Aš čia priklausau

Taip įtikinamai tvirtina JAV užaugusi dailės ir anglų kalbos mokytoja Karilė Baltrušaitis, neseniai grįžusi į gimtąją tėvų žemę ir apsistojusi Kaune. Pastaruoju metu ją, išsiskiriančią minioje, su taip pat išskirtiniu, pirmuoju Lietuvoje (kaip juokais pabrėžė pašnekovė) šuniuku Tibeto terjeru Tibiu galima neretai sutikti Laisvės alėjoje. Su Karile kalbėjomės apie žmogaus išskirtinumą, apie tai, ar tai svarbu pačiam žmogui ir kas tai nulemia. Netrumpo interviu metu išaiškėjo, kad tam įtaką turėjo ne tik patys artimiausieji tėtis ir mama, bet ir daug įdomių, ne vienam lietuviui gerai žinomų žmonių.
 

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo išskirtinumo. Turbūt jaučiate ne vieno žvilgsnį. Iš kur tai atėjo? Kas padarė įtaką?


Turbūt tėtis. Jis visą gyvenimą sakydavo: daryk atvirkščiai nei kiti daro. Tiesa, niekad nepaaiškino kodėl. Matyt, kaip menininkui reikėjo nepriklausyt masei. To paties linkėjo ir man.
1944-ųjų rugpjūtį, palydint bombų fejerverkams, Jurbarko bažnyčioje įvyko tėvų vestuvės, po kurių jie traukėsi į didelę nežinią su tūkstančiais kitų. Tarp jų buvo daug teatralų, su kuriais susitikdavo ir bendraudavo išeivijoje: Marijošius, Kutkai, Santvarai, Gustaičiai, Dikiniai, Sodeika ir daugelis kitų, kuriuos prisimenu iš savo vaikystės. Vienu ar kitu būdu šie gigantai padarė man įtaką.
Tiesa, mama visada bardavo, kad darau kitaip nei kiti. Taigi aš žinodavau, kad darau teisingai (ir iki šių dienų taip). Mama stomatologė, tai galvosena gal konkretesnė, nors ji taip pat „prie“ menų, kūrybinio darbo, rašymo. (Karilės mama jau gerbtino amžiaus – neseniai suėjo 90 metų, ir jau vienuolikti metai kaip grįžo į Lietuvą ir gyvena Vilniuje– red. past.)
 

Ar jaučiate savo išskirtinumą ir kokias emocijas tai kelia?


Negaliu tiksliai pasakyti, bet atsakymas gal būtų toks, kad nekreipiu dėmesio. Nes, ką nors pasirinkęs, nedarai to, kad ką patenkintum. Tiesiog taip yra. Kitų reakcija kartais būna neadekvati ir per stipri, bet ne žeidžianti, o greičiau stebinanti dėl visiškos netolerancijos.
 

Manyčiau, kiekvienam žmogui turi įtaką ir pasirinkta profesija, ir, be abejo, atvirkščiai – žmogus renkasi profesiją pagal save. Jūs – dailės mokytoja. Kas nulėmė tokį pasirinkimą?


Pradžioje norėjau sekti tėčio pėdomis ir studijavau dramą Čikagoje, Meno institute ir Gudmano teatre (Chicago Art Institute and Goodman Theater and School of Drama). Vėliau dėl asmeninių gyvenimo peripetijų išvažiavau iš Čikagos į Los Andželą. O šis miestas mane traukė dėl to, kad aš ten gimiau. (Gal taip dabar ir Lietuvoj jaučiu gilias šaknis.) Po kurio laiko vėl grįžau į studijas. Buvo sunkus laikas, nes laukiausi pirmosios dukrelės. Buvo keleri tikrai sunkūs metai. Bet baigiau meno pedagogiką, vėliau UC LA studijavau mitologiją ir tautosaką. Beje, UC LA dėstė Marija Gimbutienė, tik, deja, aš studijavau vėliau. Tiesa, teko su ja susitikti Los Andželo menininkų klube, vėliau jos namuose, bet trumpai. Ribotas, bet gražus bendravimas.
 

Gimbutienės pavardė mums gerai žinoma, gal dar teko pabendrauti su įdomiomis asmenybėmis?


Kai iš Niujorko mūsų šeima kraustėsi į Čikagą, man buvo 18 metų. Pradėjau minėtas dramos studijas. Tie keleri metai Čikagoje buvo nuostabūs. Nors buvau už visus gerokai jaunesnė – tiek amžiumi, tiek sceniniu suvokimu, bet buvau šiltai priimta į pasakišką žmonių ratelį kurio dalis dar buvo ir Dalia Juknevičiūtė bei Dalia Sruogaitė. Bendravome su „Margučio“ radiju, ir su „Draugo“ redakcija.
 

Grįžkime prie profesijos. JAV, pasitelkdama dailę, mokėte anglų kalbos emigrantus. Prašome papasakoti, koks tai darbas.


Gimnazija, kurioje dirbau, buvo laikoma viena prasčiausių Los Andžele, nes dauguma mūsų mokinių buvo nelegalių emigrantų vaikai, į kuriuos buvo tiesiog numota ranka. Buvo ir tokių mokytojų, kurie tikrai nepersistengė. Bet gimnazistai jausdavo, kas jais rūpinasi. Dauguma praleisdavo pertraukas meno klasėse, tiek pas mane, tiek pas mano kolegas. Mes laikydavom kambario duris atvertas nuo 7 ryto ligi penktos vakaro, kad vaikai turėtų kur klausytis ramios muzikos, ruošti pamokas ar tik ramiai pasėdėti. Kelerius metus veikė puiki programa, skirta į Ameriką atvykusiems mokyti anglų kalbos per dailės pamokas.
Bet „pritrūko“ lėšų, ir valdžia dar kartą parodė, kad jauno žmogaus lavinimas nėra esminis reikalas. Ir kur tiems vaikams eiti?
Gatvėse siautė nusikaltėlių grupuotės, narkomanai, policija. Kiekvieną semestrą kelis kartus per mokyklos garsiakalbį buvo skelbiamas vadinamasis kodas 1000, kuris reiškė, kad reikia užsirakinti ir nieko neįleisti ir neišleisti, nes mokyklos teritorijoje kas nors vaikšto su ginklu.
Taigi aš suprasdavau, kai mokinys ateidavo neparuošęs pamokų ir kodėl pamokos metu užmigdavo. Aš jo nežadindavau.
 

Kas pastūmėjo sugrįžti į Lietuvą?


Vieną kartą po 10 valandų įtampos mokykloje sėdėdama balkonėlyje ir stebėdama palinkusias palmes vėjyje, supratau, kad man tos palmės nebemielos. Kad ta saule per karšta ir negailestinga, kad trūksta perkūnijos ir žaibų, ir lietaus.
Po 35 metų auksinėje Kalifornijoje pajutau, kaip giliai ilgėjausi rudens vėjo, svaiginančių pavasario žiedų. Ir, būdama beveik 60 metų, pradėjau nerimaut. Turbūt panašiai jaučiasi migruojantys paukščiai, kai ore pasklinda permainų kvapas. Pradėjau galvoti apie pensiją ir kraustymąsi į Lietuvą. Mama jau buvo grįžusi į Vilnių, ir ją kasmet per Kalėdas su dukrelėmis lankydavom. Kai reikėdavo iš Lietuvos išskristi, tai jausdavau lyg kas plyštų širdy. Panašaus jausmo niekur kitur nejaučiau. Jam pasidaviau. Aš čia priklausau. Pasirinkau Kauną, nes norėjau lietuviško miesto, kuriame suteka dvi Lietuvos didžiausios upės... kaip mano amerikietiškos ir lietuviškos gyvenimo srovės.
Beje, tuo metu, kai dėsčiau Los Andžele, gyvenau name, kuris, kaip besidomėdama to namo praeitimi sužinojau, buvo pirktas jaunos LA lietuvių kolonijos rinktais pinigais ir dovanotas profesoriui Biržiškai, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui. Mano buvimo metu viename iš kambarių po 50 metų dar buvo jo archyvas, kurį dabar anūkai „paskolino“ Lietuvai ir yra Signatarų rūmuose Vilniuje.
 

Mūsų žurnalas yra „Sveikas žmogus“. Kiek žinau, Jums taip pat teko kovoti su sunkia liga. Kaip pavyko ją įveikti? Gal Jūsų mintys padės susidūrusiems su panašiomis problemomis. Kas, Jūsų nuomone, tokiu atveju svarbiausia?


Kai baigusi studijas pradėjau mokytojauti LA ir dar auginau dvi dukreles, buvo sunkus metas. Vieną karštą vasaros naktį prabudau iš miego, netikėtai apčiuopusi vyšnios kauliuko didumo guziuką savo krūtyje. Po dviejų dienu mano nerimas pasitvirtino. Man buvo diagnozuotas krūties vėžys, antros stadijos. Turėjau nuspręsti, ką daryti. Nusprendžiau tapti Amazone – moterimi, kuri nusipjauna sau krūtį, kad galėtų taikliau šauti į taikinį. O mano taikinys – tai aš, kuri aktyviai dalyvavo savo ligos susiformavime ir kuri dabar aktyviai dalyvaus sveikimo procese. Pradėjau mokytis kvėpavimo, makrobiotikos ir energetinės mitybos. Vėl grįžau prie studijų, šįkart – prie natūralios sveikatos ir Tibeto medicinos. Nuo vėžio diagnozės praėjo 14 metų, bet žinau, kad kiekviena diena yra nauja kova.
Surinktomis žiniomis dalinausi su savo mokiniais, stengdamasi pakelti jų mitybos lygį – kad nevalgytų greito maisto, negertų kokakolos.
 

Kiek žinau, mūsų žurnale Jus sudomino dr. D. Sekmokienės straipsniai. Taigi keletą žodžių apie savo požiūrį į netradicinę mediciną ir kaip ji padeda Jums, turiu galvoje sveikatą.


Kai atsitiktinai į rankas pateko žurnalas „Sveikas žmogus“ ir pradėjau po jo puslapius braidžiot, suradau daug įdomios medžiagos. Ypač įdomūs pasirodė dr. D. Sekmokienės straipsniai. Juos pradėjau rinkti. Be to, kad mane domina temos, randu lietuviškų terminų, kuriuos žinau tik angliškai, taigi kartu yra proga praplėsti lietuvišką žodyną. Šiuos straipsnius teko panaudoti ir plačiau. Praėjusią žiemą po vienos Tibeto medicinos praktikės Mijos Dzeinaros Ubartienės paskaitos žinias papildė dr. Sekmokienės straipsniai. Ir dabar dažnai susitinkame su seminaro dalyviais pabendrauti ir palopyti žinių spragas, naudodamiesi vieni kitų užrašais ir „Sveiko žmogaus“ žurnalu.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai