Gintaro rūgštis prieš vėžinius susirgimus

Vėžys – tai procesų įvairovės pasireiškimas. Po šiuo vardu slepiasi apie 200 variantų piktybinių, naujai susiformavusių struktūrų, taip kaip anksčiau įvairios ligos, kurioms būdinga aukšta temperatūra ir drebulys, buvo vadinamos karštine. Egzistuoja daug vėžinės prigimties susirgimų, jų atsiradimo sąlygos taip pat skiriasi. Čia pasireiškia vidiniai ir išoriniai faktoriai.
 

Auglio ląstelės savo paviršiuje turi genus, kurių nėra sveikose ląstelėse. Atsiradus „pašalinėms“ ląstelėms įsijungia imuninė sistema, jas atpažįsta limfocitai ir sunaikina. Tačiau imuninė sistema ne visada sugeba susitvarkyti su visomis vėžinėmis ląstelėmis. Jei vėžinė ląstelė peržengia imuninės sistemos barjerą, tai organizmo atsparumas silpsta. Vėžys pradeda formuotis.
Vėžys prasideda nuo to, kad pradžioje viena ląstelė „pamiršta“, kad jos gyvavimo trukmė baigėsi. Ji pakinta ir tampa piktybine bei perduoda tokią informaciją kitoms ląstelėms. Sutinkamai su viena iš vėžio atsiradimo hipotezių, tos ląstelės pakitimų priežastis yra deguonies trūkumas. Nesant pakankamam deguonies kiekiui, žūsta atitinkama ląstelių dalis, o kitos prisitaiko prie tokių sąlygų ir pakinta. Jos užpildo energijos trūkumą ne deguonies sąskaita, o savo vidinio aktyvumo vystymosi sąskaita. Kvėpavimo sutrikimas, kuris yra vėžio užuomazgos priežastis, yra ne toks stiprus, kad sunaikintų ląstelę.
Daug pavojingesnis yra staigus deguonies trūkumas ar didelis nuodų kiekis nei ilgas ir silpnas šių faktorių poveikis. Ląstelėse vyksta genetinis konfliktas: perduodama informacija, kurios pagrindu ląstelės pradeda nesustabdomai daugintis. Silpsta organizmo imuninė sistema.


Sveikų ląstelių virsmas vėžinėmis vyksta dviem etapais. Pradžioje, sutrikus ląstelių kvėpavimu, prasideda ganėtinai ilgas nepastebimo ligos poveikio periodas. Pažeistos ląstelės tarsi pradeda kovą dėl savo išlikimo. Nuo pirmosios vėžinės ląstelės susidarymo iki vėžinio auglio, kurį galima pastebėti kliniškai, susiformavimo gali praeiti iki dviejų metų. Pažeistose ląstelėse žymiai aktyviau vyksta energetinės reakcijos. Iš čia išplaukia galimybė gydyti vėžį stimuliuojant energetines reakcijas ląstelėse. Gintaro rūgštis yra unikali priemonė, galinti turėti įtakos energetinei apykaitai.
Eksperimentinis onkologinių ligonių gydymas gintaro rūgštimi kartu su liaudies medicinos receptais buvo vykdomas su savanoriais. Per keletą metų surikti ir apdoroti tyrimo rezultatai davė viltį teikiančių rezultatų. Sergančiųjų kiaušidžių vėžiu mirtingumas sudarė 10%, o kontrolinėje grupėje – 90%; sergančiųjų storosios ir tiesiosios žarnos vėžiu – 10% ir atitinkamai 80%, sergančiųjų gimdos kaklelio vėžiu - 10% ir atitinkamai 80%, sergančiųjų pieno liaukos vėžiu - 10% ir 60%.
Skaičiai įspūdingi. Tai tik preliminarūs duomenys, tačiau jau galima manyti, onkologinių ligonių gydymas energetinės apykaitos požiūriu pasiteisino, gintaro rūgšties vartojimas duoda apčiuopiamų rezultatų.
Kaip veikia gintaras ir kame jo gydomosios savybės – iki šios dienos šis klausimas dar lieka atviru. Faktas, kad gintaras sulaiko auglių augimą yra tiksliai įrodytas badymų keliu ir neprieštarauja šiuolaikiniam moksliniam požiūriui į vėžio prigimtį. Greičiausia efektyvu yra tai, kad gintaras pasižymi profilaktinėmis savybėmis, neleisdamas įvairios prigimties koncerogenams iššaukti genetinius pakitimus, kas yra ląstelių dauginimosi priežastis. Be to, gintaro rūgštis, normalizuodama ląstelių energetinę apykaitą, pati stimuliuoja jų dalijimąsį.
Gintaro rūgšties preparatai labai vertinami kovoje su toksikozėmis, lydinčiomis onkologinius susirgimus ir jų gydymą. Toksikozės gali atsirasti chemoterapijos ir radioterapijos metu, o taip pat organizmui apsinuodijus auglio irimo produktais.
Kiekvienu atveju gintaro rūgštis kartu su gliukoze, bei šlakų šalinimo priemonėmis, ženkliai sumažina organizmo intoksikacijos padarinius, padidina jo pajėgumą kovoti su organizmą nuodijančių laisvųjų radikalų ir tam tikrų medžiagų poveikiu.

 

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai