Nauja vėžio kilmės teorija

“Vėžys – ląstelių evoliucinis rezistentiškumas prieš žalojimą ir stresą”


Iki šiol buvo paskelbta daug hipotezių ir teorijų, aiškinančių vėžio priežastis ir prigimtį. Kiekviena jų atspindėjo savo meto biologijos ir medicinos mokslų progresą. XX amžiaus viduryje buvo sukurtos 4 esminės vėžio prigimtį aiškinančios teorijos: polietiologinė, vėžio formavimosi klonų (klonas - vienos ląstelės palikuonių visuma) atrankos, virusinė ir virusogenetinė. XX amžiaus antroje pusėje jau buvo pateiktos vėžio kilmės genetinio aiškinimo hipotezės.
 

Vėžinių ląstelių susidarymo priežastys


Pastaruoju metu navikinio proceso susidaryme dalyvaujantys ląstelės genai vadinami vėžio genais (genas - materialinis paveldimumo nešėjas). Pripažįstamos dvi didelės vėžio genų klasės: onkogenai ir antionkogenai. Onkogenas yra pakitęs normalios ląstelės geno variantas, o antionkogenas - ląstelės augimą stabdantis reguliatorius. Onkogenai ir antionkogenai sąveikauja, išlaikydami ląstelių ir audinių fiziologinių mechanizmų pusiausvyrą. Pripažįstama, kad vėžys formuojasi veikiant organizmą tokiems žeidžiantiems išoriniams ir vidiniams veiksniams, kurie sukelia įvairių onkogenų ir antionkogenų veiklos sutrikimus. O tų priežasčių - tiek cheminių, tiek fizinių, tiek biologinių - nustatyta labai daug. Vėžinės ląstelės formuojasi veikiant organizmą tabako dūmams, alkoholiui ir jo metabolitams, imunitetą slopinantiems ir ląstelės veiklą stabdantiems vaistams, mitybos sutrikimams, ultravioletiniams spinduliams, nudegimams, lėtinėms opoms, organizme susidarius laisviesiems radikalams ir kt. Vėžį sukeliančios medžiagos ar fiziniai veiksniai gali tiesiogiai patekti iš aplinkos į organizmą. Dažniai jos susidaro pačiame organizme. Staigūs pokyčiai ląstelės genetinėje struktūroje (mutacijos) gali pakeisti nusistovėjusią genų veiklą. Manoma, kad tik šis genetinis chaosas nulemia navikinių ląstelių formavimosi pradžią ir raidą.
Vėžys yra bendra biologinė problema. Jis aptinkamas visų evoliucijos pakopų gyvūnuose ir žmoguje. Ląstelė, tapdama vėžine, geriau išgyvena, ir jei procesui išplitus organizmas nežūtų, tai biologine prasme būtų lyg teigiamas reiškinys. Paveikus labai įvairioms ląsteles žalojančioms priežastims, anksčiau genetinių pokyčių chaoso turi suveikti bendras evoliucinis mechanizmas, padedantis pažeistai ląstelei prisitaikyti ir išgyventi. Evoliuciniai gyvybės išlikimo dėsniai yra bendri ir veikia ląstelės naudai. Kyla klausimas - koks galėtų būti pirminis minėtų daugelį metų (nuo 5 iki 20 m.) trunkančių genetinės medžiagos pokyčių įvairovės mechanizmas?


 

Įgytas atsparumas žalojimui - vėžinio proceso formavimosi
jėga


Be įgimto atsparumo žalojimui, ląstelės formuoja įgytą atsparumą. Pastarasis gali būti daug kartų stipresnis negu įgimtas. Pirminės navikinės ląstelės atsiranda normalioms ląstelėms persitvarkius į atsparias žalojantiems veiksniams, vadinamiesiems kancerogenams, ląsteles. O iš pastarųjų atsiradusios antrinės ląstelės jau nebeklauso augimą reguliuojančių mechanizmų. Todėl jos plinta po kitus organus. Tokias ląsteles jau sutarta vadinti vėžinėmis.
Susirgimų onkologinėmis ligomis kasmet padaugėja 1-1,5 proc. Seniai nustatyta, kad daugiau nei 50 proc. atvejų ląstelių suvėžėjimo priežastis yra aplinkos užterštumas kancerogeninėmis medžiagomis.
Vėžinė ląstelė yra atspari žalojimui normalios ląstelės atmaina, prisitaikiusi išgyventi kancerogenais užterštoje aplinkoje. Daugelis neprisitaikiusių ląstelių žūva, o viena kita atspari pažeidimams ląstelė išgyvena ir duoda naujų palikuonių. Šis atsparumas, kaip minėta, yra svarbiausias jos skirtumas nuo normalios ląstelės - tai varomoji kancerogenezės proceso jėga.
Atsparumo fenomenas nustatytas mūsų tyrimais ir remiantis tarptautinės literatūros apžvalga apie ląstelių rezistentiškumą pažeidimams atskirose ląstelių grupėse - mikroorganizmuose, kūno ir vėžinėse ląstelėse. Mano darbuose šiam fenomenui buvo suteikta biologinė esmė, kuri pritaikyta onkologinių ligų atsiradimo pirminei priežasčiai išaiškinti. Tai bendras biologinis evoliucinis dėsnis, padedantis bet kuriai (sveikai ar sergančiai) ląstelei išlikti gyvai. Mūsų darbai paskelbti vietiniuose ir tarptautiniuose medicinos žurnaluose bei dviejų Baltijos onkologų kongresų metu.
Nustatyta, kad tiek bakterijose, tiek gyvūnų ląstelėse genetiniai procesai vyksta pagal tuos pačius dėsningumus. Nurodoma, kad atsparumo mechanizmai žalojantiems veiksniams atsirado prieš 4,5 mlrd. metų. Olandų mokslininkai H.W.Van Veenas ir W.N.Koningsas išaiškino, kad atsparumo genai buvo perduoti evoliucijos metu iš bakterijų visoms gyvūnų (pirmuonių, bestuburių, žinduolių) ląstelėms. Atsparumo genai ir jų baltymai saugo ląsteles nuo žūties.
Antibiotikų eroje per 50 metų bakterijų populiacijose susiformavo daugybė antibiotikams atsparių padermių. Jų atsparumo genai panašūs į somatinių (kūno) ir vėžinių ląstelių atsparumo genus.
 

Vėžinių ląstelių atsparumas chemoterapiniams vaistams


Navikinė ląstelė, likusi gyva po gydymo chemoterapiniais vaistais, pasidaro jiems atspari, kaip atspari bakterija ar somatinė (kūninė) piktybėjanti ląstelė jas žeidžiantiems veiksniams. Supaprastėja jos savybės, ji ima energingiau daugintis už savo pirmtakę - negydyto vėžio ląstelę, tartum dar kartą supiktybėja. Pirmą kartą ji tampa atspari kancerogeniniams veiksniams, o antrą kartą - chemoterapiniams preparatams. Pripažįstama, kad navikinės ląstelės gali pasidaryti atsparios bet kuriam vaistui nuo vėžio. Nustatytas kryžminis atsparumas, t. y. kad ląstelės, tapusios atsparios vieno vaisto poveikiui, tampa atsparios ir kitiems vaistams. Todėl šis fenomenas nėra specifinis vienam vaistui, o yra atskiras bendrojo biologinio mechanizmo variantas ląstelei išlikti gyvai ir nugalėti žeidžiantį citotoksinių medžiagų poveikį. Jis vadinamas atsparumu daugeliui vaistų. I.Bashiras ir jo bendradarbiai mano, kad šis atsparumas ne tik trukdo sėkmingai gydyti vėžį, bet ir padeda išplisti navikų metastazėms. Amerikečių mokslininkas R.C.Youngas teigia, kad navikinių ląstelių atsparumas vaistams daro įtaką daugiau negu 90 proc. visų mirčių nuo vėžio.
 

Evoliucinio rezistentiškumo teorija


Taigi turi būti bendras gyvybės išlikimo ląsteles veikiant žalingiems veiksniams dėsningumas. Be šio fundamentinio mechanizmo gyvybė negalėtų egzistuoti. Įgytas atsparumas visiems citotoksiniams žalojantiems veiksniams, kurie stimuliuoja evoliucinį atsparumą žalojimui, yra vėžio atsiradimo, greitesnio navikų augimo ir jų metastazavimo (navikinių ląstelių persikėlimas kraujagyslėmis arba limfagyslėmis iš pirminio židinio į kitą organizmo vietą). Įgytas atsparumas taip pat apima atsparumą vaistams.
Evoliucinis rezistentiškumas yra daugfaktorinis fenomenas ir turi keletą veikimo mechanizmų. Pagrindinis bendras mechanizmas, veikiantis navikinėse ir kitose gyvose ląstelėse kaip apsauga nuo citotoksinių medžiagų ir kitų žalojančių faktorių, yra atsparumo genai ir jų baltymai. Nedidelis kiekis atsparumo genų ir jų baltymų yra ir normaliose ląstelėse. Jie atlieka ląstelių valymo funkcijas. Padidėjus aplinkos ir organizmo ląstelių taršai, atsparumo genų baltymų gamyba sustiprėja, kad iš ląstelės galėtų “išpumpuoti” kenksmingas medžiagas. Taigi tie patys atsparumo genai ir jų baltymai padeda išgyventi ne tik visoms likusioms gyvoms ląstelėms, bet ir pažeistoms ląstelėms. T.Smitalas ir B.Kurelecas 1998 metais nustatė, kad įgimtas vandenų gyvūnų atsparumas pažeidimams, kuris vadinamas atsparumu daugeliui ksenobiotikų, yra toks pat kaip vėžio ląstelių atsparumas daugeliui vaistų.
Taigi vėžinė ląstelė - tai tik prisitaikiusi išgyventi normalios ląstelės evoliucinė varžovė. Kovodama už savo būvį, ji tampa atspari žalojantiems veiksniams - tai bendro biologinio dėsningumo atmaina. Mes ją vadiname vėžine ląstele. Vėžys yra dalinis evoliucinio atsparumo, padedančio gyvybei išgyventi, atvejis. Taigi mūsų pasiūlyta nauja vėžio kilmės evoliucinio rezistentiškumo teorija yra paprasta, atspindi bendrus ląstelės egzistencijos dėsningumus.
Užkirskime kelią ląstelių žalojimui, ir sergamumas vėžiu ims mažėti. Iki šiol tebegalioja šimtmečius egzistavusios saikingumo naudoti ir teršti aplinką bei organizmą nuostatos, kurios apsaugo ląsteles nuo piktybiško atsparumo pažeidimams formavimosi ir išsaugo natūralaus įgimto atsparumo reakcijas. Mažėjant aplinkos taršai visais lygiais, pirmiausia atsisakant rūkymo, bus užkirstas kelias sergamumui vėžiu didėti.
XVIII amžiaus prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras pasakė: “Niekas negali atsirasti be priežasties”. Taigi šalinkime kenksmingas sveikatai priežastis, ir vėžys pradės trauktis kaip praėjusių amžių epidemijos. Tik laikydamiesi taisyklingos gyvensenos nuostatų apsaugosime ląsteles nuo evoliucinio atsparumo mechanizmų suaktyvėjimo jose. Tegu gyvybė Žemėje nebus suluošinta.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai