2009-09-20

Adelės ritualai

Joniškėlyje gyvenanti veterinarijos gydytoja Adelė Karaliūnaitė save vadina žolininke ir ragana. Lietuvos veterinarijos akademijoje veterinarijos studijas baigusi moteris pagal profesiją dirbo 12 metų, vėliau pasuko kitais keliais: ėmėsi siuvimo verslo (juo užsiima ir dabar, gamina pirties kepuraites, paklotėlius, pirštines), prisiminė liaudies mediciną, kurios pagrindus vaikystėje sužinojo iš kaimynystėje gyvenusios žolininkės.
 

Liaudies tradicijos


Adelė augo Joniškėlyje, senelio Lietuvos savanorio Jono Karaliūno pastatytuose namuose, kur gyventi sugrįžo prieš aštuonerius metus. Kaimynė Mikalajūnienė, eidama žoliauti, vesdavosi ir pradinukę Adelę. Kaimynė ją ir išmokė pažinti bei rinkti vaistažoles, gaudyti gyvates.
Ponia Adelė prisimena, kaip ją tiesiog pakerėdavo pirties palubėje kabančių žolelių ryšuliukai, ant stalo pjaustomos vaistažolės ir šaknys, daromi tepaliukai. Tada nebuvo mados gerti arbatų. Pririnkti didžiųjų dilgėlių, paprastųjų garšvų, rūgštynių, arkliarūgštynių mama prašydavo ne arbatai, o sriuboms. Pavasarį ji dažnai virdavo lapienę. Įmesdavo gabaliuką lašinių ar skilandžio, kelias bulves ir porą saujų žolių – skanumėlis. Tada žmonės gyveno skurdžiau, maitinosi kukliau. Pasak Adelės Karaliūnaitės, kaimo ar miestelių vaikai negalėjo nepažinti augalų – jiems kasmet tekdavo ravėti daržus, taip nejučia ir susipažindavo su pora dešimčių žolių, kurios beveik visos yra vaistingos.
Nemažai pamokų ji gavo ir iš mokytojo Valašino, turėjusio draudžiamų knygų sandėlį. Kokių tik knygų ten nebuvo – joga ir „Kama sutra“. Ši literatūra leido plačiau pažinti pasaulio paslaptis. Jau tada mergina pajuto, kiek daug nežinomų dalykų esama, kaip menkai mes visi žinome savo ir kitų galimybes.
 

Pirmosios operacijos


Adelė sako ir gydyti pradėjusi nuo vaikystės. Tiesa, ne žmones, o paukštelius, kačiukus. Iki šiol puikiai atsimena, kaip pradinukė gydė šuns perdrėkstą kačiuką, kuriam iškrito žarnos. Suprato, kad žaizdą reikia susiūti, nubėgo į namus juodų siūlų, mat kačiukas – juodas, o pradėjusi dirbti nustebo, kad ir juodakailio gyvūnėlio oda balta. Bet svarbiausi, kačiukas – išgyveno.
„Labai susirūpindavau sužinojusi, kad kaimynystėje kažkas serga. Ilgai galvoje kirbėdavo klausimas, kodėl negalima to pakeisti, pagydyti“, – sakė A.Karaliūnaitė ir netikėtai apibūdino, kad į veterinariją ją nuvedė vilkiukė.
 

Namuose – vilkė


Baigusi vidurinę mokyklą Adelė apsigyveno Kaune, pas tetą. Bėgdama rytais krosą Ąžuolyne pastebėjo iš krūmų į ją spoksantį į šuniuką panašų gyvūnėlį, labai keistą ir nedrąsų. Pakalbino, bet šis neprisileido, o trečią dieną tiesiog parsekė paskui Adelę į tetos namus ir įlindo į šuniuko būdą. Šuniukas iš baimės net nutraukė grandinę ir pabėgo. Šeimininkė daugiau jo taip ir neberado. O Adelės Džiulė niekur nuo jos nesitraukė ir išaugo į gražią vilkę, kurią reikėjo ne tik prižiūrėti, bet ir dresiruoti.
„Per ją susipažinau su tarnybinių šunų klubu, kuris dar sustiprino domėjimąsi gyvūnų elgesiu. Kai stojau mokytis į Veterinarijos akademiją, kitaip įsivaizdavau studijas ir veterinaro darbą. Tikėjausi, kad teks daug dirbti su skalpeliu, atlikti operacijas, įvairius stebėjimus. Viskas pasirodė proziškiau“, – savo gyvenimo etapą apibūdino pašnekovė.
 

Kurčnebylio pamokos


Kaip verdami gydomieji tepalai, Adelė atsimena iš vaikystės. Matė, kaip juos virė kaimynė, kaip gamino mama. Dažniausiai – nuo nudegimų iš kalkių, rupūžės ir vyšnių sakų. Dirbdama veterinarijos gydytoja Lukšiuose (Šakių r.) ji įsitikino, kaip puikiai gydomieji tepalai veikia gyvūnus. Kartą jai atvežė labai sužalotą šuniuką, kuris buvo bene vienintelis kurčio ir nebylaus vyriškio bičiulis. Adelė sutvarkė jo žaizdas, suleido antibiotikų, tačiau daug vilčių neturėjo – šuns kaulai sugyja sunkiai. Nuvažiavusi apžiūrėti šunelio pas kurčnebylį nustebo, kaip sparčiai gyvūnėlis sveiko: šeimininkas virė vaistinių taukių (kaulažolių) tepalą ir juo tepė sužeistą šunelį, ji leido antibiotikus, ir šis greitai pradėjo vaikščioti.
Rezultatas pasirodė įspūdingas, veterinarijos gydytoja įsidėmėjo kaulažolės tepalo receptą. Šį prisiminė, kai kreipėsi avarijoje stipriai sužalota moteris: jai nesugijo kaulai, vis teko juo gramdyti. Pradėjo gydytis vaistinių taukių tepalu – baigėsi antkaulio uždegimas.
„Nuo tada pradėjau gerbti šį tepalą. O tepaliukų tenka virti dažnai – kaimo moterims jų reikia suskirdusioms rankoms, kulnams, nuo mastopatijos ir venų išsiplėtimo, tropinių opų“, – pasakojo žolininkė.
Pirmuosius didžiųjų ugniažolių tepalus ir raugus Adelė pasigamino pati sau, kai jai buvo įtartas krūties vėžys. Vėliau žmonių, kuriems jų prireikdavo, vis daugėjo. Žolininkė sako vaistus ruošianti pagal Mėnulio fazes: kūnui ir kraujui stiprinti – iki pilnaties, išvaryti ligą – per delčią.
 

Įvairialypis veikimas


Adelė Karaliūnaitė teigia, kad vaistažolės veikia visapusiškiau nei cheminiai vaistai. Sakykim, nuo peršalimo geriant paprastųjų aviečių stiebų arbatą, skystinamos ir šalinamos plaučių gleivės, mažinama temperatūra, šiek tiek skystinamas kraujas, – taip išvengiama krešulių susidarymo. Kartu organizmas gauna rauginių medžiagų, kurios sujungia nuodingąsias medžiagas, didėja noras šlapintis, – taip teršalai pašalinami per inkstus. Gydytojas tam skirtų keletą vaistų.
Žolininkė neabejoja, kad pažindami augalus daug žmonių galėtų išsiversti be daugybės cheminių vaistų. Čia pat pastebi, kad esminės priešpriešos tarp vaistažolių ir vaistinėje pirktų medikamentų nėra, daugiau kaip pusė vaistų gaminami iš augalų ar gyvūnų liaukų. Žmogus, žemė, augalai sudaryti iš tų pačių cheminių elementų, sintetiniai produktai pradėti gaminti nesenai. Daug vaistų pagaminti iš augalų, tik šie auginami didelėse plantacijose, neretai – net modifikuoti. Štai pipirmėtės, iš kurių gaunamas mentolis, modifikuotos, turi 40 proc. mentolio. Augalas pakeistas, kad daugiau išskirtų reikiamų cheminių junginių. Daug nuskausminamųjų chirurgijoje vartojamų medžiagų žinomos jau porą tūkstantmečių. Natūralūs vaistai grįžta, tik jie ruošiami kitaip nei tai darė senieji žolininkai.
 

Ryšys tarp žolininko ir ligonio


Pasak Adelės Karaliūnaitės, paruošti vaistinius augalus reikia žinių ir kruopštumo, ligonis ir žolininkas turi nemažai bendrauti. Turi būti ir tvarkingai rašoma ligos istorija, stebima, kaip veikia vaistai, ar jie davė rezultatų.
Ar jai tai pavyksta? Pasak Adelės, pasveikusieji nuolat nevažinėja, bet su sergančiaisiais sunkiomis, lėtinėmis ar senatvinėmis ligomis bendrauja metai iš metų. Ji džiaugiasi, kad ne vienas žmogus, kuriam medikai nustatė paskutines vėžio stadijas, tebegyvena, ne su vieno jų medikais ji gražiai bendrauja.
Pasak pašnekovės, žolininkui būtinas labai didelis kruopštumas, gera atmintis, darbštumas.
O kodėl jaučiamas oficialių medikų ir žolininkų priešiškumas? Kodėl pirmieji neretai pasišaipo iš pacientų, kurie gydosi ir vaistiniais augalais? „Nes jie menkai žino vieni kitų gydymo metodus. Dalis fitoterapeutų atėjo iš farmacijos, kiti – iš veterinarijos, nemažai kas pasinaudojo tuo, kad fitoterapija reikalinga ir „nepamainomais žinovais“ tapo neturėdami jokių medicinos žinių. Su tokiais medikai neturi ką kalbėti, baisisi ir juokiasi iš jų patarimų klausančių žmonių, kartais – dar daugiau, iš visų, kurie domisi žolėmis. Neišmanėlių apsišaukėlių žolininkų yra nemažai, kaip ir aplaidžiai dirbančių medikų. Dažnai apsišaukėliai giria medicinos mokslus baigusių žolininkų darbus tik todėl, kad patys galėtų oriau prisistatyti“, – sako Adelė. Ji įsitikinusi, kad šios bėdos kaip ir medikų ir žolininkų priešpriešos po kelių ar bent keliolikos metų nebeliks.
 

Kokios svarbiausios


Ponia Adelė nelinkusi svarstyti, kokios vaistažolės yra svarbiausios, kokių kasmet reikėtų žmonėms prisirinkti. Pasak jos, šeimos nariai turėtų ramiai susėsti ir pasikalbėti, kokios ligos kurį kamuoja. Tada atsiversti vaistažolių žinyną, išsiaiškinti, kokios žolės jiems labiausia tinka, ir tokių prisirinkti. Negalima plėšti visko, būtina žinoti, ko ir kiek gali prireikti. Namuose neturi būti nieko, kas nereikalinga.
Žmonėms, kuriuos dažnai kamuoja plaučių ligos, prie namų vertėtų pasisodinti vaistinės plautės. Jos gražiai atrodo ir žydi, puošia sodybą, valo kraują, gerina gleivių, skysčių pasišalinimą iš organizmo. Vaistinės plautės arbatos tokiems žmonėms reikia pagerti dažnai, ji skani, ja neapsinuodysi. Dažnai peršąlantys, sloguojantys, užkimstantys turėtų prie namų auginti vaistinio šalavijo, piliarožių. Per tūkstantmečius vaistažolės net pavadintos pagal tai, kaip veikia žmogų: kraujažolė, akišvietė, plautė, širdažolė, karpažolė...
 

Miegui gerinti


 

Gero miego pagalvėlė


Šilkažiedžių gaisrenų, pievinių snaudalių, karčiųjų rudgrūdėlių, kvapniųjų gardunyčių žolę, apynių spurgus, skiauterinių paparčių lapus gerai išdžiovinkite tamsioje palėpėje, susmulkinkite (bet ne per daug), sumaišykite lygiomis dalimis.
Pasiūkite maždaug delno dydžio impilėlį iš lininio audinio, prikimškite jį žolelių ir užsiūkite. Jei mokate, galite užkalbėti geram miegui, sunkumų pabaigai, sėkmingai kelionei, mokslo sėkmei.
Pagalvėlę laikykite lovoje ant pagalves, kad kvėpuotumėte žolynais. Ji gerina smegenų žievės, klausos nervo veiklą, ramina, padeda gerai išsimiegoti ir pailsėti. Veikia metus.
 

Imunitetui stiprinti


Nuo slogos, virškinimui gerinti, nusilpus imunitetui geriausias vaistas yra alijošiaus sirupas su medumi ir arbatos grybu. Jis gerina kepenų veiklą, skatina tulžies ir kitų virškinamųjų fermentų gamybą, atjaunina žarnyno gleivinės ląsteles. Tinka esant užsisenėjusiam žarnyno uždegimui, kietėjant viduriams, po žarnyno operacijų. Taip pat gerina gleivių pasišalinimą iš plaučių, tinka bronchitui gydyti, galima vartoti kartu su antibiotikais.
Ne jaunesnio kaip 4 metų amžiaus alijošiaus lapus nuskinkite, suvyniokite į popierių ir savaitei padėkite apatinėje šaldytuvo lentynoje. Išėmę nuplaukite, sumalkite mėsmale. Kiek gausite malto alijošiaus, tiek į stiklainį pridėkite gero medaus, ant jo užpilkite alijošių ir laikykite tamsioje vietoje savaitę. Kai atsiras skysčio, ant viršaus uždėkite jauną arbatos grybą, pridenkite drobele ir laikykite tamsesnėje vietoje, kol medus visiškai ištirps. Nuimkite grybą ir auginkite jį toliau arbatoje, gautą skystį nukoškite. Supilkite į sandariai uždaromą tamsų butelį ir laikykite šaldytuve.
Gerkite po arbatinį šaukštelį 3 kartus per dieną prieš valgį.
2009 rugsėjo 20
Daiva Červokienė

Parašykite savo nuomonę

Jūsų vardas: El. pašto adresas:
Jūsų komentaras:
:) (happy) :D (super)
(hi) (red) (fu) (fool)
(weird) :P :( (hooray)
(bad) (think) 8| (ok)
Apsaugos kodas:
 
Sveikas žmogus
Rubrikos
Naudinga informacija
Neradote ko ieškote?
Pabandykite pasinaudoti paieška:
© Sveikas žmogus 2014. Visos teisės saugomos