Radiacijos baubas - mitas ar tikrovė?

Sparčiai vystantis mokslui ir technikai, nepaliaujamai daugėja žmogaus sukurtų dirbtinės radiacijos šaltinių. Tokiu būdu gamta vis papildoma nauja radiacijos doze. Deja, jonizuojantis spinduliavimas - tai vienas iš faktorių, darančių neigiamą poveikį žmonių sveikatai.
Tolimoje praeityje Saksonijos ir Čekijos rūdų kasyklose buvo pastebėtas plaučių “džiovos” protrūkis. 1879 m. nustatyta, kad tai ne kas kita, kaip smulkialąstelinis plaučių vėžys. Nustatytas ir tiesioginis ryšys tarp šių kasyklų rūdos poveikio ir patologinių procesų dirbančiųjų plaučiuose. Paaiškėjo, kad rūdoje yra didelis kiekis radioaktyvių medžiagų - radžio ir urano. Darbininkai kvėpavo radioaktyviomis dulkėmis užterštu oru ir dėl ilgalaikio jų poveikio išsivystė vėžys.
Dvidešimto amžiaus pradžioje, Marijos ir Pjero Kiuri atrastą radį pritaikius medicinos ir technikos reikalams, pasaulyje labai paplito jo izotopų panaudojimas ir skleidžiamas spinduliavimas.
Daugybė XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios fizikų ir gydytojų, dirbusių su radžiu ir rentgeno spinduliais, tapo jų aukomis. Charakteringa liga buvo leukozė. Tik eksperimentatorių ir klinicistų bandymai parodė, kaip užkirsti kelią šiam pavojui.
1936 m. Hamburge pastatytas paminklas, kuriame įamžintos pavardės mokslininkų ir inžinierių, tapusių eksperimentų su rentgeno spinduliais aukomis. Ant kolonos, papuoštos laurų vainiku, iškalta: “Paminklas skirtas visų tautų rentgenologams ir radiologams, gydytojams, fizikams, chemikams, technikams, laborantams ir medicinos seserims, paaukojusiems savo gyvenimą kovoje su artimųjų ligomis. Jie herojiškai tiesė kelią efektyviam ir nekenksmingam rentgeno spindulių ir radžio panaudojimui medicinoje. Jų šlovė - nemirtinga.”
Pirmoji informacija apie kenksmingą rentgeno spindulių poveikį paskelbta 1902 m. Joje Friben rašė apie vėžiu sergantį 33 m. vyrą, kuris 4 metus nuolat apšvitindavo rankas, bandydamas rentgeno vamzdžius. Pradžioje atsirado dermatitas su pigmentacija, nagų distrofija, po to plaštakos viršuje pasirodė opa, kuri ilgainiui supiktybėjo. Pirmiesiems rentgenologams neretai tekdavo amputuoti rankų pirštus. 1909 m. nustatyta, kad daugkartinis rentgeno spindulių poveikis sukelia dermatitą, dažnai besikomplikuojantį karpotu bėrimu ir navikų augimu. 1911 m. Hess monografijoje buvo detaliai aprašytas rentgenologų vėžys. Ši liga šiuo metu visiškai išnyko dėl darbo apsaugos metodų išsivystymo ir rentgeno spindulių, gaunamų dirbant su rentgeno aparatūra, dozavimo kontrolės prietaisų tikslumo.

Mokslinėje literatūroje aprašyta daug atsitikimų, kai žmonės nukentėdavo nuo į organizmą patekusių radioaktyviųjų cheminių elementų. Ypač daug tokių atvejų pasitaikydavo, kol trūko žinių apie radioaktyvių medžiagų kenksmingumą žmogui. Ampir miesto (JAV) laikrodžių gamykloje darbininkės, dirbančios su švytinčiais tamsoje laikrodžių ciferblatais, dažnai aplaižydavo teptukus, kad jų galiukai būtų smailūs. Dažų sudėtyje dominavo cinko sulfatas su nedidele radžio priemaiša. Tokiu būdu nedidelis dažų kiekis patekdavo į organizmą ir radioaktyvusis radis kaupėsi skelete. Po kelių metų moterys ėmė skųstis vis didėjančiu nuovargiu, dantų kritimu, žandikaulio nekroze, piktybine mažakraujyste. Dauguma darbininkių susirgo kaulų vėžiu - osteogenine sarkoma, kuri dažniausiai baigėsi mirtimi. Analogija pastebėta ir New Jersey (JAV) fabrikėlyje, kuriame Pirmojo pasaulinio karo metu buvo gaminami liuminescenciniai dažai.
Apie Chirosimos ir Nagasakio tragediją žino visi. Praėjus daugiau nei 15 metų latentiniam periodui po šių miestų bombardavimo, sergamumas leukoze juose buvo 7 kartus didesnis nei kituose Japonijos miestuose.
Bombų sprogimo vietoje įkurtas Taikos parkas. Jo centre - paminklas atominio bombardavimo aukoms. Po juo - urna, kurioje saugomi sąrašai su mirusiųjų pavardėmis. Kartkartėmis urną atidaro, kad galėtų pratęsti šį liūdną sąrašą, nes pasekmės dar nesibaigė. Hidzi kalno viršūnėje JAV lėšomis pastatyta ligoninė gydo nukentėjusius japonus, jų vaikus ir vaikaičius. Japonų mokslininkų ataskaitos duomenimis, iš 570 000 Chirosimos gyventojų sprogimo metu žuvo 200 000, bendras aukų skaičius - daugiau nei 250 000.
Prabėgus 9 metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, japonai vėl nukentėjo nuo amerikiečių naujo modelio atominės bombos bandymo. Vėliau - laikotarpis, kai spaudoje mirgėjo pranešimai apie branduolinio ginklo bandymus įvairiose Žemės rutulio vietose. Ryškiausi du branduolinio ginklo bandymų laikotarpiai: pirmasis (1954-1958 m.), kai šiuos bandymus vykdė Didžioji Britanija, JAV ir SSSR (dominuoja JAV); antrasis (1961-1962 m.), kai juos vykdė daugiausia JAV ir SSSR, lenktyniaudamos tarpusavyje (dominuoja SSSR pajėgos). Karti panašių stebėjimų patirtis privertė visus vieningai kovoti už atominio ginklo uždraudimą visame pasaulyje. 1963 m. šios šalys pasirašė Sutartį dėl branduolinio ginklo apribojimo, įsipareigojant atsisakyti bandymų Žemės atmosferoje, po vandeniu ir kosmose. Nuo to laiko tik Prancūzija, Kinija, Indija ir Pakistanas atliko seriją pavienių branduolinių bandymų atmosferoje. Bandymai po žeme daugiau ar mažiau vykdomi ir toliau.
Per paskutiniuosius 40 metų kiekvienas iš mūsų buvo apšvitintas radioaktyviųjų iškritų, susidariusių branduolinių sprogdinimų atmosferoje metu.
Atominių bombų bandymų metu iškrenta pavojingi radioaktyvūs krituliai. Tarp radioaktyvių elementų, tokiu būdu patenkančių į aplinką, ypač gerai išstudijuotas stroncis-90 (irimo pusperiodis - 28 metai). Nunešamas su radioaktyviuoju lietumi jis užteršia žolę, kuria minta galvijai, patenka į jų mėsą ir pieną, o su maistu keliauja į žmogaus organizmą ir daugiausia koncentruojasi skelete. Radioaktyvūs krituliai taip pat sukaupia ir kitas radioaktyvias medžiagas: cezį-137, fosforą-32, cinką-65. Radioaktyvūs junginiai, patekę į žmogaus organizmą, padidina įvairių organų vėžio, daugiausia leukemijos ir kaulų sarkomos, išsivystymo riziką.
Išskirtinį dėmesį reikia skirti Černobylio AE avarijai. Ši
tragedija atnešė ne tik tiesioginių nuostolių, bet ir galimus liūdnus tolimesnius rezultatus: įvairių formų (ypač leukozės ir skydliaukės) vėžiu suserga vis daugiau asmenų. Aktyvi medicininė pagalba iškart po avarijos, griežta kontrolė ateityje, šios rizikos grupės žmonių dispanserizacija - visa tai keliai, mažinantys Černobylio aukų skaičių.
Medicinoje radiacija naudojama kovojant su daugeliu (tarp jų ir onkologinių) ligų. Sukaupta patirtis verčia būti atsargiems. Būta atvejų, kai vaikams, sergantiems trichofitija ir kai kuriomis spondilito formomis, apšvitinus užkrūčio liauką rentgeno spinduliais, išsivystė leukemija. Žinoma daug atvejų, kai nuo jonizuojančio spinduliavimo išsivystė leukozė ir kitų lokalizacijų vėžys. Pvz., Anglijoje 1930-1940 metais daugiau kaip 14 000 žmonių buvo gydomi nuo sunkios ankilozinio spondilito formos švitinant didelėmis rentgeno spindulių dozėmis. Gydymas buvo sėkmingas, skausmai praėjo ir ligoniai daugelį metų gyveno ramiai. Tačiau po tam tikro latentinio periodo tarp šių žmonių daugiau mirė nuo leukozės (palyginimui: viena mirtis iš 200 ir viena mirtis iš 7 000 kitų grupių gyventojų).
Rentgeno spindulių dozių patikslinimas davė teigiamą poveikį leukozės (vienai iš pagrindinių hemoblastozių) profilaktikai. Šiuo metu mokslininkai intensyviai tyrinėja teorinius pagrindus ir metodologines hemoblastozių kontrolės galimybes.
Be radiacinės ląstelės žūties būdų išsiaiškinimo negalima organizmo apsauga nuo kenksmingo radiacijos poveikio. Ypač šios žinios reikalingos laiku atliktai diagnostikai ir spindulinės ligos gydymui. Mokslininkai įnešė svarų indėlį sprendžiant šią problemą. Pavyko užfiksuoti reakcijas į skirtingą organizmo ląstelių apšvitinimą, ištirti molekulinius procesus, vedančius į ląstelių žūtį. Pasirodė, kad apspinduliuotuose limfocituose atsiranda specifinių baltyminių faktorių. Matyt, būtent jiems veikiant nukleazės ir suskaldo DNR. Prieita prie išvados, kad apšvitintų limfocitų žūtis galiausiai įvyksta įsijungus konkrečioms biocheminėms reakcijoms. Šis procesas - valdomas. Pvz., kai kurie antibiotikai slopina baltymų sintezę ir gali apsaugoti nuo DNR suirimo apšvitintuose limfocituose, tokiu būdu apsaugodami juos nuo žūties.
Eksperimentinėje onkologijoje, tiriant kancerogenines cheminių medžiagų savybes ir apšvitinimą, daug pasitarnavo beždžionės. N.N.Petrov su bendradarbiais 18 metų eksperimentavo su beždžionėmis. Buvo tirta radioaktyvi rūda ir radžio bromidas. Stebimas išorinis poveikis, kai tepama oda, ir vidinis, kai tiriamoji medžiaga leidžiama po oda, į raumenis ir į veną. Tyrimo pabaigoje 7 beždžionėms iš 23 išsivystė kaulų sarkoma, taip pat susidarė navikai medžiagos įleidimo vietose. 5 beždžionėms buvo išsivysčiusios metastazės. 3 iš jų į viršutinių žandikaulių ančių ertmes buvo įkišti gabaliukai radioaktyvios sidabro vielos, kurios aktyvumas - apie 1 milikiuri. 2 iš 3 išsivystė viršutinio žandikaulio sarkoma - tai patvirtino hipotezę apie kancerogeninį radiacijos poveikį. Už tuos darbus Petrov buvo apdovanotas I.I.Mečnikovo premija. Jo mokinys R.A.Melnikov, atlikdamas tyrimus tuo pačiu metodu, taip pat nustatė beždžionių žandikaulių sarkomą.
Šie ir analogiški eksperimentai ne tik patvirtino radioaktyvaus spinduliavimo pavojingumą, bet ir padėjo nustatyti šio pavojaus stiprumą.