Infarktas

Širdis yra žmogaus kumščio dydžio, jos forma primena kiaušinį. Tai tuščiaviduris organas raumeningomis sienelėmis, kurio ertmė padalinta į keturias dalis - po du prieširdžius ir skilvelius. Vožtuvai tarp prieširdžių ir skilvelių nukreipia kraujo tekėjimą į atitinkamas arterijas ir neleidžia jam subėgti atgal į tą dalį, iš kurios jis ką tik ištekėjo. Tad širdis iš tikrųjų yra dvigubas siurblys. Vienas tų siurblių (“dešinioji širdis”) gauna iš kūno vartotą kraują ir pumpuoja jį į plaučius, kur jis apsivalo nuo anglies dioksido ir gauna deguonies. Antrasis siurblys (“kairioji širdis”) gauna iš plaučių skaisčiai raudoną, deguonies prisotintą kraują, kurį pumpuoja į aortą, išsišakojančią į mažesnes arterijas, aprūpinančias krauju kiekvieną organą bei ląsteles.
Širdis smarkiai susitraukia maždaug per trečdalį sekundės. Ji tai atlieka taip gerai, kad kiekvienas kraujo lašelis keliauja iš širdies į kūno audinius ir atgal tik vieną kartą per sekundę. Likusius du trečdalius sekundės širdis pailsi, o jos ertmės užsipildo krauju. Ir jai dera pailsėti, nes per 24 valandas ji perpumpuoja apie dvi su puse tonos kraujo, suteikdama energiją, reikalingą nuolatiniam jo tekėjimui. Nelabai intensyvios mankštos metu širdis pumpuoja apie penkis kartus daugiau kraujo negu žmogui nieko neveikiant; intensyvios mankštos metu - aštuonis arba net dešimt kartų daugiau. O pati širdis sveria... 250-300 gramų.
ra dvi pagrindinės vainikinės arterijos - dešinioji ir kairioji, kurios atsišakoja iš aortos, aukščiau jos vožtuvų. Kairioji vainikinė arterija netrukus skyla į dvi šakas: nusileidžiančią šaką ir širdį apjuosiančią šaką, kuri nusidriekia į širdies užpakalinę dalį. Ji yra jautriausia ligos pažeidimams ir vadinama “staigios mirties arterija”. Kiekviena tų arterijų yra tokio pat storio, kaip ir dešinysis koronarinis kamienas. Šios trys šakos yra širdies paviršiaus įdubimuose. Jos turi daug atsišakojimų, kurie taip pat yra suleidę šakas į visas širdies raumens dalis. Įvairios šakos ir šakelės jungiasi tarpusavyje daugeliu smulkių kraujagyslių, sudarančių tinklą. Jis atlieka svarbų vaidmenį, išlaikydamas pakankamą koronarinę apytaką vyresniame amžiuje.
Iš 70 mililitrų kraujo, praeinančio per įvairius kūno organus kiekvieno širdies susitraukimo metu, pačios širdies ląstelėms maitinti reikia tik vieno mililitro (ketvirčio arbatinio šaukštelio), ir tas kiekis turi ateiti per vainikines arterijas. Faktiškai širdis neturi jokio kito šaltinio kraujui gauti. Atrodo lyg ir gamtos ironija, kad svarbiausio kūno organo gyvybė priklauso nuo palyginti smulkių arterijų, kurias aterosklerozė pažeidžia daugiausia. Apie tas arterijas galima pasakyti dar keletą pastabų. Pirma, širdžiai plakant jos labiau nei kitos kūno dalys yra linkusios keisti padėtį, o jų raumens ir sienelių dažnas sukinėjimas ir patempimas gali būti vienas iš jų susidėvėjimo faktorių. Antra, jos gausiai aprūpintos nervais ir dėl nervinių poveikių jos gali susiaurėti ar praplatėti.
Aterosklerozė yra dažniausia koronarinės širdies ligos (stenokardija, miokardo infarktas yra šios ligos pasireiškimo formos) priežastis. Arterijų sienelėse ji vystosi po truputį - prasideda lengvu sienelės pabrinkimu su riebalinių ląstelių ir cholesterolio intarpais, vėliau tos nuosėdos skverbiasi gilyn, į raumeninį arterijos sluoksnį, kur sienelė sutankėja, o vėliau ima minkštėti ir degeneruotis (athero - minkštas). Paskutinėje stadijoje ši masė sukietėja ir sukalkėja, pavirsdama ištisomis plokštelėmis su daugeliu kietų randų (sclero - kietas). Šios plokštelės išsikiša į arterijos spindį ir sudaro kliūtis kraujui tekėti, o tuo pačiu ir širdžiai veikti.
Šis procesas vyksta daugelį metų, kol pasiekia pavojingąjį tašką. Pažeidimai gali prasidėti prieš trisdešimtuosius gyvenimo metus, bet simptomų nebus iki penkiasdešimtųjų ar šešiasdešimtųjų amžiaus metų. Todėl be galo svarbu kuo anksčiau imtis apsisaugojimo nuo ligos priemonių, kol dar tas procesas gali būti sustabdytas, nes arterijų sienelių audiniui kurioje nors vietoje kartą sukietėjus ir virtus randu, niekas nebegalės jo atnaujinti.
 

STENOKARDIJA

ainikinių arterijų apytikris skersmuo yra 2-3 milimetrai ir, jei jos sveikos, pro jas galima prakišti paprastą gėrimui naudojamą šiaudelį. Jei nuo aterosklerozinio proceso jų skersmuo dar sumažėja, kraujo tekėjimas sutrikdomas. Jei širdžiai prireikia didesnio kraujo kiekio, ji pakankamai jo negauna. Tada širdies poreikiai dar labiau sustiprėja ir, esant deguonies trūkumui, atsiranda krūtinės ar gerklės skausmas, vadinamas stenokardija. Jis aiškiausiai pajuntamas fizinio krūvio metu, pvz., kai skubama į autobusą, lipama laiptais, kasamas sniegas. Kartą pajutę tokį skausmą, turite pagalvoti, jog yra miokardo infarkto rizika.
ai kurios nors koronarinės arterijos ar jos šakos trombozė. Arterijoje trombas susidaro taip: fibrozinė arba kalkinė plokštelė, savo šiurkščiu paviršiumi išsikišusi į arterijos spindį, yra natūrali vieta kraujo krešuliui (trombui) susidaryti. Jei jis užblokuoja arteriją visiškai, toji širdies raumens dalis, kurią aprūpina ši arterija ir jos šakų tinklas, žūva ir įvyksta ūmus miokardo infarktas (MI). Tai paprastai pasireiškia staigiu skausmu, kuris panašus į stenokardiją, tik daug stipresnis ir tęsiasi valandas, jo negalima numalšinti paprastais vaistais (nitroglicerinu), o tik narkotiniais analgetikais.
 

KUO PAVOJINGA ŠI BŪSENA?

Pirma, kaip jau paminėta anksčiau, širdis prisitaikiusi prie individualių organizmo poreikių, todėl staiga praradusi dalį apmirusio raumens pajėgumo, ji gali nebepajėgti aprūpinti organizmo reikalingu kraujo kiekiu. Sunkiais atvejais tai baigiasi širdies nepakankamumu.
Antroji priežastis - tai širdies ritmo ir pajėgumo reguliacijos sutrikimas. Širdis turi nuosavą laidžiąją sistemą, generuojančią nervinius impulsus ir beveik autonomiškai reguliuojančią savo veiklą. Apmirus tam tikrai raumens daliai, normalus elektrinių impulsų srautas yra iškraipomas ir todėl gali sutrikti širdies ritmas - nuo ekstrasistolių iki sunkaus skilvelių virpėjimo, kurio metu jie chaotiškai susitraukinėja, širdis nebeatlieka savo funkcijos ir negydant ši būklė baigiasi mirtimi.
 

RIZIKOS FAKTORIAI IR MIRŠTAMUMAS

Miokardo infarktas yra dažniausia mirties priežastis Vakarų pasaulyje. Vyrams rizika susirgti MI didesnė nei moterims.
Riziką didina rūkymas, antsvoris, aukštas arterinis kraujospūdis, didelė cholesterolio koncentracija kraujo plazmoje, gausi sočiųjų riebalų dieta, nejudrus gyvenimo būdas, nuolatinis stresas ir tam tikros asmenybės savybės (“A” tipas), cukrinis diabetas, tėvai ir seneliai, sirgę koronarine liga (jai priklauso ir staigios mirtys).
Kuo daugiau rizikos faktorių, tuo didesnė rizika apskritai - t.y. rūkorius, sergantis hipertonine liga, priklauso didesnės rizikos kategorijai nei rūkorius, kurio kraujospūdis normalus, ir pan.
50 proc. mirčių nuo MI įvyksta per pirmąsias 2-3 valandas, 75 proc. - per 24 val. Apskritai po MI miršta 40 proc. žmonių ir tai įvyksta per pirmąjį mėnesį.
Išgyvenusiems po MI mėnesį, rizika mirti per pirmuosius metus yra 20 proc., ir nuo 5 proc. iki 10 proc. kiekvienais metais vėliau.

SIMPTOMAI

Pagrindinis miokardo infarkto simptomas yra krūtinės skausmas. Jis, skirtingai nuo tipiško stenokardinio skausmo, prasideda ramybėje ir trunka kur kas ilgiau nei keletą minučių (kiti čia išvardinti simptomai gali būti individualūs kiekvienam atvejui ir nebūtinai bus visi iš karto).
Dažniausiai skausmas labai stiprus, spaudžiantis, gniaužiantis, lydimas prakaitavimo, oro trūkumo, kartais ir pykinimo su vėmimu. Jis gali plisti į kairę ranką, mentį, apatinį žandikaulį; kiek aprimęs, gali vėl pasikartoti.
Neretai apima didelė mirties baimė. Ligonis gali staiga netekti sąmonės.
Lengvesniais atvejais skausmas būna santykinai nestiprus, tačiau trunka ilgai.
20 proc. miokardo infarktų yra be skausmo, todėl arba atpažįstami iš kitų tipiškų infarktui požymių, arba lieka nepastebėti ir tik vėliau, atlikus elektrokardiogramą (EKG), randami infarktiniai pokyčiai. Tokie beskausmiai infarktai būdingesni sergantiems cukriniu diabetu.
Ligonio veidas būna blyškus arba pelenų spalvos, išpiltas prakaito, lūpos pamėlusios, kankina ūmus oro trūkumas.
“Tylųjį” MI išduoda staigus būklės pablogėjimas su dusuliu, sutrikusiu širdies ritmu, o vyresnio amžiaus žmonėms - sumišimo, sutrikimo būsena. Pulsas greitas, silpnas arba neritmiškas.
Žmonės, sergantys koronarine širdies liga su stenokardija, turėtų būtinai kreiptis į gydytoją, jeigu krūtinės skausmai yra nuolatiniai, ilgai trunkantys, po trumpos pertraukos vėl pasikartoja, arba jei pakito jų pobūdis - tapo kitokie, nei žmogui “įprasta”. Kiekvieną krūtinės skausmo atvejį būtina ištirti.
Jos tikslas - sumažinti krūvį širdžiai, iškviesti skubią medicinos pagalbą ir užtikrinti nukentėjusiojo patekimą į ligoninę. Jeigu esate šalia, padėkite jam:
• Neleiskite nukentėjusiajam be reikalo judėti - padėkite įsitaisyti patogiausioje jam padėtyje, geriausia - sėdėti lovoje sulenkus kelius, parėmus galvą ir nugarą keletu pagalvių. Atlaisvinkite veržiančius drabužius aplink kaklą, krūtinės ląstą ir juosmenį.
• Paskambinkite telefonu 03 ir iškvieskite Greitąją medicinos pagalbą.
• Stenkitės nuraminti žmogų ir kartu nuolat stebėkite jo kvėpavimą bei pulsą. Būkite pasiruošę esant reikalui gaivinti (kaip suteikti pirmąją pagalbą sustojus kvėpavimui ir širdžiai - rašėme praėjusiame SŽ numeryje).
• Jei turite vaistų nuo stenokardijos (pvz., nitroglicerino), padėkite tabletę po liežuviu (skausmui nepraėjus - galima ir antrą), jei žmogus sąmoningas - duokite jam sukramtyti tabletę paprasto aspirino.
Greičiausiai diagnozę patvirtina elektrokardiograma, todėl šis tyrimas yra pagrindinis. EKG padeda nustatyti, kurioje širdies raumens dalyje yra infarkto zona, joje atsispindi ir anksčiau buvę infarktai, ir ritmo sutrikimai. Mat pažeista raumens zona (ir surandėjęs raumuo) būdingai iškraipo elektrinio impulso kreivę, ir tai atsispindi EKG.
Ligoninėje atliekami ir kraujo tyrimai, padedantys nustatyti širdies fermentų kraujo plazmoje koncentraciją. Iš pažeisto širdies raumens yrančių ląstelių į kraują patenka gausybė specifinių fermentų, kurių kiekis didėja pirmomis paromis po infarkto, kiek vėliau pasiekia maksimumą ir vėl normalizuojasi. Fermentai šiek tiek atspindi ir pažeidimo stiprumą.
Beje, pirmosiomis infarkto valandomis ir EKG gali būti normali, todėl išmintingas gydytojas nepaisant EKG rezultato, žiūri į infarktui būdingus simptomus ir požymius.
Anksčiau gydymas rėmėsi simptomų koregavimu - t.y. skausmo malšinimu, širdies nepakankamumo ir sutrikusio ritmo gydymu. Ne taip seniai miokardo infarkto gydymas iš esmės pasikeitė. Nors paminėtas simptominis gydymas tebėra reikšmingas ir dabar, lemiamas vaidmuo tenka kuo skubesniam infarkto pažeistos širdies zonos atstatymui ar bent jau sumažinimui. Tuo tikslu siekiama atstatyti nutrūkusią kraujotaką vainikine arterija fibrinolitiniais vaistais. Jie ištirpdo arterijos krešulį sudarantį fibriną ir krešulys suyra, tačiau tai pavyksta tik tuomet, jei intraveninė fibrinolizė buvo pradėta per pirmas 6 valandas nuo infarkto pradžios. Tam tikra nauda yra ir pradėjus ją per pirmąsias 24 val. Šis gydymo būdas sumažino ankstyvą mirštamumą nuo infarkto 30-čia procentų.
Vartojamas ir gerai pažįstamas aspirinas - tiek ūmiu periodu, tiek sveikstant ir dar keletą metų po infarkto. Šis vaistas mažina kraujo krešumą ir krešulių susidarymą.
Gydymas medikamentais vadinamas neinvaziniu, tačiau pastaruosius du dešimtmečius infarktui gydyti naudojami ir chirurginiai tyrimo metodai - operacijos neatvėrus krūtinės ląstos. Jų tikslas toks pat - kuo greičiau atstatyti vainikinių arterijų praeinamumą. Vainikinių arterijų perkutaninė transliuminalinė angioplastika (VAPTA) labiau tinka tiems ligoniams, kuriems negalima atlikti trombolizės per veną fiblinolitiniais preparatais. Be to, Lietuvos kardiochirurgų duomenimis, ji yra ir efektyvesnė už trombolizę, ir tokio gydymo rezultatai po operacijos geresni - ligonis trumpiau guli ligoninėje, mažiau įvyksta pakartotinių infarktų. Buitiškai šiuos du metodus galima palyginti su užsikimšusio vamzdelio praeinamumo atstatymu naudojant chemines (ardančias) ir mechanines kraujagyslės spindį platinančias priemones. Geriausi rezultatai pasiekiami derinant abu šiuos gydymo metodus, ypač kai trombolizė kateteriu atliekama ne per veną, o pačioje širdyje - tai vadinama intrakoronarine trombolize.
Reabilitacija siekiama grąžinti žmogų į jam įprastą gyvenimo ritmą per du tris mėnesius. Žmogui, persirgusiam infarktu, reikalinga tiek psichologinė (raminanti užuojauta, padedanti prisitaikyti prie susidariusių sąlygų, ateities perspektyvų aptarimas), tiek fizinė reabilitacija pagal specialiai jam pritaikytą programą - specialiai dozuojant fizinius krūvius kasdieniniame gyvenime ir darbinėje veikloje.
 

KAIP GYVENTI PO MIOKARDO INFARKTO.

Širdies priepuolis labai išgąsdina tiek patį pacientą, tiek jo šeimą. Prie baimės ir sumišimo prisideda staigumas, kuriuo jis užgriūva. Daug susirūpinimą keliančių minčių praskrieja žmogaus galvoje. Nebūna dviejų visiškai vienodų priepuolių, todėl ir kiekvieno ligonio ateitis skirtinga. Gydytojas tikrina ir vertina kiekvieną ligonį kaip atskirą individą, todėl ir gydymas kiekvienam parenkamas individualiai. Tačiau esama bendrų visiems dalykų, kuriuos supratęs pacientas aiškiau suvoks, kas sąlygoja jo ateitį. Tai: paciento amžius infarkto metu, šlapimo rūgšties ir riebalų kiekis kraujyje, paciento svorio santykis su jo kūno sandaros tipu, jo kraujo spaudimo dydis, šeimos istorija, bendras ligos vaizdas infarkto metu. Infarkto metu tam tikra širdies raumens dalis apmiršta ir anksčiau buvęs normalus audinys palengva pasikeičia randiniu, kietu audiniu. Tai paprastai vyksta per mėnesį ir toji raumens dalis virsta nebeveikliu audiniu. Dėl to širdies pajėgumas šiek tiek sumažėja. Bet širdis turi milžiniškų atsarginių jėgų, todėl ji vis dar gali pakankamai gerai veikti.
Dažnai pacientas klausia, ar gali ištikti pakartotinis infarktas ir ar greitai? Gydytojas turėtų būti aiškiaregis, kad galėtų į tai atsakyti, tačiau esama dėsningumų. Paprastai žmogus, pergyvenęs infarktą, įgyja šiek tiek išminties. Labai klaidinga manyti, kad pažeistą širdies raumenį greičiau ištinka kitas infarktas, nes jo kaltininkas yra ne širdies raumuo, o vainikinės arterijos. Paprastai žmogus po infarkto jau žino savo būklę, gresiančius pavojus ir neabejotinai stengsis gauti geriausią medicininę pagalbą. Jis sąžiningai žiūrės, kad jo svoris nedidėtų, mėgins normalizuoti savo kraujo cheminę sudėtį ir vartos bet kuriuos vaistus, reikalingus jo kraujo spaudimui normalizuoti. Visos dabar naudojamos priemonės padeda pacientams daug geriau pergyventi infarktą nei prieš dvidešimt penkerius metus. Ryškiausias progreso pavyzdys yra tai, kad per pastaruosius penkiolika metų mirtingumas nuo infarkto sumažėjo keletą kartų ir nemažai patyrusių infarktą jau yra išgyvenę trisdešimt ir trisdešimt penkerius metus.