Arterinė hipertenzija: svarbu koreguoti visus rizikos veiksnius

Nepaisant kardiologijos laimėjimų, specialių prevencinių širdies ir kraujagyslių programų, Lietuvoje nemažėja ar nedaug mažėja mirtingumas nuo išeminių ligų, infarkto, insulto, didėja sergančių diabetu ir metaboliniu sindromu atvejų skaičius. Tokią išvadą, pristatydamas metinį pranešimą, paskelbė Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius. Dažniausia širdies ir kraujagyslių liga – arterinė hipertenzija (AH). Apie šios ligos aktualijas kalbėjomės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generaliniu direktoriumi prof. Aleksandru Laucevičiumi.
 

Apie 50 proc. sergančiųjų net nežino, kad jų kraujospūdis yra padidėjęs. Kokius tyrimus būtina atlikti siekiant patvirtinti AH diagnozę?


Šeimos gydytojas diagnozuoja ir gydo arterinę hipertenziją, siunčia pacientą pas kardiologą dėl organų taikinių pažeidimo. Diagnozuodamas AH, šeimos gydytojas privalo matuoti arterinį kraujospūdį, įvertinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, pacientui paskirti tyrimus: elektrokardiogramą, lipidogramą, gliukozės koncentraciją kraujyje, kreatinino ir kalio koncentraciją. Šie tyrimai yra gyvybiškai būtini teisingai AH diagnostikai.
 

 

Arterinis kraujo spaudimas (AKS) turėtų būti matuojamas kiekvienam apsilankiusiam pas šeimos gydytoją pacientui, tačiau taip nėra.


Bent kartą per metus visiems apsilankiusiems pacientams svarbu pamatuoti arterinį kraujospūdį. Pacientams, kurie jau serga arterine hipertenzija, kraujospūdį būtina matuoti kiekvieno apsilankymo metu. Šeimos gydytojus tai daryti geriausiai gali paskatinti jų pacientų dalyvavimas kardiologinės prevencijos programoje, kurioje aiškiai apibrėžta, kad kraujospūdžio matavimas – svarbiausia sėkmingos prevencijos sudedamoji dalis.
 

Kokių pasekmių galime sulaukti po kelerių metų prasto gydymo, savirūpos ir kontrolės stokos? Kaip atitolinti sunkias šios ligos komplikacijas?


AH mūsų šalyje blogai kontroliuojama. Dėl to Lietuvoje daugėja piktybinės hipertenzijos. Tuomet dažnai per gana trumpą laiką (maždaug per 2 metus, o kartais ir greičiau) nebepataisomai sutrinka inkstų veikla, reikia nuolatinių dializių, ištinka insultas ar miokardo infarktas. Norint sumažinti riziką susirgti arterine hipertenzija, reikia laikytis sveikos gyvensenos.
 

Apie AH aktualumą kalbama seniai. Taip pat daug kalbama ir apie nepakankamą jos kontrolę. Kokie pokyčiai šioje srityje?


Manau, kad kai kurie rezultatai jau akivaizdūs. Visu pirma, įgyvendinus ES remtą Rytų ir pietryčių Lietuvos kardiologijos projektą, skirtą kardiovaskulinių paslaugų infrastruktūrai gerinti, Rytų Lietuvoje smarkiai pagerėjo hospitalinis išgyvenamumas, susirgus miokardo infarktu. Taip pat smarkiai padidėjo naujai išaiškintų ir reikalaujančių specialistų gydymo širdies ir kraujagyslių ligų atvejų skaičius. Jau matomi ir pirmieji rezultatai, įgyvendinant Didelės širdies ir kraujagyslių ligų rizikos asmenų išaiškinimo programą, finansuojamą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo – keliskart pagerėjo AH kontrolė, nors ji dar ir išlieka toli gražu nepakankama. Tačiau tokios tendencijos vyrauja ir kai kuriose Vakarų šalyse. Esmė, kad sėkminga AH kontrolė neįmanoma, nekoreguojant ir kitų rizikos veiksnių, ypač dislipidemijos (didelė cholesterolio koncentracija kraujyje), skiriant statinų, ir metabolinio sindromo, diegiant sveikos gyvensenos principus.
Džiugina tai, kad susirūpinimas dislipidemija visuomenėje sparčiai auga. Turimais duomenimis, lipidų tyrimų skaičius per pastaruosius metus padvigubėjo, padvigubėjo ir susirūpinimas gliukozės kraujyje padidėjimu – galima diabeto pradžia. Tai geros tendencijos. Pastarųjų metų mirtingumo dėl širdies ir kraujagyslių ligų kreivė galų gale pradėjo slinkti žemyn. Vėlgi tendencija aiškėja. Nors kitų šalių patyrimas rodo, kad tokios profilaktinės programos rezultatų galima pradėti tikėtis tik po 5–10 metų jos aktyvaus taikymo.
 

Kokias dar problemas matote?


Išliekanti didžiulė problema – vis dar netobula statinų kompensavimo sistema. Statinų vartojimas ir kraujo riebalų dydžiai (dislipidemijos laipsnis) aiškiai koreliuoja su mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičiumi. Apie tai liudija gerai žinoma Europos programa – EUROSPIRE, kuri parodė, kad Suomijoje, kur žemiausi lipidų lygiai ir didžiausias statinų suvartojimas, mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų skaičiai yra mažiausi.
Iš kitos pusės, Lietuvos rezultatas – didžiausias mirtingumas, aukščiausi kraujo riebalų skaičiai ir mažiausias statinų vartojimas. Kai kurie poslinkiai po šių žiaurių Lietuvai rezultatų paskelbimo įvyko – pagerėjo statinų kompensavimas antrinei prevencijai, o pirminei prevencijai statinai pradėti kompensuoti siauroms indikacijoms.
 

Širdies susitraukimo dažnio (ŠŠD) svarba sergant AH? Kaip jį tinkamai matuoti? Ar padidėjęs ŠSD laikomas rizikos veiksniu?


Širdies susitraukimų dažnį gali paveikti daugybė veiksnių: fiziniai stimulai, kūno padėtis, aplinkos veiksniai, matavimo metodas ir kt.
Kraujo spaudimas paprastai matuojamas pacientui sėdint. Tuo tarpu dėl ŠSD bendro susitarimo nėra, pusės iki šiol atliktų tyrimų metu ŠSD vertintas atsigulus, pusės – atsisėdus. Sėdint ŠSD yra 1–2 k./min. didesnis nei gulint. Manoma, kad 30 sekundžių pakanka patikimai nustatyti ŠSD.
Normalus ramybės širdies susitraukimų dažnis yra 50–90 k./min, kai širdies susitraukimų dažnis daugiau 100 k./min. – diagnozuojama tachikardija.
Tyrimais nustatyta, kad pacientams, kurių ŠSD didesnis, dažnai būna ir AKS padidėjimas. Šis ryšys yra stipresnis tiems pacientams, kurių simpatinės nervų sistemos aktyvumas yra padidėjęs.
Taigi padidėjęs ŠSD yra susijęs su AKS, insulino, lipidų koncentracija kraujyje, kūno svoriu. Taip pat padidėjęs ŠSD kaip nepriklausomas rizikos veiksnys gali būti įtraukiamas į įvairius prognostinius modelius pacientų širdies ir kraujagyslių ligų rizikai vertinti.
Tyrimais patvirtintas ryšis tarp didelio ŠSD (>80 k./min.) ir mirštamumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų.
Taigi, ŠSD kontrolė – svarbus klinikinis tikslas gydant pacientus, sergančius hipertenzija, koronarine širdies liga ir širdies nepakankamumu. Klinikinė nauda įrodyta, kai gydant hipertenziją ŠSD pradedamas mažinti, jeigu jis yra didesnis negu 80 k./min., o siektinas ŠSD – 75–65 k./min.
 

Kokie bendrieji AH gydymo principai?


Pirmiausia reikia įvertinti, kiek yra padidėjęs kraujo spaudimas, koks yra organų taikinių pažeidimų išplitimas, nustatyti kitus rizikos veiksnius (lipidus, rūkymą) ir, aišku, nustatyti paciento kardiovaskulinę riziką. Jei nustatoma maža ir vidutinė AH rizika, galbūt pirmiausia 3 ar 6 mėnesius reikėtų pacientui rekomenduoti nemedikamentines priemones. Žmogus turėtų didinti fizinį aktyvumą, mažinti kūno svorį, atsikratyti žalingų įpročių, mažinti druskos kiekį maiste ir t. t. Jeigu, praėjus minėtam laikotarpiui, jokių pagerėjimo rezultatų pasiekti nepavyksta, reikalingas medikamentinis gydymas. Tačiau jei pacientui nustatoma didelė arba labai didelė AH rizika, privalu iškart skirti vaistų.
Labai daug žadantys žingsniai – įvairių vaistų derinių atsiradimas, kai vienos tabletės sudėtyje yra kelių modernių antihipertenzinių vaistų ar antihipertenzinių ir antilipidinių vaistų.
 

Arterinės hipertenzijos rizikos veiksniai


Visi rizikos veiksniai skiriami į koreguojamus ir nekoreguojamus. Koreguojamiems priskiriami tie veiksniai, kurie priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo ir gali būti keičiami. Tai didelis druskos vartojimas, antsvoris, nejudra, alkoholio vartojimas, stresas.
Nekoreguojamiems priklauso: paveldimumas, rasė (juodaodžiai serga dažniau nei baltaodžiai), lytis (iki 55 metų amžiaus didesnė tikimybė sirgti yra vyrams, nuo 55 iki 75 metų amžiaus rizika vienoda, o nuo 75 metų – dažniau serga moterys), amžius (ir vyrams, ir moterims rizika didėja senstant).

Susiję straipsniai

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai