Ar gali gydyti arkliai?

Paprasčiausiai: pasiilgau arklio, Jo protingų ir gerų akių. Norisi kažką sunkaus pavalkiot Arba šiaip - pasiganyt sykiu. J. Marcinkevičius Palangiškiai Jūratė ir Stanislovas Kungiai turi septynis žirgus. Pasak šeimos galvos, žirgas - tai puiki relaksacijos ir poilsio priemonė. “Kodėl gi turint laiko nenujoti pas kaimyną alaus išgerti?” - juokauja ponas Stanislovas. Mat tikrasis jo hobis - skraidymas, o žirgais daugiau rūpinasi žmona, jojimu susidomėjusi vaikystėje. Nors, kaip pati sako, rimta sportininke ji netapo, tačiau nėra tik mėgėja pajodinėti. Jūratė - veterinarijos gydytoja. Kai prieš kelerius metus po traumos ir stuburo juosmeninės srities slankstelio kompresinio lūžio nesiliovė skausmai, prisiminė, kad tokiais atvejais gelbsti... arkliai.
 

Jojimas padėjo


Chirurgas, su kuriuo moteris norėjo pasikonsultuoti, tik palingavo galva: jojimas, matyt, ir smegenis išpurto... Tačiau balne Jūratė sėdėjo jau po pusmečio, padrąsinta manualinės terapijos specialisto žodžių, kad visas pasaulis judėjimo-atramos aparato sutrikimus gydo ir šiuo metodu.
Kai Jūratė sužinojo, kad į Plungės rajoną iš Vokietijos sugrįžo Plechavičių vaikaitė Sibilė Veigel, gydomojo jojimo specialistė, dirbusi Vokietijoje ir JAV, išvyko pas ją kartu su savo žirgu. Sibilė, įvertinusi Jūratės jutimus ir skausmus, ėmė koreguoti sėdėseną balne. Gerų rezultatų ilgai laukti nereikėjo: vieną dieną Jūratė pajuto, kad nemaudžia nė vieno sąnario”!
 

Žirgas - reabilitologo talkininkas


Daugelyje užsienio šalių gydymas jojimu - hipoterapija (hippos (gr.) - arklys) - taikomas fizinei, socialinei ir psichologinei neįgaliųjų reabilitacijai. Jojimo indikacijos - tai insultas, išsėtinė sklerozė, galvos ir nugaros smegenų traumos, paraplegija ir netgi tetraplegija.
Hipoterapija skiriasi nuo kitų kineziterapijos rūšių. Pirmieji šį metodą prieš keturis dešimtmečius pradėjo taikyti vokiečių ir šveicarų specialistai. JAV mokslininkas Jennifer Bream teigia, kad šis metodas padeda ir šeimos nariams. Mat ligoniai tampa savarankiškesni, įgyja naujų bendravimo įgūdžių. Iki tol linkę užsisklęsti ir vengę dėmesio, jie tampa ryžtingesni, pajunta gyvenimo džiaugsmą. Ypač jauni žmonės vengia pašaliečių žvilgsnių, o būdami balne jie net siekia būti pastebėti. Neįgalieji kitaip pradeda vertinti tuos, kurie jiems padeda. Savo ruožtu tėvai, nesitikėję, kad vaikas taps savarankiškesnis, mato jį besidžiaugiantį. Pensilvanijos valstybiniame universitete jau du dešimtmečius dėstoma hipoterapijos disciplina, ruošiami bakalaurai. Anglijoje vykdoma neįgaliųjų mokymo joti programa, organizuojamos varžybos. Pastebėtas dvejopas hipoterapijos poveikis: neįgalieji įsitikina, kad gali judėti (nors ir ne savomis kojomis), o tai atveria kelius ne tik emocinei ir socialinei integracijai, bet ir fiziniam stiprėjimui. Dauguma neįgaliųjų, kurių judėjimo-atramos aparatas pažeistas, negali išlaikyti pusiausvyros, jiems keblu orientuotis aplinkoje. Mokslininkų įrodyta, kad šiems ligoniams taisyklinga sėdėsena balne yra saugi ir gydanti poza - jojimas mažina raumenų skausmą, padeda sugrąžinti judesių koordinaciją bei pusiausvyrą, gerina orientaciją, kraujotaką, virškinimą, skatina proprioreceptorių veiklą, o ritmingi judesiai koordinuoja nervų ir raumenų sistemos darbą. Sėdėjimas balne gerina kūno ir galvos padėtį, valdant arklį, kojų raumenų darbas “užgesina” stuburą kaip atramą veikiančias jėgas. Raitelio svorio centras subalansuojamas. Jo nebeslegia apie 70 proc. juosmeninei stuburo daliai ir apie 80 proc. krūtininei daliai tenkančio svorio. Judėjimo funkcijos kompensacija stimuliuoja galvos smegenų požievio pakitimus.


 

Reikia gražiuoju


“Mane domino arklių psichologija. Su žmonėmis jie bendrauja
kaip su lygiais: kviečia dūkti, bėgti. Žirgas yra
taip “draugiškai” mane stumtelėjęs, kad lėkiau penkis metrus! Įsišėlusį žirgą, kuris pasijunta esąs stipresnis ir didesnis už žmogų, ne kartą teko sutramdyti pastojant jam kelią. Šį veiksmą paprastai lydi adrenalino išsiskyrimas žmogaus organizme, - šypsosi Jūratė. - Padeda ir mušimas. Tačiau raitelis žirgą gali sutramdyti ir be pavadžio, ir be kamanų, vien tik kūno judesiais ir ženklais. Arkliai mėgsta ramų elgesį. Kalba su jais turi būti dainuojanti, ištęsiant balsius. Aš sakau “riiis-čiaaa!”, “ooopaa!”, ir jie paklūsta. Amerikiečių mokslininkas Monti Robertsas 50 metų praleido tarp mustangų, tyrinėdamas jų elgesį. Matydamas, kad žirgai labai priešinasi žiauriam kaubojų elgesiui, kartais net žūsta besipriešindami, jis išmoko “arklių kalbos”. Žvengimas - tai tik maža jos dalis. Svarbiausia - gestai. Jeigu kumelė - tabūno vadė - įžūliam eržilui turi pasakyti: “išeik!”, ji atsistoja prieš jį taip, kad jų galvos sudarytų statų kampą, ir žvelgia iš šono. Žirgas vykdo. Taip pat jis paklūsta ir tokioje pozoje esančio žmogaus komandoms. Kai savisauga nugali išdidumą ir žirgas nori grįžti į kaimenę, jis prisiartina ir atgręžia į tabūno vadę vieną ausį, šį gestą palydėdamas čepsėjimu. Vadė pasisuka į jį kairiuoju petimi, o žvelgia pro šalį, t.y. sako: “grįžk!” ir pakviečia sekti paskui. Eržilas eina nuolankiai nuleidęs galvą (!). Lygiai taip pat įsako ir žmogus, atgręžęs arkliui kairįjį petį ir žiūrėdamas tiesiai. “Arklių kalba” dar sustiprinama žmogaus balso komanda ir gestu. Galutinis susitaikymas - pačiupinėti visą žirgą, net ir kojas (ruošimas kaustyti), po to - pabalnojimas. 20-25 minutės - ir mustangas sutramdytas.
Jėga reikalinga ne žmogui, o arkliui. Protas - dažniausia atvirkščiai”.
 

Arkliai labai panašūs į žmones. Jie moka verkti ir pasiilgsta mamos


Kungių kieme šuo sukandžiojo kumeliukui koją. Šis gynėsi, ėmė spiegti ir verkti. Žirgelio skruostais ritosi ašaros. Jūratė prisimena:
“Žaizda stipriai kraujavo. Kumeliukas “kreipėsi” pagalbos: pats atkišo sužeistą kojytę... Kartą mūsų Žalvaris susižeidė akį. Man priėjus, žirgas tiesiog paguldė galvą į mano glėbį. Kai pasaulį išvydo Sarta, ji pateko tiesiog man ant rankų. Kumelaitė labai prisirišo prie manęs, rinkdavosi: eiti paskui mane ar paskui motiną. Netrukus motiną pardavėme, tada turėdavau sėdėti su “našlaite” aptvare, kad ji nesidaužytų, nesiveržtų pas mane. Įdomu, kad Sarta nebijojo triukšmingų vietų. Su ja eidavome į miestą pasivaikščioti, lipdavome laiptais, dairydavomės nuo tiltelių. Taip ji ieškojo mamos. Iš toliau pamatę žmonės išsigąsdavo: toks didelis šuo ir palaidas!”
Visuomet žmogus iš gyvulių laukia žmogiškos reakcijos ir elgsenos. O jie savaip išreiškia savo draugiškumą. Arklys nėra toks pataikūnas kaip šuo. Jis gali pastovėti šalia, ateiti, prunkšti, nueiti, vėl ateiti. Arklio šiluma ramina. Svarbus ne tik pats jojimas, bet ir žirgo prižiūrėjimas. Žmogaus emocijos irgi persiduoda gyvuliui. Atsiranda nepaprastai stiprus ryšys. Arkliai labai gerai jaučia žmogaus emocijas ir neretai išbando naujus jojikus. Sakoma: “Jeigu raitelis susinervino, jis turi lipti nuo žirgo ir nusiraminti”. Arklių ir žmonių širdies ritmas sutampa. Jie serga tomis pačiomis širdies ligomis: širdies blokada, aortos vožtuvų nepakankamumu. Jojiką arklio temperamentas taip pat veikia, todėl gydant hipoterapija, duetas parenkamas įvertinant ir vieno, ir kito charakterį.
 

Ar Lietuvoje bus taikoma hipoterapija?


Pasak Jūratės Kungienės, kuri yra viena iš Žirgų augintojų asociacijos “Vėjo aliūrai” steigėjų, yra labai daug žmonių, kenčiančių nugaros skausmus, tačiau norinčių jodinėti dar labai mažai.
Gydyti ir gydytis jojimu nėra paprasta, nors Austrijos ekonomistai ir teigia, kad gerai organizuota hipoterapija yra pigesnė nei hidroterapija. Reikalingi specialistai, kurie būtų ir medikai, ir žirgų sporto žinovai, ir psichologai. Mėgėjiškas darbas gali net pakenkti. Neįgaliųjų jojimui reikalinga speciali įranga. Arkliai turi būti ramūs, sugebėti suteikti jojikui pasitikėjimo jais ir savimi. Taigi kada ši gydymo metodika įsitvirtins Lietuvoje, galima tik paspėlioti.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai