Gydymas menu – ar tai įmanoma?

Nuo seniausių laikų, kai tik žmogus paėmė apdegusį angliuką ir pradėjo piešti ant olos, dailė laikoma viena svarbiausių žmogaus jausmų ir vidinio pasaulio išraiškos forma. Paveikslas – tai ne tik spalvų žaismas, išsaugantis akimirkas amžiams. Visų pirma – tai žmogaus jausmų veidrodis, linijomis ir spalvomis pasakantis tai, ką kartais nutyli ar net bijo pasakyti lūpos. „Tikriausiai retas žino, kad dailė gali būti naudojama ir kaip gydymo forma, kada svarbiausia – ne pats paveikslas, o piešimo procesas ir buvimas kartu“, – sako vaikų dienos centro „Rafaelis“ vadovė Marytė LELIUGIENE
 

Skaudi realybė


Gaila, bet žmonės vis labiau pamiršta tikrąsias vertybes. Kuo toliau, tuo vis mažiau žmonių, branginančių artimo meilę, draugystę ir tarpusavio ryšį. Didžiausia ir pagrindinė šiuolaikinio žmogaus vertybė – pinigai. Tėvai, nuolat dirbdami ir svajodami apie karjeros aukštumas, palieka savo jaunąsias atžalas auklėti gatvei. Visi kartu susitinka prie bendro stalo tik per didžiąsias šventes ir net neįsivaizduoja, kuo jų vaikas gyvena, ko nori ir apie ką svajoja. Nuolat spaudoje mirga straipsniai apie milžiniškais mastais augantį smurtą ne tik gatvėje, bet ir antraisiais namais vadinamoje mokykloje. Mokyklose vyrauja džiunglių įstatymai – išgyvena stipriausias. Silpnesni nuolat išnaudojami ir žeminami. M. Leliugienės teigimu, atsiranda net dešimtmečių, nebenorinčių gyventi ir kalbančių apie savižudybę. Tokie vaikai užsisklendžia, atsiriboja nuo aplinkinio pasaulio ir artimųjų. Užsidaro savyje, savo mintyse ir nebeįsileidžia nieko, net pačių artimiausių – mamos, tėvo. Vienas paprasčiausių būdų prakalbinti tokį vaiką yra meno terapija.
 

Paveikslas pasako tai, ko nedrįsta lūpos


Pagrindinis dailės terapijos tikslas – paskatinti vaiką atsiverti ir išsipasakoti visas problemas, prislėgusias mažą širdutę. Ja gydomi uždari bendravimo problemų turintys ir savo jausmuose pasiklydę žmogučiai. Dailės terapija gali būti taikoma dirbant su fizinę ir protinę negalią turinčiais žmonėmis, su kaliniais, socialiai apleistais vaikais, psichinę ir fizinę prievartą patyrusiais asmenimis. Dažnai tai būna vienintelis būdas sužinoti tai, apie ką vaikui kalbėti nedrąsu. Piešdamas paveikslą, vaikas „išpiešia“ savo problemas, baimes, slapčiausias mintis ir širdį prislėgusius „baubus“. Piešdamas problemą, vaikas tarsi su ja susitaiko. Praeina trys, o kartais ir daugiau mėnesių, kol vaikai išdrįsta kalbėti apie save. Jie piešia tai, ką jaučia, kas dedasi jų viduje. Vaiko paveikslas – tai tarsi jo proto nuotrauka, atspindinti vidinį pasaulį ir problemas. Pasak M. Leliugienės, po tam tikrų sukrėtimų žmogų užvaldo daugybė minčių ir vienas iš efektyviausių būdų jas susidėlioti yra meno terapija.


Atėjus laikui, kada vaikas nebebijo kalbėti apie save, vyksta individualūs piešinių aptarimai. Nors pašaliečiui tas paveikslas atrodo papraščiausios spalvų dėmės, vaikai apie juos pripasakoja įspūdingiausių istorijų. Per kelis individualius pokalbius, aptariant paveikslą, atsiskleidžia situacija ir yra galimybė suteikti vaikui reikiamą pagalbą. Specialistai pažymi, kad vienas iš tokios terapijos privalumų yra tas, kad ne pats vaikas turi eiti pas psichologą, o psichologas ateina pas jį. Vaikas skatinamas kalbėti apie tai, ką nupiešė ir ką tuo norėjo pasakyti. Apie piešinį kalba tik vaikas, nes tik jis gali žinoti, ką reiškia viena ar kita spalva, vienas ar kitas simbolis. Tai labai individualu, vienam raudona gali reikšti neapykantą, kitam – meilę, vienam žalia bus ramybė, kitam ji primins skaudžius prisiminimus (tėvai barėsi, o ant lango kabojo žalios užuolaidos).
 

Maži stebuklai


Nors dailės terapija visame pasaulyje gyvuoja ilgus šimtmečius, į Lietuvą ji atkeliavo visai neseniai. Dailės terapijos pradininku laikomas gydytojas H. Hilas. Susirgęs tuberkulioze ir gulėdamas sanatorijoje, jis nuolat piešė. Pasveikęs atsitiktinai pastebėjo, kad piešė pilkas, pilnas skausmo ir kančios tuberkuliozės pažeistas plaučių alveoles. Jis matė, kaip sveikstant piešiniai šviesėja ir darosi vis šiltesni. Taip ir gimė terapijos rūšis, gebanti prakalbinti pačius tyliausius ir problemiškiausius vaikus.
Gerai pagalvojusi, „Rafaelio“ vaikų dienos centro direktorė prisimena keletą įspūdingų istorijų, kaip menas padėjo uždariems, nebenorėjusiems mokytis, gyventi ir svajoti vaikams pasikeisti. Direktorė prisimena mergaitę iš probleminės šeimos. Motinai buvo atimtos motinystės teisės, ir mergaitė gyveno pas globėjus. Ji sirgo tuberkulioze, nuolat bėgo iš namų ir mokyklos. Po pusės metų sunkaus ir intensyvaus darbo su ja išnyko tuberkuliozė, mergaitė pradėjo geriau mokytis ir net įstojo studijuoti teisę. Iš pradžių jos paveikslai buvo kupini tamsos. Ji pirmąkart pradėjo kalbėti ne po trijų mėnesių kaip visi, bet po šešių. Po terapinio laikotarpio jos piešiniai pasikeitė, jie pasidarė gražūs ir šilti.
Kita įdomi istorija nutiko vieną vasaros dieną netikėtai prasidėjus audrai. Mergaitė, žaisdama paplūdimyje, pasiklydo ir atsiliko nuo tėvų. Žaibavo ir griaudė. Galiausiai persigandę tėvai ją rado. Bet ji nebebuvo tokia kaip anksčiau. Veido niekada nebepuošė šypsena, o dėl patirto išgąsčio ji stipriai mikčiojo. Tačiau po ilgo darbo, kai mergaitė pagaliau išdrįso išsipasakoti ir susikauti su savo baimėmis, ji stebuklingai pasveiko ir nustojo mikčioti.

Susiję straipsniai

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai