Vadovo apkalbinėjimas suartina bendradarbius

„Apkalbos yra lyg skanėstas, kuris pasiekia žmogaus vidurius; mirtis ir gyvenimas yra liežuvio galioje, kas jį mėgsta, valgys jo vaisių“, – rašoma Šventajame Rašte. Visoje Biblijoje daugelyje vietų galima rasti tarsi raudoną šviesoforo signalą užsidegusį Dievo perspėjimą apie nuodėmę, kuri vadinasi apkalbos. Todėl teisingas požiūris į paskalų skleidimą arba jų klausymą gali būti puiki galimybė mokytis moralės kodekso, išmokti kontroliuoti savo liežuvį ir nutraukti pokalbius „sugedusiu telefonu“. Apie šį socialinį fenomeną pasakoja psichologė Dalia Mickevičiūtė.

 

Apkalbinėti žmogiška?

 

Sakoma, kad apie du trečdalius suaugusių žmonių kalbų sudaro apkalbos. Apkalbos egzistavo jau nuo tada, kai žmogus pradėjo kalbėti. Gerai pagalvojus, apkalbinėti yra žmogiška ir natūralu. Prisiminkime, kaip mūsų protėviai vienaip ar kitaip elgdavosi vien todėl, kad, padarę kažką netinkama, bijojo, „ką žmonės pasakys“… Taigi, aplinkinių nuomonė arba apkalbos buvo tam tikra moralės kartelė. Juk nevalia vilioti svetimo vyro ar vogti iš draugo, negražu vaikščioti nešvariais drabužiais ar netinkamo ilgio suknele, nes žmonės gali ką nors negera pasakyti, dėl ko bus gėda. Taigi, apkalbos visuomet palaikydavo tam tikrą socialinę kontrolę.

Be to, apkalbos visais laikais tarnavo kaip labai galingas ginklas: norint atsikratyti nepageidaujamo asmens, visai nebūtina jo nužudyti tiesiogiai, daug paprasčiau yra sužlugdyti jo reputaciją.

 

Liežuvautojų reputacija

 

Apkalbos būdingos ir moterims, ir vyrams. Tačiau visais laikais šis užsiėmimas buvo priskiriamas moterims. Tai istoriškai susiklostęs stereotipas. Jeigu kalbėsime rimtai, apkalbos yra viena iš agresijos, kuri būdingesnė vyrams, išraiškos formų. Tačiau, vystantis visuomenei, į agresiją imta žiūrėti neigiamai. Štai taip pamažėle vyrai perėjo prie žodinės agresijos išraiškos ir išmoko liežuvauti ne blogiau už moteris.

Vyrai savo apkalbas paprastai slepia nuo visuomenės. Stiprioji lytis „narsto kaulelius“ kur nors dirbtuvėje ar prie alaus bokalo – „grynai vyriškoje kompanijoje“, o moterims girdint jie stengiasi nagrinėti globalias problemas.

Na, o moterys liežuvaudavo visada ir, beje, dėl tos pačios priežasties – norėdamos išleisti susikaupusį garą (išlieti agresiją).

 

Apkalbos suartina ir verčia nusidėti

 

Apkalbos, kaip ir daug kas gyvenime, gali turėti savo trūkumų ir privalumų. Įvairiose situacijose gali būti svarbesni vieni ar kiti aspektai. Pavyzdžiui, vadovo apkalbinėjimas gali suartinti bendradarbius, tačiau kartu gali atnešti tam tikrą nepasitikėjimą liežuvautoju: jeigu girdžiu, kaip nemaloniai mano pašnekovas kalba apie kitus žmones, ar galiu būti tikras, kad jis to paties nekalba apie mane?

Jeigu vadovaujatės mintimi, kad apkalbinėti – nuodėmė, greičiausiai stengsitės kreipti dėmesį į tai, ką ir kaip sakote. O jei manote, kad kalbėti apie kitus yra malonus laiko praleidimas, ilgainiui galite ištarti ne tik tai, kuo kitame žmoguje žavitės, bet ir ne tokius smagius dalykus.

Vaikai, girdėdami apie ką kalba jų tėvai, nuo pat mažens gali perimti tėvų bendravimo stilių ir išmokti bendrauti santūriai arba nevaldyti liežuvio laisvai plepėdami. Žinoma, vaikai apskritai yra atviri ir neretai pasako tai, ką galvoja, pavyzdžiui, kad kuri nors teta neskaniai kvepia arba kad jiems nepatinka dėdės barzda. Tačiau metams bėgant išmokstama to nesakyti arba pasakyti tik artimiausiems žmonėms. Kitas variantas – tai, kas nepatinka, iš pradžių aptarti su vienais, o paskui su kitais apkalbėti pirmuosius.

 

Tarnybinės apkalbos

 

Apkalbos neretai kyla iš pykčio ir/arba pavydo. Ne visada galime tiesiai į akis pasakyti, kai ant ko nors supykstame. Ne visada tai būtų priimtina, pavyzdžiui, viršininkui, ypač jeigu jis yra emociškai nestabilus ir greitai susierzina. Konstruktyviau visa tai, ką jaučiate ir galvojate apie viršininką, išsakyti savo artimam draugui ar draugei prie puodelio arbatos ar bokalo alaus: tai gali būti gana brandus būdas „nukanalizuoti“ savo pyktį ir nekaupti jo viduje.

Tačiau kartais pyktį galima pasitelkti į pagalbą, pavyzdžiui, apibrėžiant savo ribas ir pasakant viršininkui, kiek jūs galite padaryti, o kiek – ne, arba kad kažkoks darbas neįeina į jūsų kompetenciją. Jei nuolat tenka likti dirbti viršvalandžius, būtų prasminga pasikalbėti apie tinkamą jų apmokėjimą. Šiais atvejais geriau būtų ne apkalbinėti, o tinkamai pasielgti, ginant savo interesus. Nors, kita vertus, gal išsikalbėjimas su draugais gali padėti surasti sprendimus. Kartais draugui šauna į galvą mintis, kokios jūs niekada nedrįstumėte pagalvoti, arba jums besikalbant gimsta tinkamiausias sprendimas.

Vis dėlto, apkalbant viršininką, reikėtų atidžiai pagalvoti, su kuo apie jį kalbatės. Jei tai su juo susiję žmonės ar jūsų bendradarbiai – jūs negalite būti visiškai tikri, kad informacija apie jūsų skleidžiamas žinias nepasieks ir viršininko. Taigi, būkite atsargūs.

 

Apkalbos artimoje aplinkoje

 

Jei apkalbate draugą ar gyvenimo partnerį, su kuriuo susipykote, tai irgi gali būti būdas išlieti savo emocijas. Kartais naudingiau būtų patyrinėti, kas ir kodėl tarp jūsų vyksta, o ne pulti apkalbinėti, nes, užuot sprendę savo problemas tarpusavyje, jūs jas užkraunate kažkam kitam. Nors kartais tai iš tiesų naudinga, pavyzdžiui, užuot išsiskyrus su savo antrąja puse, po konflikto su sutuoktiniu geriau pasiguosti draugei, aprimti ir vėl bandyti suartėti su vyru. Iš tiesų būtų prasmingiau ne „pilti pamazgas“, bet iš esmės imtis spręsti tarpusavio problemas.

 

Apkalbos iš pavydo

 

Apkalbinėti dažnas ima iš pavydo. Kai mūsų gyvenime nieko įdomaus nevyksta, net gražiai suknelei nusipirkti stinga pinigų, smagu su drauge paliežuvauti apie kokią nors žymią aktorę ar manekenę, aptarti jos figūrą ir naujausius gyvenimo pokyčius. Kai savame gyvenime trūksta spalvų ir džiaugsmo, pasidaro įdomu, kaip gyvena kiti, ypač garsūs žmonės: ar princas Viljamas susilauks berniuko, ar mergaitės, kas susituoks ateinančiais metais, o kas išsiskirs. Jei pora skiriasi, lyg ir galima pasidžiaugti, kad kažkam nesiseka, ir net šlovė ar turtai neatneša laimės. Tačiau gilinimasis ir ypač nuodugnus kitų žmonių gyvenimo aptarinėjimas tik padidina kontrastą tarp pilkos kasdienybės ir spalvoto tų žmonių gyvenimo, o tikro džiaugsmo ar įvairovės anaiptol neįneša. Todėl kur kas brandžiau būtų atrasti tai, kas paįvairintų ir padėtų džiaugtis savu gyvenimu.

Kaip pasakė rašytojas Aleksandras Diuma (sūnus), apkalbos ir šmeižtas neturėtų tokios jėgos, jeigu kvailumas nenutiestų jiems kelio. Pamąstykite apie tai.

 

Kodėl mes apkalbinėjame?

 

Apkalbos – puikus būdas užmegzti santykius. Tarkim, atėjus dirbti į naują kolektyvą nėra nieko paprasčiau, kaip pažintį pradėti nuo apkalbų rūkomajame.

Apkalbos leidžia pajusti gyvenimo skonį, užkrečia emocijomis, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasigendame savo gyvenime.

Apkalbos leidžia perimti gyvenimo patirtį, mokytis iš kitų klaidų. Klausdami „o ką ji padarė ir kaip jis reagavo“, mes formuojame savo elgesio stilių.

Mes norime „pakylėti“ save kitų ir savo akyse, mat, pasmerkę kitą, mes keliame savo vertę.

Dažnai apkalbamos ryškios, visiems žinomos ir daug pasiekusios asmenybės. Kai mes narstome jų kaulelius, regis, atsiduriame arčiau jų, o tai, be abejonės, malonu.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai