Kai vaistų vartojimas tampa problema

Pacientų nebendradarbiavimas, nenoras vykdyti gydytojo nurodymų gana paplitę praktikoje. Dauguma pacientų gydymo režimo laikosi dalinai ir, deja, ne tik pacientai bei jų artimieji, bet ir gydytojai nepakankamai vertina šito pasekmes. Kokią reikšmę gydymo režimo nesilaikymas turi vyresnio amžiaus asmenims ir kaip šią problemą spręsti? Kai kuriuos atsakymus rasite šiame straipsnyje.
 

Gydymo režimo nesilaikymas


Ilgėjant gyvenimo trukmei, didėja vyresnio amžiaus žmonių, kuriems gydytojai išrašo gama nemažai receptinių vaistų, skaičius. Iškyla nauja problema – gydymo režimo laikymasis.
Yra skiriamas visiškas gydymo režimo nesilaikymas (pacientas visai nevartoja vaistų) ir dalinis režimo nesilaikymas. Dalinai besilaikantys režimo pacientai praleidžia dozę/dozes, pasidaro vaistų vartojimo „pertrauką“ (kaip jie teisinasi: „kad išsivalytų kepenys“, „kad pailsėtų organizmas“) ar vartoja jų mažesnėmis dozėmis („kad mažiau pakenktų“). Nurodoma, kad apie 40 proc. lėtinėmis ligomis sergančiųjų nutraukia reikiamą gydymąsi, ypač pirmųjų metų laikotarpiu. Atlikti tyrimai rodo, kad, ilgėjant laikui nuo išrašymo iš stacionaro, mažėja tinkamai vartojančių vaistus pacientų procentas.
Gydymosi režimo rizikos veiksniai yra susiję su:
• pacientu,
• vaistais,
• aplinka.
Režimo nesilaikymą gali lemti ir tokie su pacientu susiję veiksniai, kaip amžius, lytis, etninė grupė, šeimyninė padėtis, išsilavinimas. Kai kurie pacientai turi neigiamą nuostatą į gydymą, kurią gali nulemti:
• vaisto sukeliamos nepageidaujamos reakcijos,
• vaisto kaina,
• neigiamas psichologinis gydymo poveikis (pacientas kartais net negali pats paaiškinti, kodėl tokia jo nuostata),
• vaistą nepatogu vartoti (gal per dažnai reikia vartoti, gal nenori injekcijų).
Pacientai gana dažnai išsako biją tapti priklausomi nuo vaisto. Ypač dažnai tokią nuostatą susiformuoja pacientai, jei vaistų jiems skiria psichiatras. Tai gali lemti ir nepakankamas ryšys, kontaktas su gydytoju. Gali padaryti įtaką ir aplinkos veiksniai.
 

Problemos su vyresniaisiais


Gydymo režimo nesilaikymas vyresniame amžiuje gali turėti rimtas pasekmes. Paskaičiuota, kad gydymo režimo nesilaikymo apimtys šiame amžiuje svyruoja nuo 40 iki 75 proc. Vyresnio amžiaus pacientai būdingiausi trys režimo nesilaikymo būdai:
1. perdozavimas, piktnaudžiavimas vaistais,
2. pamiršimas,
3. vartojimo laiko, kurso, dozių pakeitimas.
Kai kurie ūmine liga sergantys pacientai vartoja didesnėmis dozėmis, teigdami, kad taip greičiau pasveiks“. Be abejo, toks vaistų vartojimas siejasi su didesne šalutinių poveikių rizika.
Kognityvinės funkcijos dažnai būna reikšmingi veiksniai, lemiantys režimo nesilaikymą. Sergančiojo demencija ar depresija pablogėjusi atmintis lemia, kad pacientas nesugeba prisiminti ar jis pavartojo vaistų ar ne. Kartais dėl to ligonis ne tik nepakankamai suvartoja vaistų, bet gali jų ir perdozuoti.
Skiriant vaistus vartoti keletą kartų per dieną, siūloma nustatyti įprastą kasdienę vaistų vartojimo tvarką (pvz., ryte – iškart nubudus, arba iškart po pusryčių; po pietų; po vakarienės, prieš miegą ir pan.).
Svarbu, kad pacientas turėtų lapą, kur būtų surašyti visi vartojami vaistai: koks vaistas, kokia jo dozė, kokiu laiku, kokia vartojimo trukmė. Kylant neaiškumams, tokį lapą reiktų parodyti gydytojui ir konsultuotis su juo dėl vaistų vartojimo, keitimo, dozuočių ir pan.
Tikslinga naudoti specialias dėžutes, kur vaistai sudėliojami dienai ar net savaitei į atskirus skyrelius taip, kad ligoniui telieka juos išsiimti ir išgerti.
Būna taip, kad pacientai vartoja ne jiems paskirtų vaistų (apie 10 proc.), o kartais ir tų vaistų, kurių gydytojas nepaskyrė ( apie 20 proc. pacientų). Taigi reikia atminti, kad vyresnieji pacientai turi vartoti tik jiems paskirtų vaistų, kuriuos reikia laikyti saugiai, kartais – jiems neprieinamoje vietoje (pavyzdžiui, jei pacientui sutrikusi atmintis).
 

Gydytis būna sudėtinga


Nenuostabu, kad vyresnio amžiaus asmenys pamiršta laiku išgerti vaistų, ypač sudėtinga tuo atveju, kai tenka vartoti keleto vaistų, kai jų vartojimo schemos sudėtingos. Tyrimų duomenys rodo, kad tuomet, kai vyresniam asmeniui vienu metu tenka vartoti daugiau kaip 3 vaistus, gydymo režimo laikymasis smarkiai prastėja. O daugiau nei 3 vaistus vienu metu tenka vartoti maždaug 25 proc. vyresnio amžiaus asmenų. Vieno tyrimo metu apklausus stacionare gydomus vyresnio amžiaus asmenis, buvo sužinota, kad vienu metu jie vartoja vidutiniškai 8 vaistus.
Šiuo metu yra įvairių vaisto formų, turinčių daug privalumų, nes juos: patogu vartoti (pavyzdžiui, vieną kartą per parą); palankesnis veikimas, geresnis veiksmingumas, galima greitesnė poveikio pradžia. Turime vaistų tablečių, injekcijų bei lašų (skystos geriamosios) formomis. Yra pagaminta netgi skirtingo veikimo tablečių (paprasto, ilgo veikimo, burnoje tirpios tabletės ir kt.), pleistrų ir kt. Yra ir sudėtinių vaistų (vienoje tabletėje keli komponentai veikiantys keletą simptomų, pavyzdžiui, vaistas nuo peršalimo: mažina nosies gleivinės paburkimą, skystina gleives ir skatina atsikosėjimą, mažina karščiavimą, papildo vitamino C kiekį). Visada galima pasitarti su gydytoju ir parinkti pacientui tinkamiausią, saugiausią ir patogiausią vaisto vartojimo formą.
 

Vaistai + maistas


Iš tiesų, ką gi reikia ir ką dar galima padaryti, kad vyresnio amžiaus asmuo vartotų vaistų ir vartotų jų tinkamomis dozėmis bei tinkamu laiku? Ši problema dažnai sprendžiama vaistus sumaišant su maistu ar gėrimais. Apie tokią „užmaskuotą“ vaistų skyrimo praktiką rašoma mažai, tačiau tokia praktika yra taikoma. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje neseniai atliktas tyrimas įtraukiant į jį vyresnio amžiaus, išvykstančius iš tretinio lygio medicinos įstaigos, pacientus. Taip pat buvo apklausti jų slaugytojai bei konsultavę psichiatrai. Iš 110 pacientų 34 (30,9 proc.) vaistai buvo maišomi su maistu ar gėrimais, bet tik 52,9 proc. toks vaistų skyrimo būdas buvo įrašytas paciento ligos istorijoje ir 64,7 proc. – vaistų paskyrimo lape. Pagrindinės tokiu būdu skiriamų vaistų priežastys: rijimo sunkumai (61,8 proc.), atsisakymas nuryti tabletes (47,1 proc.). Trylikai (11,8 proc.) iš 110–ies pacientų „užmaskuotu“ būdu buvo skiriami vaistai nuo psichozės ir nuo nerimo ar migdomieji. Visų jų sveikatos būklė neleido duoti sutikimo (dauguma sirgo demencija, keletas – lėtine šizofrenija). Bet ir iš šių pacientų 46,2 proc. toks vaistų skyrimo būdas buvo įrašytas paciento ligos istorijoje ir 62,2 proc. – vaistų paskyrimo lape. Tyrėjai pastebėjo, kad vyresnio amžiaus sunkiomis proto ligomis sergančių pacientų grupėje vaistai dažnai skiriami neįprastai, t.y. maišant juos su maistu ar kitais vaistais. Siūloma prieš paskiriant vaistus tokiu būdu pasitarti su slaugančiu personalu ir, kas labai svarbu, su paciento artimaisiais.

 

Ieškoti tinkamų kelių ir būdų


Dalis pacientų vis dėlto nelinkę nuosekliai bendradarbiauti. Taigi tikslinga pacientą motyvuoti vartoti vaistus, nors užtikrinti režimo laikymąsi išties nėra lengva ir tai reikalauja didelio profesionalumo ir pastangų ne tik iš medikų, bet ir iš namiškių, slaugančių vyresnio amžiaus ligonį. Gana svarbu, kad pats pacientas suprastų savo sutrikimą – pažeidžiamumą ir ligos sudėtingumą; pacientas turi tikėti, kad vaisto vartojimo nauda viršija visas galimas/numanomas kliūtis. Nuolat primenant gydymo tikslus, skatinant veikti pacientą, įtraukiant jo šeimą, reikia siekti, kad pacientas taptų aktyviu pagalbininku pačiam sau.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai