Avytė Doli, arba kaip fantazijos virsta tikrove

Kai buvau maža mergaitė, man paaiškino, kad antro tokio pat kaip aš žmogaus nėra visoje Žemėje. Man ši mintis labai patiko, netgi didžiavausi savo išskirtinumu, nesvarbu, kad buvau dar tik maža mergaitė. Šiandien mokslas net prie neabejotino išskirtinumo fakto rašo klaustuką. Turiu galvoje klonavimą, keliantį daugybę diskusijų. Dalis žmonių tai visiškai pateisina ir palaiko, kita dalis vertina kategoriškai priešingai.
 
Kaip viskas prasidėjo?
2001 metais pasaulis išgirdo žinią apie Noa pavadinto jautuko gimimą. Taip mokslininkai įrodė, kad įmanoma išgelbėti gyvybę, kai pirmtakui gresia mirtis dėl tam tikrų priežasčių. Tikrasis Noa mirė dėl infekcijos, patekusios į jo organizmą.
Tačiau manau, kad klonavimo pradžia yra truputį seniau. Aš įvardinčiau 1943 metus, būtent tuomet pirmą kartą mėgintuvėlyje buvo apvaisinta kiaušialąstė. Po trisdešimties metų buvo oficialiai pranešta, kad mokslas gali išauginti žmogų „iš mėgintuvėlio“. L.Shetls, Kolumbijos universiteto profesorius, visą savo laiką ir galimybes skyrė šiam klausimui ir jo plėtojimui. Beje, tam pačiam L.Shetls 1981 metais pavyko gauti tris klonuotus žmogaus embrionus. Jis tiesiog pristabdė jų vystymąsi.
Klonavimo principas
Klonavimas – tai metodas, kuriuo laboratorinėmis sąlygomis išauginama genetiškai tiksli gyvo organizmo kopija (pradedant spalvotomis muselėmis drozofilomis ir baigiant žmogumi). Patį procesą galima suskirstyti į kelias stadijas. Pirmiausia iš moteriškos lyties organizmo imama kiaušialąstė, mikroskopine pipete pašalinamas kiaušialąstės branduolys, tuomet į jo vietą dedama mums reikalingo individo (klonuojamo individo) ląstelė. Faktiškai ji atlieka spermatozoido vaidmenį. Kiaušialąstė ima dalytis, toliau viskas vyksta kaip ir įprasto naujo organizmo vystymosi metu. Žmonių klonavimas pasaulyje yra uždraustas įstatymų tvarka.
Mokslinė dilema
Tačiau kai kuriose šalyse mokslo tikslais leidžiama auginti embrionus iki 14 dienų amžiaus. Būtent 14 dienų daugėja embriono ląstelių, o po 14 dienų ima vystytis būsimo žmogaus nervų sistema. Daugelis mokslininkų sutinka su tuo, kad po 14 dienų embrioną galima vadinti gyvu organizmu.
Turbūt teko girdėti apie naują daugybės ligų gydymo metodą, paremtą kamieninių ląstelių panaudojimu? Iki šiol kamienines ląsteles buvo siūloma imti iš naujagimio virkštelės jo gimimo metu ir kriogeninėmis sąlygomis užšaldytas laikyti apie 25 metus. Pastaruoju metu iškeltas terapinio klonavimo klausimas, t.y. žmonėms gimus klonavimo būdu „pagaminti” kamieninių ląstelių ir, iškilus būtinybei, jomis pasinaudoti.
Kam reikia kamieninių ląstelių?
Šių dienų spaudoje dažniausiai kalbama apie kamieninių ląstelių panaudojimą sergant vėžinėmis ligomis. šiandien mokslininkai iš kamieninių ląstelių jau yra išauginę smulkiųjų gyvūnų akis, kepenis, odą ir t.t. Jei mokslui pavyktų išauginti žmogaus kasą, kepenis, inkstus ir t.t., nebeliktų organų, reikalingų persodinti, trūkumo. Tai reiškia, kad visi, kam reikia organų persodinimo, gautų genetiškai identišką naują organą (kažkas panašaus į atsargines detales), organizmas priimtų naujai persodintą organą ir nekovotų prieš jį. Tokio žingsnio pliusus galima būtų vardinti be galo. Tačiau ne paslaptis, kad bet kuri lazda turi du galus, klonavimas taip pat turi antrąją, tamsiąją pusę. Pakalbėkime apie ją.
Kas būtų, jeigu būtų
Ar įsivaizduojate, kas nutiktų, jei klonavimo būdu paleistas mechanizmas nebūtų sustabdytas po 14 dienų? Visiškai teisingai, išaugtų naujas organizmas, naujas žmogus, kuris būtų toks pat, kaip ir jo pirmtakas, t.y. ląstelės, iš kurios buvo klonuotas, savininkas. Galbūt tai skamba kaip fantastikos srities kūrinys, tačiau tokiu atveju nebeliktų nieko švento. Vyriškos giminės galėtų netgi visai nelikti. Moterys, saugodamos savo grožį, galbūt niekada taip ir nesužinotų, ką reiškia išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Bet ne tai baisiausia.
Pasiekimai ir reali grėsmė
Žuvus vaikui, tikriausiai kiekvienas tėvas norėtų prikelti jį iš numirusių, sutikdamas laukti net ir ilgus mėnesius, kad vėl pamatytų tą patį besišypsantį veidą. Tobulėjant medicinai, vis dažniau kalbama apie sutrikdytą natūralią apsaugą, apie tam tikrų genetinių ligų plitimą visuomenėje. Įteisinus žmogaus klonavimą, gamtos atranka būtų sutrikdyta dar labiau. Spaudoje pasirodančius pranešimus kartais išties sudėtinga vertinti, antai 2003 metais spaudoje pasirodė pranešimų apie išaugintą žmogaus ir triušio hibridą, 2006 metais mirgėte mirga pranešimų, kad vienos veislės gyvūnas jau gali pagimdyti kitos veislės palikuonį (europinio elnio patelė pagimdė japonų dėmėtąjį elniuką). Sensacijų besivaikantys leidiniai pateikia viską, kas atrodo kitaip nei mums įprasta. Pranešimai apie klonuotus paršelius, šunelius, avytes, gazelės ir t.t. jau nieko nestebina. Kalifornijos kompanija „Genetic Savings and Clone“ (Genetinis išsaugojimas ir klonas) siūlė klonuoti naminius gyvūnėlius vos už 50 tūkstančių JAV dolerių. (Beje, ši tema gana plačiai nagrinėta ir filmuose.) Pati klonavimo procedūra trukdavo apie 6 mėnesius. Šios įmonės veikla šiuo metu yra sustabdyta.
Pagrindinis pavojus – ne pats klonavimo kaip dauginimosi faktas.
Klonavimas gyvūnų rūšims išsaugoti
Teko girdėti idėjų klonuoti dinozaurą. Tiesiog tam, kad pažiūrėti, koks tai gyvis. Tokio pobūdžio eksperimentai man atrodo mažų mažiausiai nepriimtini. Juk gyvūnija per tokį ilgą laikotarpį yra evoliucionavusi, daug kas yra pasikeitę. Įsivaizduokite staiga prieš jus išdygstantį alkaną „kalną“.
Viena iš naujausių idėjų – klonavimo būdu išgelbėti baltąjį šiaurinį raganosį. Jų natūralioje gamtoje liko vos keli. Tiesa, siekiama ne klonuoti konkretų gyvūną, bet išsaugoti jo genetinę medžiagą, o vėliau, jau natūraliuoju būdu gimus jaunikliams, atrinkti tuos, kurie turi daugiausiai reikalingai rūšiai būdingų požymių. Ar klonavimas gali būti tas būdas, kuris padėtų ištaisyti mūsų pačių padarytas klaidas? Pradžioje išnaikiname gyvūnus dėl kailio, dantų, mėsos, kitų mums patinkančių dalykų arba tiesiog iš baimės, o paskui stengiamės prikelti juos į gyvųjų tarpą.
Ar klonai gali gyventi visavertį gyvenimą?
Gamta vis dar gudresnė už žmogų ir sugeba pateikti siurprizų. Įsikišus pernelyg toli, ji iš karto sustato viską į vietas ir sudėlioja trūkstamus taškus. Ar žinote, kad iki šiol visi klonuoti gyvūnėliai turėjo rūpesčių su sveikata? Avytei Dolly buvo labai smarkiai pažeisti sąnariai. Gyvūnėlis ilgainiui net ant savo kojų stovėti negalėjo. Kitiems gyvūnams taip pat pasireiškia pirminiam individui nepastebėtos ligos, pavyzdžiui, širdies, virškinamojo trakto, yra pranešimų, kad klonuoti individai sensta kur kas greičiau už savo pirmtakus. Taigi, net jeigu kiltų pagunda iš numirusių prikelti tegul ir mylimą katytę, pagalvokite, ar tikrai linkėsite jai tokio gyvenimo.
Tai dar ne viskas
Wasmannia auropunctata rūšies skruzdės turi unikalų dauginimosi mechanizmą. Šios skruzdės gyvena Centrinėje bei Pietų Amerikoje ir tradiciniu būdu dauginasi, tik norėdamos pagausinti skruzdelių darbininkių gretas. O „valdovai“ dauginasi klonuodami patys save, t.y. numirdama patelė ir patinėlis palieka tokį patį tik jaunesnį save. Tiesa, skruzdės darbininkės yra sterilios ir daugintis nemoka. Kai kas sako, kad identiški dvyniai taip pat gali vadintis natūraliais gamtos sukurtais klonais. Gerai pagalvojus, šioje teorijoje yra dalis tiesos.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai