Gamtinė žemdirbystė – pagarba Žemei, sau ir viskam, kas gyva

Daug ir dažnai kalbame apie geresnį, sveikesnį maistą, jo auginimą, aplinkos ir gamtos saugojimą. Puikaus rezultato nori visi, tačiau toli gražu ne visi imasi priemonių jam pasiekti. Žemdirbyste Lietuvoje užsiima daugelis – tiek dideli ūkiai, tiek ir žmonės, prie namų turintys nedidelį plotelį žemės. Vienas iš būdų šią žemę saugoti, jos nealinti, o vėliau mėgautis jos sveikais vaisiais yra gamtinė žemdirbystė. Apie šį ūkininkavimo būdą kalbamės su jos pradininku Lietuvoje Sauliumi Jasioniu.

 

Kas yra gamtinė žemdirbystė?

 

Gamtinė žemdirbystė – tai bet kokių augalų, gyvūnų auginimas ar bet koks ūkininkavimas, vadovaujantis natūraliai gamtoje vykstančiais procesais. Gamtinėje žemdirbystėje nėra žemės įdirbimo, nes saugoma ir kuriama natūrali dirvožemio struktūra, nenaudojamos jokios mineralinės ar organinės trąšos, jokios ligų profilaktikos ir gydymo priemonės, nėra kovos su kenkėjais. Tik palaikomas didelis dirvožemio ir visų biologinių sistemų gyvybingumas (biologinis aktyvumas) ir kuo didesnė biologinė įvairovė.

Gamtinė žemdirbystė remiasi giliu gamtos procesų supratimu, modeliuojant juos darže, sode, ganykloje ir pan. Gamtinės žemdirbystės, auginant maisto produktus, tikslas yra maksimaliai priartėti prie gamtos kokybės. Ja taip pat siekiama visiško žmogaus savarankiškumo ir nepriklausomybės nuo pramoninių maisto gamintojų.

 

Kuo ji naudinga ūkininkams?

 

Šiuo būdu ūkininkaujantiems žmonėms nereikia technikos (ji kenkia dirvos struktūrai), kadangi vyrauja rankų darbas, nereikia trąšų, augalų apsaugos priemonių ir sėklų, kurias, suprantant augalų prisitaikymo ir atsparumo dėsningumus, geriau augintis patiems.

Ūkininkui gamtinė žemdirbystė pirmiausia naudinga savo rentabilumu – palaikant dirvožemio biologinį aktyvumą ir prisilaikant natūralių medžiagų apykaitos dirvoje dėsningumų, derlius nuolat didėja, o produktų kokybė gerėja. Dirva ne tik niekada nenusialina, bet ir nuolat didina savo potencialą.

Ūkininkaujant gamtinės žemdirbystės principais nereikalinga parama – juk nereikia pirkti trąšų ir augalų apsaugos priemonių, gerą augalų mitybą ir sveikatą užtikrina natūrali medžiagų apykaita dirvoje, tinkamas dirvožemio ir aplinkos mikroorganizmų balansas. Nereikia jaudintis dėl kenkėjų daromos žalos, nes didelė biologinė įvairovė palaiko stabilias, nekenksmingas vadinamųjų kenkėjų populiacijas. Tas pats ir su ūkio gyvuliais, tinkamai auginami jie būna stiprūs, sveiki, jų produkcija aukštos kokybės. Ūkininkas, augindamas gamtinės žemdirbystės principais, turi galimybę gauti išskirtinės kokybės produkciją, darniai sugyvena su savo aplinka ir taip gerina savo sveikatą.

 

O vartotojams?

 

Vartotojui gamtinė žemdirbystė naudinga tuo, kad tuo būdu išauginamas produktas, artimas natūralios gamtos kokybei. Tokio tipo produkcijoje nėra nei nitratų pertekliaus, nei cheminės taršos produktų. Dėl specialiai parenkamų augalų ir gyvūnų veislių bei intensyvios mikroorganizmų veiklos gamtinės žemdirbystės produktai turi daug biologiškai veiklių medžiagų, ką ir ne žinovas gali įvertinti pagal stipresnį jų aromatą ir skonį.

 

Ar užsiimti gamtine žemdirbyste gali tik didieji ūkininkai, ar ją galima pritaikyti ir asmeniniuose daržuose?

 

Gamtine žemdirbyste galima užsiimti tiek viename are, tiek šimtuose hektarų – plotas neturi reikšmės. Svarbiau, kad būtų gyvybinga, sveika aplinka ir geri ūkininko ketinimai. Dažniausiai tokiu ūkininkavimu užsiimama būtent mažuose sklypeliuose.

 

Gal galite trumpai paaiškinti, kaip tai vyksta praktikoje?

 

Dirvožemis nekasamas, nepurenamas, leidžiant susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina gerą dirvos kvėpavimą, drėgmę ir sąlygas dirvos gyviems organizmams.

Dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, pjuvenų ar pan.) sluoksniu – miestuose tam puikiai tinka nukritę lapai. Buvusi kasama dirva mulčiuojama storu lapų sluoksniu visus metus ir daugiau niekada nedirbama, leidžiant susikurti dirvožemio ekosistemai. Dirvožemis – gyvas organizmas, ir rūpintis juo reikia kaip bet kokiu gyvu organizmu. Mulčiuotos dirvos beveik nereikia ravėti, nes pro mulčią sugeba prasikalti mažai piktžolių, nereikia laistyti, nes, esant temperatūros skirtumui tarp dirvos ir oro, po mulčiu kondensuojasi daug drėgmės. Dirva jau po metų tampa puri, prisiveisia daug sliekų, visų augalų augimas labai pagerėja, jie nustoja sirgti.

 

Kokie yra neigiami gamtinės žemdirbystės aspektai?

 

Taip, minusų yra. Pirmiausia, užsiimant gamtine žemdirbyste neįmanoma vadovautis instrukcijomis, tam reikia išmanyti dirvodaros procesus, augalų ir gyvūnų mitybos principus, medžiagų apykaitą gamtoje ir dar daug ką. Visus sprendimus reikia priimti kūrybiškai, atsižvelgiant į konkretų atvejį. Gamtinė žemdirbystė – tai mokslas, reikalaujantis nuolat tobulėti. Reikalingas daugiau analitinis mąstymas nei fizinis darbas.

Antra, norint gauti vertingą produktą, reikalinga kuo natūralesnė aplinka, o ji tokia yra ne visur. Žinoma, kiekvieną žemės plotą galima sutvarkyti, padaryti sveiką, bet tam reikia laiko. Kalbant globaliau, gamtinė žemdirbystė nėra visiškai darni aplinkos atžvilgiu, nes bet kokiu atveju tai įsikišimas į natūralią tvarką ekologinėse sistemose. Vis dėlto ji daug darnesnė už vadinamąją ekologiškąją žemdirbystę, kur dirba technika ir auginamos monokultūros.

 

Kokiu mastu Lietuvoje užsiimama gamtine žemdirbyste?

 

Daugiausiai Lietuvoje tuo užsiima žmonės, auginantys daržoves sau ir turintys nedidelius sklypelius prie namų, – tokių dabar turėtų būti apie porą tūkstančių, o gal ir kiek daugiau. Mažiau yra žmonių, auginančių sau visą ar didžiąją dalį maisto, – apie porą šimtų. Dar mažiau ūkininkų, kuriems gamtinė žemdirbystė yra pragyvenimo šaltinis, – gal apie dešimt. Žinoma, labai daug žmonių gamtinę žemdirbystę naudoja iš dalies, pvz., daržus augina tokiu būdu, tačiau šalia augina monokultūrinį javų plotą, vištas mažame voljere ar karvę, pririštą grandine, kas jau nedera su gamtine žemdirbyste. Tokių neskaičiuojame. Gamtinė žemdirbystė – tai pirmiausia pagarba Žemei, sau ir viskam, kas gyva.

 

Kaip būtų galima daugiau žmonių paskatinti ja užsiimti?

 

Šis judėjimas dar labai jaunas, bet sparčiai augantis. Kuo daugiau apie tai kalbėsime, kuo daugiau bus pavyzdžių, tuo greičiau situacija gerės. Nesitikime valstybės paramos ar bent palaikymo, nes ši ūkininkavimo kryptis neneša pelno stambiems trąšų ir pesticidų gamintojams, o sveiko produkto vartojimas ir tiesioginis, nesavanaudiškas ryšys su žeme ir maloni veikla gerina žmonių sveikatą, todėl visiškai nenaudinga farmacijos pramonei. Galiausiai savarankiškas, orus, viskuo apsirūpinantis žmogus neatneša pelno niekam, todėl niekam ir nereikalingas.

 

Kokia yra užsienio patirtis? Galbūt populiarinant šį ūkininkavimo būdą galima vadovautis ja?

 

Užsienyje yra labai įvairios patirties, yra daug didelių ir mažų labai sėkmingai dirbančių ūkių. Jų darbo sėkmė priklauso ne tik nuo didėjančio dirvų derlingumo, bet ir nuo augančio švarių produktų populiarumo, mažos savikainos ir pakankamai aukštų pardavimo kainų. Deja, mūsų klimato sąlygomis ne viskas tinkama, todėl išsivystė lietuviška, unikali gamtinės žemdirbystės „mokykla“, geriausiai pritaikyta mūsų sąlygoms. Pastaruoju metu į užsienius beveik nesidairome, greičiau jiems būtų ko pasimokyti pas mus. Ne didelių pelnų, bet technologijų, padedančių užauginti geriausios kokybės produktą.

 

Ar gamtinė žemdirbystė yra ekologinio judėjimo – kartais pavadinamo mada – reiškinys?

 

Ne, pati gamtinė žemdirbystė niekaip nesusijusi su ekologijos mada. Tuo labiau kad mes suprantame tikrus ekologijos dėsnius ir žinome, kad ši mada su ekologija neturi nieko bendra. Gamtinės žemdirbystės produktų paklausa tarp miestiečių tikriausiai kažkiek susijusi ir su ekologine mada, čia jau nieko nepadarysi.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai