Alerginės dermatozės

Alerginės odos ligos (dermatozės) sudaro daugiau negu trečdalį visų dermatologinių ligų. Alerginėms dermatozėms priklauso alerginis kontaktinis ir atopinis dermatitai, urtikarija (dilgėlinė), alerginis vaskulitas ir purpura bei vaistų sukeltos reakcijos.
 

Dažniausia alerginė dermatozė – alerginis kontaktinis dermatitas (AKD)


Epidemiologinių tyrimų duomenimis, apie 15 proc. visų žmonių yra jautrūs lopo testui.
Šiuo metu yra nustatyta apie 3000 medžiagų, galinčių sukelti AKD, ir, tobulėjant technologijoms, jų vis daugėja.
Nustatyti konkretų alergeną yra sudėtinga. Ligos požymiai nuo konkretaus alergeno nepriklauso, tačiau nustačius jį lengviau išvengti kontakto ir alergijos atsinaujinimo.
AKD reikia skirti nuo iritacinio kontaktinio dermatito – odos uždegimo, kurį sukelia besiliečianti medžiaga, veikianti epidermio barjerinę funkciją, nedalyvaujant imuniniams mechanizmams. Įdomu, kad net apie 80 proc. atvejų skalbimo priemonės odą pažeidžia iritaciniu kontaktiniu būdu.
Pirmą kartą ant odos ar gleivinės patekę alergenai nesukelia jokių simptomų, tačiau jiems sąveikaujant su odos ląstelių baltymais, imuninėmis ląstelėmis, įvyksta įjautrinimas (sensibilizacija). Pakartotinai patekus alergenams, atsiranda simptomų. AKD eiga gali būti ūminė, kai kontakto vietoje oda parausta, patinsta, atsiranda mazgelių, pūslelių, erozijų, šašų. Ligonis jaučia deginimą, niežėjimą, perštėjimą.
Jei kontaktas epizodinis ir toliau išvengiama sąlyčio su alergiją sukeliančia medžiaga, dažniausiai pasveikstama po 1–3 savaičių. Neišvengus alergeno, dermatitas įgauna lėtinę eigą ir išplinta po visą kūną.
AKD eigai įtakos turi endogeniniai (genetinis polinkis, somatinės ligos ir t.t.) ir egzogeniniai veiksniai (medžiagos koncentracija, sąlyčio trukmė, dažnumas ir kt.).
Alerginis kontaktinis dermatitas – dažniausia profesinė liga. Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, 32 iš 100 kirpėjų ir 14,5 iš 100 medicinos seserų bent kartą per metus serga kontaktiniu dermatitu. Juo neretai serga indų plovėjai, statybininkai, medikai. Dažniausiai pažeidžiamos rankos, kai yra tiesioginis kontaktas su alergiją sukeliančiomis medžiagomis. Įsijautrinti galima ir tvarkant namus, atliekant kitus darbus, nes įjautrinančių medžiagų gausu įvairiose valymo priemonėse. Dažnai kontaktinį rankų dermatitą sukelia gumos, latekso pirštinės, nes jų sudėtyje yra merkaptobenzotiazolio ir kitų alergijas sukeliančių medžiagų.
Vis dažniau alerginių odos reakcijų atsiranda nuo kūno priežiūros ir kosmetinių preparatų: plaukų dažų, nagų lako, blakstienų tušo, lūpų dažų, kremų, šampūnų, muilų, dušo želė, dezodorantų, dantų pastų ir kt. Šiuo atveju uždegimą dažniausiai sukelia kvapiosios medžiagos bei emulsikliai ir konservantai, esantys jų sudėtyje. Kvapiųjų medžiagų taip pat turi namų apyvokos gaminiai: skalbimo, valymo, poliravimo medžiagos, tirpikliai.


 

Alerginių dermatozių profilaktika ir gydymas


Pirminė alerginių dermatozių profilaktika yra ankstyvas alergenų nustatymas ir jų vengimas.
Antrinė profilaktika yra racionalus gydymas, emolientų ir kitų higienos priemonių naudojimas.
Kontaktiniams alergenams nustatyti atliekami aplikaciniai (lopo) testai su standartiniu 24 alergenų ar specialiuoju rinkiniu. Kontaktas su rinkinio medžiaga esant įsijautrinimui sukelia alerginį kontaktinį dermatitą.
Sergant atopiniu dermatitu reikia laikytis hipoalerginės dietos.
Gydant uždegimą, skiriama vietinių gliukokortikoidų, vietinių imunomoduliatorių, antihistamininių preparatų. Labai išplitus bėrimams, gydoma sisteminiais gliukokortikoidais. Prisidėjus antrinei infekcijai, skiriama antibiotikų.
Lėtinis dermatitas veiksmingai gydomas fototerapija (UVB 311 nm ir UVA spinduliais), kuri sukelia ilgalaikes remisijas.
Plačiausiai uždegiminės dermatozės gydomos vietiniais gliukokortikoidais, slopinančiais uždegimą, pasižyminčiais imunosupresiniu bei antiproliferaciniu poveikiu.
Vietiniai gliukokortikoidai pagal jų uždegimo slopinimo stiprumą skirstomi į 4 klases. Gydomasis poveikis priklauso nuo bėrimų lokalizacijos, vaisto pagrindo, stiprumo klasės ir koncentracijos. Ilgalaikį vartojimą riboja nepageidaujamas poveikis – odos atrofija, raudono veido sindromas, odos kraujagyslių išsiplėtimas (telangiektazija), taškinių kraujosruvų, steroidinių spuogų atsiradimas. Mažiausią odos atrofiją sukeliantį poveikį turi šiuolaikiniai vietiniai kortikosteroidai Fluticasoni propionas, Halcinonidum su šlapalu, Mometasonum ir Methylprednisoloni aceponas.
Naujausia vietinio gydymo preparatų grupė yra vietiniai imunomoduliatoriai (takrolimas ir pimekrolimas). Jie nesukelia gliukokortikoidams būdingų šalutinių poveikių, todėl jais veidą gydyti galima ilgai.
 

Emolientų svarba


Nuslopinus uždegimą, būtina atkurti barjerinę epidermio funkciją, nuolat naudojant emolientus. Emolientai – tai riebalinės vietiškai vartojamos medžiagos, jos drėkina, minkština ir saugo odą bei gleivinę nuo išorinių dirgiklių. Emolientai, kurių sudėtyje yra šlapalo, taip pat slopina niežėjimą, malšina uždegimą bei skatina epidermio atsinaujinimą. Nuolat rankas plaunant šarminiu muilu, kūno priežiūrai naudojant įvairius detergentus, oda išsausėja. Įprastinių kūno valymo priemonių (muilų, šampūnų ir kt.) sudėtyje yra medžiagų, kurios pažeidžia paviršinių epidermio ląstelių baltymo struktūrą. Oda pradeda pleiskanoti, pažeidžiamas raginis sluoksnis, į epidermį prasiskverbia T limfocitai, kurie lemia alerginių reakcijų vystymąsi. Dėl minėtų priežasčių po kiekvieno maudymosi ar rankų plovimo odą reikia patepti emolientais.
Emolientų struktūra nuolat tobulėja, papildant juos naujais cheminiais junginiais, atsižvelgiama į pacientų poreikius. Yra sukurta šimtai skirtingų emolientų, tačiau visų jų 4 sudedamosios dalys yra tos pačios: riebalai, drėkinamosios medžiagos, emulsikliai, konservantai. Jie gali būti papildyti kitomis kvapą ir spalvą suteikiančiomis medžiagomis.
Riebalai (lipidai) sudaro 20–40 proc. preparato svorio. Jie gaminami iš gyvūnų riebalų, augalų, mineralinių medžiagų ar sintetinami.
Antroji svarbi emolientų sudedamoji dalis – drėkinamosios medžiagos (urea, pieno, aminorūgštys) – raginiame epidermio sluoksnyje sulaiko vandenį (drėgmę), mažina niežulį, veikia antimikrobiškai ir slopina ląstelių dauginimosi greitį.
Emolientų sudėtyje taip pat yra emulsiklių (medžiagų, užtikrinančių emulsijų stabilumą) ir konservantų (preparatų, išsaugančių emolientų ilgaamžiškumą; jie naikina bakterijas, dezinfekuoja).
Būtina žinoti, kad sudedamosios emolientų dalys gali sukelti nepageidaujamų poveikių – alerginį ir iritacinį kontaktinį dermatitus, dilgėlinę, pigmentaciją ir kitų kosmetinių odos sutrikimų. Įjautrina ir dirgina dažniausiai emulsikliai, konservantai, bei kvapą, spalvą suteikiančios medžiagos. Todėl geriausia rinktis natūralių lipidų pagrindu pagamintus naujausios kartos bespalvius ir bekvapius emolientus, kurių sudėtyje yra minimalus konservantų kiekis.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai