Peršalimas yra viršutinių kvėpavimo takų virusinė infekcija. Sloga, kosulys, gerklės ir sąnarių skausmai – tai dažniausi jo simptomai. Jie yra ganėtinai varginantys, tačiau paprastai nepavojingi.
Kad išvengtų užsikrėtimo virusais, žmogaus organizmas turi savitą gynybinį mechanizmą – kvėpavimo takų gleivinėje yra antikūnų, tam tikrų baltymų, kurie priklauso imuninei sistemai ir saugo mūsų organizmą nuo užsikrėtimo mikrobais. Antikūnai geba atpažinti pakartotinai į organizmą patekusį sukėlėją. Tačiau peršalimo ligas sukeliančių virusų išorės požymiai dažnai keičiasi, todėl imuninė sistema kiekvieną kartą jų neatpažįsta ir negeba reaguoti pakankamai greitai – susergama iš naujo. Yra net apie 200 įvairių virusų rūšių, kurie sukelia peršalimo ligas: rino-, adeno-, koronarovirusai ir kt. Tai paaiškina, kodėl tais pačiais metais vėl susergame peršalimo ligomis. Kol kas sukurti vakcinos nuo peršalimo, kurį sukelia daugybė virusų rūšių, neįmanoma.
Dažniausiai peršalama drėgnu ir šaltu metų laiku: pavasarį, rudenį, žiemą. Tokiu metu virusams lengviau infekuoti, kadangi bendra imuninės sistemos būklė šiuo laikotarpiu būna daugiau nusilpusi ir negeba duoti greito atkirčio ligos sukėlėjams.
Žmonės, kurie dažnai patenka į stresines situacijas, rūko (tiek pasyviai, tiek aktyviai), serga astma ar kitomis lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis, yra labiau linkę į peršalimą ir gali „kaltinti“ save, nes šie veiksniai silpnina imuninę sistemą, todėl jie dažniau ir sunkiau perserga viršutinėmis kvėpavimo takų virusinėmis infekcijomis.
Dažnai, atrodytų, paprasčiausios peršalimo ligos dėl jų komplikacijų ar nusilpusio imuniteto tampa lėtinės. Lėtinės kvėpavimo organų ligos yra šios:
Lėtinis bronchitas (bronchų uždegimas)
Bronchinė astma
Bronchektazinė liga
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga
Lėtinis bronchitasŠi liga skiriasi nuo dviejų anksčiau paminėtų tuo, kad jos forma būna ne tik lėtinė, bet ir ūminė. Ligai būdinga lėtai progresuojantis difuzinis bronchų gleivinės uždegimas, dėl kurio sutrinka gleivių sekrecija ir drenažinės bronchų funkcijos. Lėtinė ligos forma diagnozuojama tuomet, kai 2 metus bent po 3 mėnesius žmogus kosėdamas atkosi skreplių. Žinoma, jeigu jis neserga tuberkulioze ir kitomis kvėpavimo takų ligomis. Lėtinis bronchitas – viena labiausiai paplitusių nespecifinių lėtinių plaučių ligų.
Bronchinė astma
Ši liga neišgydoma, ji savaime yra lėtinė, nes ūminės bronchinės astmos nėra, yra tik jos paūmėjimai, t.y. priepuoliai. Bronchinė astma gali būti visavertiškai kontroliuojama vaistais.
Bronchitai yra viena pagrindinių bronchinės astmos atsiradimo priežasčių. Tačiau kodėl vieni žmonės ja suserga, o kiti ne? Todėl, kad bronchinės astmos išsivystymui svarbūs ir kiti veiksniai – virusinės ir bakterinės kvėpavimo takų infekcijos, rūkymas, stresas, cheminiai dirgikliai, užterštas oras, gastroezofaginis refliuksas, bronchų ir plaučių formavimosi ypatumai, nespecifiniai klimato ir aplinkos pakitimai. Be to, manoma, kad yra genetinis šios ligos polinkis, nes dažnai serga paciento šeimos nariai.
Bronchektazinė liga
Pasireiškia nuolatiniu pūlingų gleivių (sekreto) kaupimusi bronchuose, nebeišnykstamu bronchų sienelės pažeidimui ir spindžio išsiplėtimu. Ūminės ligos formos nėra. Šios ligos atsiradimą lemia daugelis veiksnių, svarbiausi yra nevisaverčiai bronchai (gali būti susilpnėjusi, praradusi elastingumą bronchų sienelė) ir kvėpavimo takų infekcijos. Bronchektazine liga dažniausiai serga jauni žmonės, tačiau paprastai ji prasideda jau vaikystėje ar net kūdikystėje (persirgus ūmiomis kvėpavimo takų ligomis). Vyrai šia liga serga dažniau negu moterys. Palankias sąlygas bronchektazinei ligai atsirasti sudaro rūkymas, alkoholizmas, dažni peršalimai, buvimas dulkėtoje aplinkoje.
Ūminis bronchitas paprastai susijęs su virusinėmis viršutinių kvėpavimo takų infekcijomis, bet jį gali sukelti ir bakterijos, taip pat alerginės reakcijos ar į kvėpavimo takus įkvėptos juos dirginančios dujos bei cheminės medžiagos, imuniteto nusilpimas, įvairūs negalavimai, stresas, badavimas. Sergant bronchitu, bronchų gleivinė išburksta ir gamina labai daug gleivių. Tai trumpalaikis laikinas sutrikimas, skirtingai nei lėtinis bronchitas, kuris sukelia lėtinį tolesnį bronchų pažeidimą. Ūminis bronchitas trunka iki 2 sav. Dažniausia ūminio bronchito komplikacija – plaučių uždegimas. Bronchitas dažniau tampa lėtinis, ypač jei žmogus nusilpęs nuo kitų ligų, gyvena sveikatai žalingoje aplinkoje.
Ūminio bronchito metu kosulys pirmosiomis dienomis būna sausas, vėliau ligonis iškosti gleivingų ar gleivingai pūlingų skreplių. O lėtiniam bronchitui būdingas stiprėjantis kosulys: ligos pradžioje kosima ir skrepliuojama rytais, vėliau ir dieną, kosulys stiprėja, tampa varginantis, kartais ima trūkti oro. Ligonį vargina dusulys, stiprėjantis po fizinio krūvio, įkvėpus šalto oro, skausmas už krūtinkaulio, karščiavimas iki 38°C. Be to, vargina viršutinių kvėpavimo takų simptomai – sloga, čiaudulys, gerklės skausmas, balso užkimimas.
Ūminio ir lėtinio bronchito gydymas praktiškai nesiskiria, nes lėtinis bronchitas gydomas tik paūmėjimo metu. Gydant sergantį ūminiu bronchitu svarbiausia apsaugoti jį nuo pakartotino peršalimo. Esant aukštai temperatūrai, skiriami kūno temperatūrą mažinantys vaistai; sausam kosuliui malšinti vartojami kosulį slopinantys vaistai; skrepliuojant pūlingais skrepliais, esant tirštam, tąsiam bronchų sekretui – atsikosėjimą skatinantys vaistai mukolitikai. Antibiotikai skiriami esant užsitęsusiam karščiavimui, skrepliuojant pūlingais skrepliais.
Gydytojas, įvertinęs situaciją, sprendžia ar skirti antibakterinį gydymą. Savarankiškai gydytis pačiam antibiotikais nereikėtų.
Dažniausiai lėtinio bronchito eiga daugelį metų būna stabili. Jei liga dažnai paūmėja, gali išsivystyti bronchektazinė liga. Rečiau komplikuojasi lėtine obstrukcine plaučių liga, lėtine plautine širdimi, kvėpavimo nepakankamumu.
Šių ligų profilaktikai patariama vengti peršalimo, nešvaraus dulkėto oro, nerūkyti, grūdinti organizmą, pakankamai ilsėtis, vartoti vitaminingą maistą, skiepytis nuo gripo. Esant dažniems bronchitams, patartina pneumokokinė vakcinacija.
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL)
Nėra vienareikšmio atsakymo, kodėl vieni žmonės suserga LOPL, o kiti ne. Pagrindinis šios ligos rizikos veiksnys – rūkymas. 90 proc. sergančiųjų LOPL – aktyviai arba pasyviai rūkantys. Nors oro užterštumo vaidmuo nėra aiškus, bet, manoma, kad ir jis turi įtakos sergamumui šia liga. Profesinės dulkės ir chemikalai (garai, dirgikliai, dūmai), esant intensyviam ir ilgam kontaktui, gali sukelti LOPL, nesvarbu, rūko žmogus ar ne. Manoma, kad yra genetinis šios ligos polinkis. O kvėpavimo takų infekcijos, persirgtos kūdikystėje ir vaikystėje, turi reikšmės LOPL atsiradimui vyresniame amžiuje. LOPL neretai pasireiškia po gripo, kitų virusinių infekcijų, plaučių uždegimo.
Bendras patarimas, kuris tinka norintiesiems išvengti plaučių ligų, – tai tinkama profilaktika. nes tik jos metu galima užkirsti ligai kelią. O profilaktika gali būti įvairi: tai pasivaikščiojimai gryname ore, kasdieninė fizinė mankšta, organizmo grūdinimas, vakcinacijos.
Didysis keliautojas kapitonas Kukas arbatmedį pirmą kartą pastebėjo 1770 metais, kai išsilaipinęs Botaniko paplūdimyje iš jo kvapnių lapelių išvirė arbatos savo jūreiviams. Pastarieji, išvarginti ilgos kelionės bei ligų, išgėrę arbatos, pajuto, kad sveikata labai pagerėjo. Botanikas J.Bankas tyrė šio augalo gydomąsias savybes. O 1920 metais Australijos chemikas dr. Penfordas, atlikęs klinikinius tyrimus su žmonėmis, įrodė unikalias arbatmedžio aliejaus profilaktines bei gydomąsias savybes. 1930 m. Australijoje arbatmedis pradėtas vartoti klinikinėje praktikoje kaip antiseptinė priemonė. 1937 m. buvo aprašyta nemažai ligų, kurios sėkmingai gydomos arbatmedžio aliejumi....
Skaityti daugiauŽmogaus imunitetas – lyg nematomas skydas, apsaugantis organizmą nuo įvairių bakterijų, virusų ir kitų ligų sukėlėjų. Gyvename ne po stikliniu dangčiu, ir kiekvieną dieną mus „puola“ daugybė mikroorganizmų. Tačiau mes nesusergame kasdien ir vis kita liga. Visa tai – stipraus imuniteto dėka. Tačiau drėgni ir šalti orai, trumpos dienos, vitaminų trūkumas, stresas, ilgas buvimas ankštose ir tvankiose patalpose silpnina imuninę sistemą....
Skaityti daugiauArtėjant vasarai, paplūdimių sezonui, prisiminkime, kaip galime šalinti nepageidaujamus plaukelius bikinio srityje namuose. O gal verčiau apsilankyti kosmetikos salone? Kodėl vis populiarėja depiliacija karštu vašku? Kaip apsaugoti odą nuo paraudimo ir sudirginimo po procedūros? Apie tai kalbamės su Grožio instituto “Femina Bona” kosmetike Gerda Gedžiūte....
Skaityti daugiauKo gero, nei vienas žmogus prieš svarbų susitikimą ar pasimatymą nevalgys česnako. Nuomonę apie žmogų formuoti gali ne tik jo išvaizda, kalbėjimo manieros, bet ir kvapas. Nemalonus iš burnos sklindantis kvapas nepatogiai jaustis priverčia ne tik pašnekovą – „savininkui“ tai gali tapti netgi bendravimo nesklandumų priežastimi. ...
Skaityti daugiauJeigu gyvename, vadinasi, ir kvėpuojame – aksioma, atrodytų, nereikalaujanti papildomų aiškinimų ar įrodymų. Bet kvėpuoti galima ne tik instinktyviai, o sąmoningai, kiek skirtingai, priklauso nuo to, kokia veikla užsiimame, kokio tikslo siekiame. Apie kvėpavimo būdus žiniomis dalinasi Kauno klinikų gydytoja pulmonologė dr. Eglė Vaitkaitienė, ilgametė mankštų specialistė Džilda Valaitienė, Kauno jogo studijos vadovas Vytis Zabulėnas ir kineziterapeutas, kvėpavimo specialistas Ignas Zakarauskas....
Skaityti daugiauKodėl atsiranda strijos? Kaip išvengti šių randus primenančių odos pakitimų? Kokie naujausi strijų gydymo metodai nėštumo metu? Apie tai kalbamės su Sabonio sporto klubo grožio salono kosmetologe Jolanta Babravičiene ir 2-osios Kauno klinikinės ligoninės dermatovenerologe Daiva Staniene....
Skaityti daugiauRYKLIO TAUKAI žvejų nuo seno vartojami kaip liaudies medicinos vaistas bendram organizmo išsekimui, virškinamojo trakto opoms gydyti, kvėpavimo infekcijų atvejais, padidėjus limfmazgiams. Rūpestinga vitaminų šeima “GAMTOS NAMAI” rekomenduoja ryklio taukus, gaminamus iš ryklių kepenų, organizmo imunitetui stiprinti bei kaip natūralią profilaktinę priemonę nuo onkologinių ligų....
Skaityti daugiauDaugelis suaugusių žmonių, ypač moterų, skundžiasi kojų tinimu. Kojos vakare po didesnio krūvio gali tinti net visai sveikiems žmonėms, ypač jei karštas oras, nepatogūs batai. Tačiau bet kokie didesni kasdieniniai kojų patinimai yra nenormalus reiškinys, todėl būtina kreiptis į gydytoją, kad nustatytų priežastį ir imtų gydyti. Laiku pasitelkus tinkamas profilaktikos priemones, nemalonių kojų tinimų galima išvengti....
Skaityti daugiauKaip ir daugelis kitų fizikinių gydymo metodų, gydymas šviesa gimė senais laikais iš ryšio tarp žmogaus ir natūralios gamtos. Todėl pradžioje tai buvo gydymas saule (helio terapija). Apie tai, kad saulės spinduliai gali gydyti, galima rasti rašytiniuose šaltiniuose, siekiančiuose „istorijos tėvo“ Herodoto laikus (apie 490–424 pr. Kr.). Pirmasis gydytojas, rekomendavęs gydomąsias saulės vonias, buvo Hipokratas (460–377 pr. Kr.)....
Skaityti daugiauPrie Negyvosios jūros ilsėtis bei gydytis nuolat plūsta turistai ir poilsiautojai iš įvairiausių pasaulio šalių. Sakoma, kad Negyvosios jūros turtai – vanduo, druskos, mineralai bei purvas – daro stebuklus: suteikia kūnui fizinės jėgos, dvasinės atgaivos, sėkmingai gydo odos, sąnarių, nervų ir daugelį kitų ligų bei negalavimų....
Skaityti daugiauApie tai, kaip slopinti prakaitavimą, ką geriau vartoti – dezodorantą ar antiperspirantą, pasakoja KMUK Biomedicininių tyrimo instituto alergologė-pulmonologė Eglė VAITKAITIENĖ....
Skaityti daugiauNors terminai „eteriniai aliejai“, „aromaterapija“ buvo pradėti vartoti tik XX amžiuje, nuo neatmenamų laikų augalų ekstraktai buvo naudojami skausmui mažinti, pirmajai pagalbai, taip pat kaip antibakterinės, aktyvinančios ir savijautą gerinančios medžiagos. „Senovėje žmonės turbūt atsitiktinai sužinojo, kad jų renkami augalų lapai, uogos ir šaknys geba stiprinti sergančiuosius, o šiuolaikinė aromaterapija remiasi naujausiais mokslo pasiekimais bei žiniomis“, – sako vaistininkė provizorė Nijolė Obrikienė....
Skaityti daugiauIššutimais vadinamas odos sudirginimas, dažniausiai sėdmenų, kirkšnių, pažastų, kaklo raukšlių, vidinio šlaunų paviršiaus, užpakaliuko, t.y. tų vietų, kur odą dirgina prakaitas, šlapimas, išmatos, vystyklas ar drabužėliai. Iššutimus atsirasti skatina ir netaisyklinga kūdikio priežiūra, kai jis pernelyg šiltai rengiamas, retai prausiamas, „nekvėpuoja” oda....
Skaityti daugiauInjekcijos dermatologijoje – plačiai paplitusios procedūros, tiek grožio pramonėje, tiek šalinant tam tikras problemas. Viena žinomiausių injekcijų – botulino toksinas. Tačiau šis preparatas ne tik efektyviai lygina raukšles, bet ir gydo padidėjusį prakaitavimą, jis naudojamas ir kitose medicinos srityse (neurologijoje, oftalmologijoje). ...
Skaityti daugiauPurvo, arba keloido, terapija – unikali gamtos dovana mūsų kūnui. Terapinis purvo poveikis pagrįstas ir šilumos, ir mechaniniu efektu, tačiau svarbiausia yra unikali cheminė purvo sudėtis – gydomajame purve gausu biologiškai veiklių medžiagų. Paskyrus gydytojui, gali būti atliktos purvo vonios, aplikacijos, dedami purvo tamponai. Kaip atliekamos purvo procedūros ir ką svarbu žinoti pasirinkusiems šį gydymo būdą?...
Skaityti daugiauPermainingi rudens orai, temperatūrų kaita sumažina organizmo gynybą ir paruošia dirvą virusinėms ligoms rastis. Dažniausia liga, visiems gerai pažįstama savo skausmingu bėrimu – lūpų pūslelinė. Daug rūpesčių rudenį kelia ir lūpų pažeidimai (sausumas, šerpetojimas, įtrūkimai). O kur dar kitos ligos (alerginės kilmės dermatitai, raudonoji kerpligė), galinčios pakenkti lūpų sveikatai ir grožiui? Kaip prižiūrėti lūpas, kad jos ir rudens žvarboje išliktų sveikos? Šia tema kalbamės su Kauno II klinikinės ligoninės Odos ir veneros ligų skyriaus gydytoja dermatologe Daiva STANIENE....
Skaityti daugiau
tai projektas apie sveiką gyvenseną ir nuostabią galimybę susigrąžinti sveikatą Tiens produkcijos pagalba.