Drovumas: padeda ar trukdo gyventi?

Visi esame sutikę žmonių, kurie jiems neįprastose situacijose staiga išrausta, apsipila prakaitu, o neretai ir žodį sunkiai išlemena. Tai drovūs žmonės. Jie nelinkę atsidurti dėmesio centre, bendrauti su didesniu skaičiumi žmonių. Paprastai jie turi vieną du gerus draugus ir daugiausia bendrauja su jais. Droviam žmogui apskritai sunku bendrauti su kitais žmonėmis, ypač su nepažįstamais, taip pat sunku palaikyti su jais pokalbį ir užsiimti bendra veikla. Net ir nepažįstamas vietas drovuoliai stengiasi aplenkti, o nepažįstamose situacijose dalyvauja tik tada, kai nebegali išsisukti.

Apie drovumą ir galimybes jį įveikti kalbamės su psichologe Dalia Mickevičiūte.

 

Kodėl žmonės tampa drovūs? Kas tai nulemia?

 

Kaip ir daugelį kitų psichologinių savybių, drovumą nulemia įvairių veiksnių derinys: kai kurie žmonės iš prigimties yra nedrąsesni, lėtesni, uždaresni nei kiti (tokius žmones vadintume intravertais). Daug reikšmės turi auklėjimas ir ryšys su artimiausiais žmonėmis, vaiko gebėjimas pasitikėti arba nepasitikėti aplinkiniais, kuris formuojasi per pirmuosius kelerius gyvenimo metus. Jeigu vaiko ryšys su mama (ar kitu svarbiausiu globėju) yra nesaugus, jis jausis nesaugiai ir bendraudamas su kitais žmonėmis. Jei patys tėvai yra drovūs, nesaugūs, užsisklendę, neturi draugų, į pasaulį žvelgia kaip į pavojų kupiną vietą, tokį požiūrį jie nejučia perteikia ir savo vaikams. Nepamirškime, kad vaikai mokosi mėgdžiodami tėvų elgesį, taigi uždari, mažai bendraujantys tėvai greičiausiai augins panašaus būdo vaikus.

Be to, nerimastingi, nepasitikintys aplinkiniu pasauliu tėvai gali prigalvoti vaikams daug apribojimų: „Ten neik – užsigausi, to nedaryk – gali nepasisekti.“ Tokie tėvai patys stengiasi vaikus laikyti kuo arčiau savęs, bet koks vaiko atitolimas jiems kelia didžiulį nerimą, todėl ilgainiui vaikai išmoksta, kad reikia būti kuo arčiau tėvų, tada visi jausis geriau. Šiems vaikams gali būti sunku pradėti lankyti darželį ir mokyklą, kartais juos apima didelis nerimas, kuris pasireiškia atsakinėjant į suaugusiųjų klausimus ar netgi paprasčiausiai šnekantis su ne tokiais artimais žmonėmis.

Taip pat drovumas gali būti susijęs su žema saviverte. Tokiu atveju žmogui labai baisu imtis kokios nors veiklos, bendrauti su kitais žmonėmis, nes visą laiką lydi baimė, kad aplinkiniai jo neįvertins arba darbas bus padarytas netinkamai. Kai kurių žmonių savivertė tokia trapi, kad jie nesiima nieko nauja, nes tam, kad gerai pasijustų, jie darbą turi atlikti tobulai. Bet kokia mažiausia klaidelė jiems reiškia, kad yra visiškai niekam tikę. Natūralu, kad tokie asmenys yra baikštūs, geriausiai jaučiasi tarp gerai pažįstamų, juos vertinančių žmonių ir darydami tai, ką gerai žino ir išmano, nerizikuodami imtis ko nors nauja.

 

Kokių sunkumų gyvenime asmeniui gali sukelti drovumas?

 

Drovumas gali užkirsti žmogui kelią ieškant naujo, geresnio darbo arba apskritai darbo, norint užsiimti veikla, kuri patiktų, nes gali tekti susidurti su nepažįstamais žmonėmis arba daryti ką nors nesmagaus (pavyzdžiui, droviam žmogui patiktų keliauti, tačiau keliaujant tenka vykti transportu į kitą šalį, sėdėti šalia nepažįstamų, kartais nemalonių žmonių, užsisakyti viešbutį, galbūt pasiklausti kelio ir pan.), susirasti draugų ar gyvenimo draugą (-ę). Drovūs žmonės paprastai labai išgyvena dėl savo drovumo, ypač dėl raudonavimo svarbiose situacijose, užsikirtimo viešai kalbant.

Išoriškai drovūs žmonės gali atrodyti nedrąsūs, susikaustę. Jei yra žmonių būryje, dažniausiai jie neina į kompanijos vidurį, laikosi nuošalyje, arčiau sienos ar durų. Neretai jie rausta, ypač užkalbinti arba patekę į dėmesio centrą: jiems gali prakaituoti delnai, padažnėti kvėpavimas, iš nerimo tokie žmonės gali gniaužyti kokį nors rankose laikomą daiktą ar tiesiog savo rankas.

 

Ar drovumas turi pusių?

 

Į drovumą galima žvelgti kaip į savybę, padedančią apsisaugoti nuo pavojų ir nereikalingos rizikos. Droviems žmonėms priešingybė – beatodairiškai drąsūs, kartais iki kraštutinumo įžūliai besielgiantys asmenys. Tokie gali leistis į rizikingus poelgius (pavyzdžiui, eiti pasivaikščioti pavojingame nepažįstamo miesto rajone), elgtis provokuojamai. Drovuoliai yra saugesni. Taip pat jie gali būti geri pašnekovai ir draugai nedideliame ratelyje žmonių, kuriais pasitiki ir kuriuos prisileidžia.

 

Kaip galima įveikti drovumą?

 

Net ir drovūs žmonės prireikus gali sumažinti savo drovumą, ypač jei jie turi stiprią motyvaciją. Kita vertus, labai svarbu pasverti, ar nuolatinė kova su savimi ilgainiui neapkars. Kartais galima savo gyvenimą paprasčiausiai pritaikyti prie savo drovumo. Tarkim, droviam žmogui būtų lengviau dirbti biure negu nuolat bendrauti su žmonėmis arba bendrauti su vienu kitu žmogumi negu nuolat rengti viešus pristatymus didelei auditorijai.

Norint tapti drąsesniam, labai padeda kokio nors įdomaus, mėgstamo užsiėmimo paieškos, kas paskatintų „prasilaužti“, padaryti tai, kas iš pradžių atrodo sunkiai įveikiama. Kita vertus, šiuo metu yra įvairių galimybių per mėgstamus užsiėmimus lavinti savo bendravimą, užmegzti ryšius su žmonėmis ir taip tapti drąsesniam. Pavyzdžiui, jei mergina mėgsta megzti, drovumui mažinti gali padėti apsilankymas įvairiose su šiuo hobiu susijusiose parduotuvėse, pokalbiai su pardavėjomis apie mezginius, bendravimas su kitomis mezgėjomis internetiniuose forumuose. Galiausiai yra įvairių mezgėjų būrelių, kur galima susitikti su žmonėmis, pasikalbėti ir kartu pamegzti, gal net susirasti naujų draugių. Visa tai iš pradžių gali atrodyti labai sudėtinga ir sunkiai įveikiama, tačiau galima susiplanuoti viską nedideliais žingsneliais, kas savaitę įveikiant naują pakopą ir save apdovanojant už pasiekimus.

Panašiai galima mokytis savybių, kurios reikalingos darbe: jei reikia surengti viešą pristatymą, iš pradžių galima darbą pristatyti keliems savo draugams, vėliau – kolegoms biure, taip pasiruošiant ir patobulinant pristatymą viešai. Gera žinia ta, kad po kiekvieno viešo pristatymo įgyjama vis daugiau patirties ir, jeigu tie pristatymai nėra susiję su nemalonia patirtimi (po ankstesniojo pristatymo buvo pasišaipyta, užduota sunkių, nemalonių klausimų arba pristatymą išpeikė viršininkas), baimė vis labiau mažėja. Labai svarbu savo pasiekimais pasidžiaugti pačiam: pavyzdžiui, atšvęsti kokį nors svarbų pasirodymą, pristatymą, apdovanoti save, pasidžiaugti su draugais. Tai skatina siekti panašių tikslų ir toliau.

 

 

Keletas patarimų drovuoliams

 

Gelbsti psichologinė pagalba. Kadangi drovumas ir baimė bendrauti gali būti susiję su patirtimi, įgyta labai seniai, per pirmuosius kelerius gyvenimo metus, giluminiams pokyčiams pasiekti gali prireikti psichoterapeuto pagalbos. Lankantis reguliariai, kartą ar du per savaitę, kalbant apie save ir savo jausmus, peržvelgiamas savas gyvenimas ir įgytas patyrimas, mokomasi atpažinti jausmus ir suprasti savo reakcijas, bendraujant su psichoterapeutu mokomasi naujo bendravimo būdo.

Mokomasi išgyventi nemalonias situacijas. Drovumą galima įveikti nuolat susiduriant su situacijomis, kai žmogus jaučiasi nemaloniai, ir jas bandant išgyventi: iš pradžių susiduriama su aplinkybėmis, kai drovumas nedidelis (pavyzdžiui, reikia susipažinti su vienu nepažįstamu žmogumi), vėliau iššūkiai palaipsniui didinami ir stiprinami.

Padeda atsipalaidavimo ir kvėpavimo pratimai. Jei drovus žmogus patenka į aplinkybes, kurios jam kelia nerimą, gali praversti nerimą mažinantys būdai taikant atsipalaidavimo ir kvėpavimo technikas. Šių pratimų taip pat galima išmokti iš psichoterapeuto arba pačiam stebėti, kas geriausiai padeda. Paprastai drovuoliui patariama sukoncentruoti dėmesį į kvėpavimą, lėtai įkvėpti ir iškvėpti, atpalaiduoti raumenis.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai