Emocinis intelektas. Kas mums iš jo?

„Išgyvenimus ir emocijas palikite namie, o darbe vadovaukitės tik loginiu mąstymu“, – ir taip pavaldiniams rekomenduoja vadovai. Pastaruoju metu požiūris kinta: sugebėjimas darbe panaudoti emocijas gali tapti efektyvesnio bendradarbiavimo, spartesnio problemų sprendimo ir net įtakos kitiems žmonėms instrumentu. Emocinis intelektas daugelyje sričių gerokai svarbesnis nei loginis mąstymas ar „įprastas“ intelektas, kurį suprantame kaip mąstymo, žinių ir pagrįstos nuomonės sintezę.

*

 „Emocinis intelektas leidžia pirmiausia gilintis į save, patiems priimti sprendimus, laisvai pasirinkti, pažįstant savo emocijas, – paaiškina Harmoningos asmenybės instituto įkūrėja ir vadovė, kompanijos „Femina Bona“ savininkė Rasa Balčiūnienė. –Tuomet patirsime, kad gyvenimas yra įstabių galimybių laukas.“

Kam, sudėtingai gyvenant, dar ir sudėtingai mąstyti?

Retas žmogus nejaučia rutinos. Ji, pasak p. Rasos Balčiūnienės, tikrai atsitraukia, kai savęs klausiame: kam gyvenu? kokia mano gyvenimo prasmė? ar darau tai, kas tikrai patinka man ir yra gera mano aplinkai? Neretai kalbėdami apie savo metus, užuot tarę „gyvenu“, sakome „praleidau“ – kaip praleidžiame laisvalaikį, savaitgalį... Ir visas gyvenimas, deja, gali būti tik praleidžiamas. Kitą požiūrį suponuoja humanistinė psichologija: atsakyk sau, kas esi, suvok savo talentus, gebėjimus ir maksimaliai juos realizuok. Tokį gyvenimą tikrai galėsi vadinti savo galimybių lauku. Beliks tik būti savo vietoje ir atsiskleisti. Tai bus spalvingas, darnus gyvenimas, jokiu būdu ne rutina. Jei norėsi pažvelgti plačiau, atsitraukti nuo įprastinių visuomenėje priimtų mąstymo standartų, reikės tam tikros drąsos, reikės atramos filosofinėje ir metafizinėje plotmėje.

Nėra gerai, nėra blogai

Vienas iš instrumentų, kuris gali padėti pažinti save, yra emocinis intelektas. Tai ir būdas (priemonė) valdyti save, daryti įtaką sau ar kitiems. Įtaką kitiems suprantame kaip gerą postūmį, bendravimą, kuris sudaro prielaidas atskleisti kitų žmonių galimybes ir talentus.

Kaip, kokiais būdais šeimose ir darbo kolektyvuose galėtume keliauti tokio bendravimo link ar net spartinti savo tobulėjimą?

Rasa Balčiūnienė: „Žmogui nereikia tobulėti jokiomis dirbtinėmis priemonėmis ar paskatomis. Žmogus iš prigimties unikalus ir tobulas. Esame kūrybingi ir tobuli, kaip tobula yra gamta. Bet jau savo vaikystėje patiriame aplinkos gniaužtus, kurie ir šiandien tebespaudžia. Reikia, kas svetima, nusimesti. Liks tai, kas tobula, ir tada skleisis mūsų prigimtinis kūrybiškumas.

Pasitenkinimas, ramybė, laimė yra teisingų mūsų pasirinkimų rezultatas, ir tai nesisieja su manymu, jog mūsų tikslas yra tik „pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų“. Kai žmogus įvardija sau, koks jo gyvenimo tikslas, koks jo Kelias, išnyksta sąvokos gerai ir blogai; tampa daug aiškiau, nes belieka tinkamai pasirinkti, kas jo, ir kas – ne. „Aš ieškau to, kas tinka man, visa kita – nei gera, nei bloga. Visa kita – tiesiog yra.“

Kiekvienas mūsų gyventi ateiname su savo potencialu, su savo unikaliu talentu. Žinoma užsienio šokėja ir šokio pedagogė vaikystėje labai blogai mokėsi, jai buvo sunku bet ką įsiminti. Tėvai kreipėsi į vaikų psichiatrą. Pokalbį specialistė nutraukė, pasiūlydama mergaitei likti kabinete. Visi suaugusieji išėjo, tik specialistė įjungė muzikos grotuvą. Psichiatrė tėvus pakvietė slapta stebėti, ką gi dukra veiks – viena ji greičiausiai darys tai, kas jai artima, užsiims veikla, kuri ją paguostų. Mergaitė ėmė nuostabiai judėti ir šokti. Tai buvo raktas, tėvai nuvedė dukrą į šokio mokyklą.

Tylus žinojimas

Kiekvienas iš mūsų galime savyje rasti visus „kabliukus“, aplinkos primestas nuostatas, kurios mus stabdo, timpteli ar pešteli, kai veržiamės pirmyn; mes viduje žinome, kas mums netinka, kuo esame nepatenkinti. Bet nieko nekeičiame, nes „ką žmonės pasakys“, „taip niekas nedaro“, „iš manęs visi tikisi“!

Taigi elgiamės atitinkamai artimųjų ar ne tokios artimos aplinkos lūkesčiams. Įdomiausia, kad tiesiogiai žmonės, kuriems nejučia pataikaujame, mūsų to nė neprašė ir mūsų pastangų elgtis taip, kad „kitiems būtų gerai“, nė nepastebi. Ką daryti?

Pirmiausia, pataria Rasa Balčiūnienė, reikia labai aiškiai, raštu – kas neužrašyta, greičiau pamirštama – atsakyti sau į du klausimus: „Kas man mano gyvenime tikrai nepatinka?“ ir „Ką aš norėčiau veikti, kur, su kuo, kokiomis aplinkybėmis, kokia veikla noriu užsiimti ir kokių rezultatų pasiekti?“ Atsakyti turite labai aiškiai, stipriai, be „gal“ ar „jeigu“. Ir tada „susidėlioti“ kelią, kaip iš nenorimos situacijos pateksite į ateities norimą situaciją. Gali atsitikti, kad suprasime: reikia keisti tai, ką susikūrėme per daugelį metų. Ir tai normalu. Jei melavome sau visus tuos metus, išėjimas iš susikurtos situacijos bus ilgokas ir su kardinaliais pokyčiais. Tačiau, pradėjus daryti mažus žingsnelius, dideli pokyčiai įmanomi!

Emocinis intelektas leidžia mums pirmiausia gilintis į save, spręsti, ką pasirinkti, pažįstant savo emocijas. Juk vidutiniškai 90–95 proc. atvejų žmogus pasirenka ir apsisprendžia nesąmoningai, veikdamas refleksyviai. Kaip kitaip paaiškinti praktiką, kai jau nebeefektyvi veikla vis tiek tęsiama? Pasitelkęs emocinį intelektą, gali suprasti: ar sprendimus priimi atsižvelgdamas į savo prigimtį, ar tik elgdamasis „kaip visi“? Jeigu elgiesi „kaip visi“, vadinasi, esi pilnas svetimų, ne savų emocijų. Jų, kaip ir svetimų įtampų, tau nereikia.

Neužsikrėsti negatyvumu – tai jau šis tas

Emocijos – užkrečiamas dalykas. ...Į šventę atėjote be nuotaikos. Čia daug linksmų žmonių, ir jums tampa linksma. Susitikote su drauge. Jos nuotaika bloga, tad pasidalijo su jumis savo problemomis. Paguodėte, tačiau po valandos jaučiatės apsunkusi. Nors dar neseniai jautėtės puikiai, jūsų prisiminimams tapus aktyviems („oi, ir aš galiu patirti panašių problemų, kaip ir draugė“), gera nuotaika išgaravo;  jau naktis, o vis dar kamuojatės dėl draugės išgyvenimų. Ar nuo to geriau draugei? Ar ji prašė tavęs liūdėti, abejoti, baimintis? Pasitelktas emocinis intelektas gali padėti suvokti, kas vyksta jūsų emocijų srityje, atpažinti savus jausmus ir neįsivelti į svetimus.

Tik kaip čia neperlenkus lazdos? Ėmęsi savęs ir tik savęs, juk galime pamiršti savo artimą, silpnesnįjį, stokojantįjį?

„Žmogus – tai pirmiausia veiksmas; ne kalbėjimas, ne galvojimas, o veikla, –atsako Rasa Balčiūnienė. – Užsisklendimas ar „pasikėlimas“ neugdo ir nieko netveria. Manyti, jog esi geresnis, vertesnis nei kiti, – tai greičiausiai pseudodvasingumas. Kai žmogus veikia vadovaudamasis aukštesne sąmone, keičiasi jo elgsena. Bet jis randa būdų, kaip daryti pokyčius savyje nežeidžiant kitų žmonių, jų įpročių, jų pasirinkimo. Kai kurios draugystės, tiesa, gali ir nutrūkti, tačiau tik tos, kurios nebuvo tikros arba kurios šiuo metu tapo nereikalingos abiem pusėms. Draugystė – tai bendri interesai; jų nėra – ir nieko neprarandame. Asmenybės augimą liudija ne kalbos (juolab – ne verkšlenimai), o darbai. Žmogus auga tik per veiksmą, o visa kita – iliuzijos.“

Liaukis atidėliojęs savo kelionę

Mūsų veiksmai, aiškina p. Rasa, turi atspindį, jie daro įtaką sistemos, kurios dalis esame, vystymuisi. Visiška savirealizacija yra neįmanoma be indėlio į progresą aplinkos, kurioje veiki. Toks yra ekosisteminis mąstymas. O galima pasakyti ir taip:

- Geriausias laikas gyventi yra šiandiena. Ką renkuosi šiuo metu, tai ir turėsiu rytoj. Todėl neatidedu svarbių sprendimų rytdienai.

- Džiaugiuosi, kad esu ir gyvenu. Juk galėjau ir negimti. Esu dėkingas už gyvenimą.

- Aš ne vien tik esu. Aš galiu mėgautis ir pažinti tai, ką sukūrė kiti.

- Aš galiu ir pats dalyvauti kūryboje, galiu prisidėti prie bendro aruodo, kurio reikės ateinančioms kartoms, ir jų gyvenimas bus kokybiškesnis.

- Geriausias ir svaigiausias gyvenimo kelias yra tas, kurį renkuosi aš. Neatidėlioju nuostabios kelionės ateičiai. 

Apie emocinio intelekto „simptomus“

Žmogus, kuris vadovaujasi emociniu intelektu ir siekia gyvenimo kokybės, gali būti atpažįstamas pagal tam tikrus „simptomus“. Harmoningos asmenybės instituto vadovė Rasa Balčiūnienė nurodo šiuos:

-          Toks žmogus žino, ko siekia, ko nori. Jis laisvai renkasi. Jo sprendimai dera su aplinka. Matydamas, kad sprendimas netiks esamomis aplinkybėmis, jis per jėgą ir iš esmės nekeičia aplinkos ar aplinkinių; pirmiausia jis pabando sukurti galimybes kitiems augti, vystytis ir jų pokyčiams; jei niekas nesikeičia, tada jis renkasi kitą aplinką.

-          Labai gerai supranta, kas lemia jo emocijas, žino, dėl ko liūdi ir dėl ko šypsosi. Jis – savo būsenų seklys ir stebėtojas.

-          Tokio žmogaus akys spindi. Jis gali būti žaismingas ir emocionalus, gali būti ramus ar atrodyti net pasyvokas, bet akys šviečia lyg vaiko.

-          Jis jaučia pasitenkinimą gyvenimu ir laimę. Tai gero santykio su savimi išraiška.

-          Jei randasi nepageidautinos būsenos, jis moka iš jų išeiti.

-          Neužsibūna ten, kur jam neįdomu. Ieško naujų galimybių; drąsa ir pokyčiai – jo palydovai.

-          Mėgsta grožį, estetiką, jo žvilgsnis į aplinką kūrybiškas.

-          Domisi ir profesine veikla, ir kitomis sritimis, leidžiančiomis plėsti akiratį, pažinti pasaulio grynąsias tiesas, plečia savo visuminį mąstymą.

-          Siekia prasmingos veiklos ir prasmingai gyventi. 

Kaip toks žmogus atpažįstamas kolektyve ir viešumoje?

-          Jo buvimas teikia harmonijos; kai jis ateina į besiginčijančių ir nesutariančių kolegų ratelį, atmosfera švelnėja; jo draugijoje žmonės nesąmoningai nori būti pozityvesni ir tolerantiškesni.

-          Jaučia, ko reikia kitiems žmonėms, ir geba kurti tam palankią aplinką;

-          Sugeba derinti skirtingų žmonių interesus ir paskatina juos bendradarbiauti.

-          Jei jis vadovas – leidžia kolektyvo nariams augti. Jis nepataikauja aplinkai; jis skatina ne prisitaikyti prie aplinkos, o integruotis, įsilieti į ją. Jeigu toks vadovas taiko, reikalui esant, griežtas priemones, tai daro be pykčio.