaminami pagal tam tikras taisykles. Kaip jau buvo rašyta, juose yra labai maži veikliosios medžiagos kiekiai. Gaminant tokį preparatą, jie skiedžiami šimtus, tūkstančius ir daugiau kartų, kol pasiekiamas aukščiausias praskiedimo lygis. Po kiekvieno praskiedimo homeopatinis preparatas supurtomas. Toks procesas vadinamas dinamizacija. Šiuolaikinė fizika įrodė, kad dinamizacija turi gilią prasmę.
Šių laikų fitoterapiniai preparatai gaminami moderniausiose laboratorijose, kuriose jie kruopščiai ištiriami ir standartizuojami, t.y. suvienodinamas vaistingųjų augalų kiekis kiekvienoje preparato dozėje.
Jie gali būti pagaminami net keliomis formomis:
• Vaistažolių mišiniai arba vaistažolių arbatos gaminamos iš kelių rūšių išdžiovintų, susmulkintų ir sumaišytų vaistinių augalų dalių, pasižyminčių panašiomis gydomosiomis savybėmis. Vaistinių augalų mišinius gamina fabrikai, vaistinės, tačiau juos galima pasiruošti ir patiems.
• Užpilams ir nuovirams gaminti naudojamas vanduo – tai vandeninės ištraukos. Paprastai imama 1 dalis smulkintos augalinės žaliavos ir 10 dalių vandens (1:10). Preparatai, skirti vartoti išoriškai, gaminami didesnės koncentracijos – 1:5. Jei augale yra stipriai veikiančių medžiagų, tada gaminami mažesnės koncentracijos – 1:30, jei yra nuodingųjų medžiagų – 1:400.
Užpilas, antpilas ruošiamas iš tų vaistinių augalų dalių, kurios palyginti lengvai atiduoda savo veikliąsias medžiagas – tai žolė, lapai, žiedai, švieži vaisiai.
Nuoviras ruošiamas iš tų vaistinių augalų dalių, kurios palyginti sunkiai atiduoda savo veikliąsias medžiagas – tai žievė, šaknys, šakniastiebiai, mediena, stambūs lapai, išdžiovinti vaisiai ir kt. Vaistinė žaliava užpilama šaltu vandeniu, dažnai pamaišant užvirinama ir verdama apie 30 min. ant silpnos ugnies. Tada apie 10 min. aušinama. Atvėsintas nuoviras perkošiamas ir, jei reikia, praskiedžiamas iki reikiamo tūrio virintu vandeniu.
• Milteliai gaminami grūstuvėje susmulkinant džiovintą vaistinę augalinę žaliavą. Tada gauti milteliai išsijojami. Jie geriami arba vartojami žaizdoms barstyti, tepalams gaminti.
• Tepalas – tai išorinis vaistas, gaunamas maišant vaistažolių miltelius su tepalo pagrindu santykiu 1:4, t. y. imama 1 dalis augalo ir 4 dalys pagrindo. Kaip tepalo pagrindas vartojami kiaulės taukai, sviestas, vazelinas (geriau geltonos spalvos), augaliniai aliejai. Tepalai, pagaminti su gyvuliniais riebalais, greičiau genda, tačiau yra geresnės kokybės. Laikomi sausoje ir vėsioje vietoje, sandariai uždarytuose induose.
• Tinktūra arba trauktinė – tai skysta nedozuota vaistų forma, nevandeninė (dažniausiai spiritinė) ištrauka, kuri gaminama naudojant 40° arba 70° etanolį (etilo spiritą). Jei namuose nėra po ranka spirito, tinktūrą galima ruošti ir su degtine.

 

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai