Gintarėli, gintarėli, dovanok man sveikatėlę

Gintaras – suakmenėjęs sakų gabalėlis – mintimis sugrąžinantis į pagonybės laikus: vėjyje besiplaikstantys vaidilučių plaukai, degantys laužai, saulę sveikinantys žmonės ir senas kaip laikas žiniuonės susiraukšlėjusiais veidais... Gintaras apipintas legendų, jam priskiriamos mitinės ir mistinės galios, kita vertus, šis taurus akmuo rado savo vietą ir alternatyviojoje medicinoje. Taigi, kokių gydomųjų galių turi gintaras bei kaip jas galime panaudoti mes?
 

Trumpai apie akmenį


Gintaras susidarė sustingus spygliuočių sakams. Paprastai jame yra 79 proc. anglies, 10,5 proc. deguonies ir 10,5 proc. vandenilio atomų. Jei bent kiek išmanote chemiją, iš karto supratote, kad tai – organinė medžiaga. Kartais gintare gali būti vadinamųjų inkliuzų – nelaimėlių gyvūnijos pasaulio atstovų, dažniausiai vabzdžių, kadaise įklimpusių spygliuočių sakuose ir mainais už gyvybę gavusių kūno nemirtingumą per amžius. Apie 86 proc. inkliuzų sudaro vabzdžiai, apie 12 proc. vorai, 1,5 proc. kiti gyvūnai, 0,5 proc. – augalai.
 

Ar žinote, kad...


· Yra net 10 kg sveriančių gintaro luitų.
· Gintaras randamas ne tik Baltijos šalyse, bet ir JAV, Kanadoje, Japonijoje, Rusijoje, Austrijoje, Sicilijoje, Brazilijoje, Meksikoje ir kt.
· Baltijos gintaras pagal amžių – pats jauniausias.
· Pabaltijyje randama 6 rūšių gintaro: sukcinitas, gedanitas, stantenitas, glesitas, bekeritas ir krancitas.
· Rečiausiai randama melsvo atspalvio gintaro. Tokia akmens spalva susidaro į sakus patekus pirito priemaišų.
· Yra duomenų, kad Egipto faraonų karūnos buvo puošiamos gintarais.
· Didieji Italijos smuiko meistrai (Stradivarijus, Gvarneri, Amati) savo šedevrus lakuodavo laku su gintaro priemaiša. Beje, smuikininkai sako, kad, patrynus smuiko stygas gintaru, jos geriau skamba...


 

Gintaras senovės medicinoje


Nuo seno gintaras ir gintaro rūgštis naudota medicinoje, farmakologijoje. Gintaru malšintas ausies, dantų, akių skausmas. Tuo tikslu gintarą padegdavo ir dūmų srovelę stengdavosi nukreipti į skaudamą vietą, pavyzdžiui, ausies landą. Sergantieji reumatu nešiodavo gintaro apyrankes. Tikėta, kad smulkesni akmenėliai sąnarių skausmą „ištraukia“ geriau. Medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys buvo skiriamas skydliaukės ligomis sergantiems pacientams gydyti. Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) naudotas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) –skaudamoms kūno vietoms trinti. Geriamieji gintaro milteliai buvo skiriami esant šlapinimosi sutrikimams. Norėdamos kūdikiams palengvinti dantukų dygimą, mamos jiems duodavo pakramtyti tvirtai suvertų gintaro akmenėlių. Gintaro apyrankes nešiodavo norėdami apsisaugoti nuo infekcinių ligų ir t.t. Senovės graikų kalba gintaras buvo vadinamas electrum, išvertus tai reiškia – „aš ginu“, o ir lietuviškasis „gintaras“ kilo nuo žodžio „ginti“.
 

Tai įdomu


Gintaro komponentus (gintaro rūgštį ir gintaro aliejų) išmoko išskirti 1898 metais. To meto gydytojai gintaro aliejų rekomendavo vartoti siekiant numalšinti spazmus arba reumatinius skausmus. XX amžiaus pradžioje atliekant kraujo perpylimus, kraujas buvo laikomas induose, pagamintuose iš presuoto gintaro, kadangi būtent tokie indai geriausiai išlaikė reikiamą kraujo temperatūrą (geriau nei stikliniai ar keraminiai). Beje, gintaras mažina kraujo krešumą, todėl šiuose induose laikomas kraujas ilgiau nesukrešėdavo. Kinijoje iš opijaus ir gintaro rūgšties gamino raminamąjį balzamą.
 

Legendos ar faktai?


Gintarui sušilus iki kūno temperatūros, t.y. 36,6 °C, ima garuoti gintaro rūgštis, dažniau vadinama sukcino rūgštimi. Pirmą kartą ši rūgštis buvo išskirta iš gintaro, todėl ir pavadinta jo garbei. Šios rūgšties esama visose augalų bei gyvūnų ląstelėse, ji dalyvauja labai svarbiame procese – energijos apykaitoje. Organizmas kasdien pasigamina apie 200 mg šios rūgšties. Pastaruoju metu gintaro rūgšties poveikis gana plačiai tiriamas. Pasirodo, kad ši medžiaga pasižymi apsauginiu poveikiu, t.y. padidina ląstelių gyvybingumą nepalankiomis sąlygomis. Nustatyta, kad gintaro rūgštis pagerina deguonies pasisavinimą ląstelių lygiu. Ar gali būti geresnis jaunystės eliksyro pavyzdys?
 

Gintaro rūgštis ir sveikata


Manoma, kad ši rūgštis itin svarbi didelį krūvį patiriantiems organams, tokiems kaip širdis, smegenys, kepenys. Naujausi moksliniai tyrimai parodė, kad gintaro rūgštis pasižymi stimuliuojamuoju poveikiu insulino gamybai kasoje. Be to, ji mažina neigiamą streso poveikį organizmui, normalizuoja nervų sistemos veiklą. Beje, ankstesnėje pastraipoje ne veltui paminėjau, kad gintaras, įšilęs iki kūno temperatūros, palaipsniui ima išskirti gintaro rūgšties garus. Teigiama, kad ši medžiaga slopina uždegimo reakcijas, o šaltuoju metų laiku tai gali būti šiokia tokia paspirtis linkusiems dažnai peršalti.
 

Gintaro rūgštis ir plaukai


Slenkantys plaukai ar balkšvas pleiskanų „sniegelis“ ant tamsių rūbų apykaklių tikrai nekelia estetinio pasigėrėjimo. Bet ir šiuo atveju gali pagelbėti gintaras. Plaukų priežiūros priemonėse neretai naudojamos organinės rūgštys, fiziologiškai giminingos odai. Viena iš tokių rūgščių – gintaro. Ji tiesiogiai paskatina apykaitos procesus galvos odoje, o tai reiškia, kad galvos oda tampa sveikesnė. Be abejo, grybelio gintaro rūgštis nepajėgi išnaikinti, tačiau plaukų slinkimą tikrai sumažins. Maža to, plaukų priežiūros priemonės su šia rūgštimi paskatins plaukų augimą.
 

Vietoj epilogo


Ypač skeptikams patariu nenumoti ranka neišmėginus gydomųjų gintaro savybių. Juk gintaras – taip artima ir taip panašu į saulę. Pasiskolinkite močiutės karolius ir paritinėkite gintaro akmenukus delnuose – įtampos kaipmat atsikratysite, o tai bus pirmas žingsnis stebuklingų gintaro galių atradimo link. Būkite sveiki.

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai