Apie meilę ir „kitus demonus“

„Įsimylime dažniausiai visiškai netikėtai, vis dėlto įsimylime pagal tam tikrą logiką: dažnai tuos, kurie mums primena svarbias vaikystės patirtis. Sakykime, mylimojo akys panašios į tėčio akis, jo kvapas ir glėbys kaip mylimo senelio, o mylimosios plaukai banguoja panašiai kaip mamos, kai ji lenkdavosi prie lovelės. Vaizduotėje turėję tam tikrą jo ar jos vaizdinį, mes pasijuntame taip, lyg staiga būtume susitikę jį realiai,“ – sako psichologė-psichoterapeutė Elona Ilgiuvienė, paklausta, kodėl mus patraukia vienas ar kitas žmogus.

 

Tiesa, yra nuomonių, kad tai tėra cheminis reiškinys, o genetikai teigia, kad svarbiausia yra tinkamas partneris rūšiai pratęsti. Greičiausiai daugelis to nenorėtume pripažinti, o gal vis dėlto taip ir nėra? To šį kartą ir klausiame psichologės.

 

„Vikipedijoje“ rašoma, kad, psichologų nuomone, meilė yra grynai cheminis reiškinys, kai liaukos išskiria tam tikras medžiagas. Kaip tada vis dėlto jausmai?

 

Taip, yra įvairių sričių mokslininkų, tarp jų ir psichologų, kurie linkę žmogaus vidines būsenas suvokti kaip cheminį, fiziologinį reiškinį. Tačiau didieji XX a. psichologai, tokie kaip V. Franklis ar C. G. Jungas, priešinosi siekimui sumažinti žmogų iki biologinės būtybės ar mechanizmo. Jausmai juk tampa sąmonės turiniu, jie sukelia svajones, žadina vaizduotę, skatina kurti, pakelia dvasią. Kaip cheminiai organizmo procesai tampa psichiniais, juolab – sąmonės procesais, kol kas lieka paslaptis. Net jei kalbama apie hormonus kaip apie tarpininkus, kaip organizmo energijos laidininkus, tačiau dėl to pats meilės jausmas ir jo raiškos sąmonėje netampa menkesni. Ne veltui meilė daugelyje kultūrų įasmeninama ir laikoma dievybe – graikiškaisiais Erotu ir Afrodite, romėniškąja Venera, lietuviškąja Milda ir pan. Senosios dievybės ir toliau snaudžia kolektyvinėje žmonijos pasąmonėje ir yra kas kartą vis pažadinamos. Tik jas dabar vadiname pasąmonės archetipais. Juk sekama daugybė pasakų, mitų, šiuolaikinių istorijų apie pasiaukojančius žygius iš meilės, vardan meilės, mylimojo ar mylimosios.

 

Kaip sako genetikai, žmonės turi instinktą dauginimosi būdu perduoti savo genus. Ar iš tiesų nesąmoningai įsimylime tą, kuris tinkamiausias rūšiai pratęsti? Juk įsimyli ir pamilsta tie, kurie negali ar nenori turėti vaikų?

 

Taip, ir žmogaus meilė nesiriboja vien vaisingu amžiumi: tiek pat stipriai gali įsimylėti ir senas žmogus, kurio biologinė programa jau nebesusijusi su giminės pratęsimu. Tačiau, kalbėdami apie instinktus, genetikai turbūt turi savų argumentų: iš tiesų, instinktyvus žmogaus elgesys visada turi rūšiai palankų tikslą. Rūšies išlikimas – vienas įsimylėjimo tikslų, tačiau vis dėlto ne vienintelis. Žmogus labiausiai ilgisi pilnatvės ir ją dažniausiai patiria per sąjungą su priešingu pradu, net jei ta sąjunga kupina įtampos.

 

Kuo meilė vis dėlto skiriasi nuo įsimylėjimo?

 

Įsimylėję ir toliau kurį laiką mylime ne realų žmogų, o tai, ką jame pamatėme patys, – savo trokštamą vaizdinį. Girtuoklis lovelasas gali mums atrodyti kaip kilnus ir švelnus princas, o aikštinga lepūnėlė spindės kaip princesė Diana. Intensyviausi apžavai trunka neilgai, apie pusmetį, vėliau įsimylėjimas slopsta, susidūrus su nusivylimais, tačiau kaip skausminga praregėti! Jei vis dėlto palaipsniui praregėję vis dar galime žavėtis žmogumi tokiu, koks jis yra iš tikrųjų, su jo ydomis ir silpnybėmis, o savo lūkesčius sugebame pasilikti sau, tuomet gali gimti meilė. Meilė jau ne vien emocija, ji ir vertina, ir renkasi.

 

Įsimylėjimas gali ir nevirsti meile, jei ir toliau norime kitame matyti tik tai, ko mums patiems reikia, – tam tikrą idealizuotą objektą ar šiaip objektą, kuris tenkina mūsų poreikius. Tada visaip stengiamės priversti kitą pasikeisti, kad labiau atitiktų mūsų vaizdinį. Yra žmonių, kurie įstringa ties idealizuoto objekto ilgesiu – jie nuolat ieško to ar tos, kuri pagaliau atitiks idealą. Net jei neieško sąmoningai, tai dūsauja nesąmoningai ir iki galo nepriima savo realaus gyvenimo draugo. Tai nėra meilė, tai įstrigimas vaikiškume, nes greičiausiai ilgimės vaikystės rojaus ir dieviškai mylinčios motinos ar tėvo. Tačiau partneris čia niekuo dėtas, ir verčiau atsibusti iš vaikiškų fantazijų, o darnų ir laimingą santykį kurti su realiu žmogumi čia ir dabar.

 

Teigiamų savybių išaukštinimas ir nenoras pripažinti kritikuotinų to asmens bruožų, tie vadinamieji rožiniai akiniai, – ar galima tos „akių ligos“ išvengti?

 

Ne, neįmanoma, o gal ir nereikia. Juk taip gera truputį patikėti pasaka, patirti tą šventą susiliejimo jausmą su išaukštinta būtybe. Kažkiek idealizavimo turi likti ir gyvenant kartu ilgus metus, jį gal net reikėtų puoselėti. Juk mes labai dažnai linkę rožinius akinius pakeisti juodais ir tada viską nuvertinti, niekuo nebetikėti. Šitaip nesukursime meilės ryšio. Svarbu pastebėti gražius dalykus, net jei jie smulkūs, iš pažiūros nereikšmingi. Kiekvienai moteriai norisi susilaukti komplimento, net jei ji ne pasaulinė gražuolė, ir kiekvienas vyras trokšta būti įvertintas, net jei neatliko didingo žygdarbio. Galiausiai, kai mumis kitas žavisi, kiek tai teikia energijos gyventi, motyvacijos veikti!

 

Įsimylėjęs asmuo nuolat galvoja apie savo meilės objektą, jaučia prisirišimą, nenumaldomą poreikį būti kartu. Ar tokia meilė netampa priklausomybe?

 

Kad įsimylėjimas gali sutrikdyti kasdienį gyvenimą, akivaizdu. Kiek jis tęsis ir kiek trukdys ar padės, priklauso nuo asmenybės. Priklausoma asmenybė iš tikrųjų gali perdėtai prisirišti, ji pasiryžusi aukoti visus savo poreikius vardan mylimojo ar mylimosios. Jei kito tai nevargina, jei abu sutaria – puiku. Tačiau dažnai kitą tai ima varginti, o galiausiai priklausomas partneris tampa nebeįdomus, nes jis atsisako savo individualumo. Pats priklausomas žmogus irgi jaučiasi save praradęs, tarsi gyventų ne savo gyvenimą, jo pasąmonėje kaupiasi agresija. Man tenka sutikti moterų, kurios prisitaiko prie vyrų poreikių, jaučiasi jiems atidavusios save, o vėliau būna paliktos dėl įdomesnės konkurentės. Tada sukyla visa slopinta agresija, tačiau šaukštai jau po pietų. Geriau laiku mokėti suvokti ir įgyvendinti tiek savo poreikius, tiek atsižvelgti į kito, tačiau ne visiškai aukoti savo asmenybę.

 

Šeimą sukuria du skirtingi žmonės, jų požiūris į bendrą gyvenimą skiriasi, taigi gana didelė konfliktinių situacijų galimybė. Kaip sau padėti?

 

Pirmiausia iš anksto priimti, kad konfliktų ir ginčų tikrai bus. Konflikto dinamika tokia, kad įprasta santykio tėkmė jame sutrinka, todėl reikia stabtelėti ir apmąstyti, ką geriausia daryti toje situacijoje. Dažnai žmonės nesugeba civilizuotai kalbėti apie savo poreikius, ribas, todėl jie nustumia pyktį, jį praryja, manydami, kad jis sugadins ryšį. Vis dėlto nurytas pyktis irgi gadina artimą santykį. Tarp pykčio jausmo ir pykčio sukeltos agresijos įsiterpia pykčio fantazijos, kurios padeda mums atkurti savivertę. Tai keršto fantazijos, labai greitos ir pusiau sąmoningos. Fantazuojame, kaip pakenkti kitam, kaip jį nubausti ir kaip jis reaguos, jei tai padarysime. Gali kilti labai destruktyvios fantazijos: štai vienas vyras supykęs ant žmonos įsivaizdavo, kaip ją paliks pasiėmęs viską, kas jai brangu, pirmiausia – vaikus, o viena žmona fantazavo, kaip ji pasimylės su pirmu sutiktu vyriškiu ir praneš apie tai vyrui. Dažnai neišveikiame savo pirmosios fantazijos, nes mums greitai kyla vaizdinys, kokia bus partnerio reakcija. Aišku, kad į agresiją bus atsakyta agresija, ir tą suvokus mums kyla nerimas. Peržiūrime savo keršto fantaziją ir ją pakeičiame. Tačiau ne tik nerimas, bet ir meilė mus verčia palūkėti, neišveikti, juk mes sugebame įsijausti į mylimo žmogaus būseną, situaciją. Pyktis ir nerimas yra sąveikoje, ir jie padeda tinkamai išspręsti konfliktą, jei reaguojame su empatija, su meile ir adekvačiai save vertiname.

 

Žinoma aktorė Doloresa Kazragytė yra pasakiusi: jeigu užtrenksi duris klaidai, pro kur įeis tiesa? Ar neištikimybė – klaida, ar tai jau rodo, kad jausmai užgeso?

 

Nėra vieno atsakymo. Yra liguistai ieškančių tobulo partnerio, yra bijančių gilaus artimo ryšio, yra lengvabūdiško užsimiršimo mėgėjų, yra nuoširdžių romantikų, yra pavargusių nuo šeimyninės monotonijos – visi mes galime pasiduoti pagundai. Tik kalbėdamiesi labai atvirai sužinosime, kas įvyko ir ką galime pakeisti santykyje. Trenkti durimis – lengviausia.

  

Ar meilė gali trukti visą gyvenimą, kaip prisiekiama sumainant žiedus?

 

Meilė patiria daugybę potvynių ir atoslūgių, ir ji yra kuriama, ji nėra nekilnojamasis turtas, kurį įsigyjame vieną kartą ir visam laikui. Greta jos tikrai patiriame ir neapykantą, vienatvę, nesupratimą, neviltį, vardan jos tenka daug ką paaukoti. Ji gali trukti ir visą gyvenimą, tačiau gali ir netrukti, ką rodo skyrybų skaičius visame pasaulyje. Kiek laiko ir kaip mūsų meilė gyvuos, priklausys nuo mūsų pasiryžimo ją atsidavusiai kurti, nepaisant jokių sunkumų, apribojimų, kliūčių, kartais netgi nustatytų normų.

 

 

Žmogus ilgisi pilnatvės ir ją dažniausiai patiria per sąjungą su priešingu pradu, net jei ta sąjunga kupina įtampos

Įsimylėjimas gali ir nevirsti meile, jei ir toliau norime kitame matyti tik tai, ko mums patiems reikia

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai