Arterinė hipertenzija: kad gydymas nevargintų

Apie arterinę hipertenziją ir jos gydymą rašėme ne kartą, ir ne šiaip sau. Ši liga yra pagrindinis širdies ir kraujagyslių ligų – insulto, širdies nepakankamumo, miokardo infarkto – rizikos veiksnys. Tad akivaizdu, kad, norint jų išvengti, pirmiausia reikia gydyti hipertenziją. Tam yra įvairiausių priemonių – nuo tinkamos gyvensenos iki pačių naujausių vaistų. Gerai, kad Lietuvos ligoniai turi galimybę būti gydomi tokiais pat pažangiais metodais, kaip ir visame pasaulyje. Blogiau, kad egzistuoja įvairių trukdžių, norint, kad būtų paskirtas gydymas kai kuriais iš jų. Pavyzdžiui, Lietuvoje daugumą palyginti neseniai atsiradusių vaistų nuo širdies ligų – sartanų (olmesartano, kandesartano ir kt.), kurie šiuo metu jau ir kompensuojami, paskirti gali tik gydytojai kardiologai. Bendrosios praktikos gydytojai to padaryti negali, netgi tęsdami specialisto paskirtą gydymą. Žinant, kad jų konsultacijų tenka laukti ilgai, akivaizdu, kad tai sukelia papildomų problemų ligoniams.
 

Vaistai – vieni iš pirmiausia pasirenkamų


„Vieni iš veiksmingiausių ir mažiausiai nepageidaujamų poveikių turinčių vaistų pirminei arterinei hipertenzijai gydyti – angiotenzino II receptorių blokatoriai, arba sartanai, – sako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos docentė Žaneta Petrulionienė. – Pagal Europos kardiologų draugijos rekomendacijas jie rekomenduojami sergantiesiems nekomplikuota pirmine arterine hipertenzija, diabetu, vyresnio amžiaus pacientams, hipertenzija sergantiems pacientams, kurių sutrikusi inkstų funkcija, ir esant kairiojo skilvelio hipertrofijai.
Tiek gydytojui, tiek pacientui labai svarbu, ar vaistas veiksmingai mažina arterinį kraujospūdį ir kiek jį sumažina. Kadangi pirminės arterinės hipertenzijos atsiradimą lemia ne viena, o keletas priežasčių, todėl dažnai pasirenkama ne monoterapija (gydymas vienu vaistu), o vaistų deriniai. Gydymas tinkamai parinktu vaistų deriniu efektyvesnis, geresnė organų taikinių apsauga. Ir daugeliu atvejų sartanai yra tinkami derinant su kitais vaistais nuo hipertenzijos. Galima ją pradėti gydyti ir sartanų monoterapija, ypač kai norima sumažinti ne tik sistolinį, bet ir diastolinį kraujospūdį.“
 

 

Dabartinė skyrimo tvarka netenkina


„Sartanų grupės (išskyrus vieno pavadinimo) vaistų gali skirti tik kardiologas. Jeigu aš pacientui skiriu tokio vaisto, sutariame, kad po mėnesio jis vėl atvyks konsultuotis. Jeigu per tą laiką įsitikinama, kad vaistas tinka, jo skiriama dar 2–3 mėnesius. Po šio laikotarpio – naujas vizitas, – pasakojo Vilniaus rajono centrinės poliklinikos gydytoja kardiologė Galina Andriuškevičienė, taip pat konsultuojanti pacientus ir Šalčininkų ligoninėje bei Pirminės sveikatos priežiūros centre. – Nors po kardiologo konsultacijos tretinio lygio įstaigoje pacientas siunčiamas pas šeimos gydytoją, tačiau šis, jeigu nori skirti, pavyzdžiui, sartanų grupės vaistų, pacientą vėl turi siųsti pas kardiologą – tik tam, kad specialistas išrašytų rekomenduojamų kompensuojamųjų vaistų“.
Paklaustas, kaip vertina tokią nustatytą tvarką, „Jūsų šeimos klinika“ (Kaunas) direktorius bendrosios praktikos gydytojas Kazys Raicevičius atsakė trumpai: „Vertinu neigiamai. Nors iš pradžių įsakymo projektas numatė, kad bendrosios praktikos (šeimos) gydytojas galės tai daryti, tačiau buvo pasirašytas kitos redakcijos ministro įsakymas“.
Kadangi gydytojų kardiologų yra mažai, jau dėl vien konsultuotis atvykstančių ligonių pas juos susidaro eilės, kurias dar pailgina tie, kurie atvyksta tik vaistų recepto. Rajonuose ši problema ypač aktuali. Kaip sakė Telšių apskrities ligoninės Konsultacinės poliklinikos gydytoja kardiologė Genė Pocienė, poliklinikos pacientai kardiologo konsultacijos laukia 3–4 savaites. „Jeigu šeimos gydytojams būtų suteikta daugiau įgaliojimų, žmonėms būtų patogiau“, – mano specialistė.
 

Išeitis – suteikti daugiau teisių šeimos gydytojams


„Manau, kad, gydytojui kardiologui paskyrus tinkamų vaistų, tęsti gydymą galėtų šeimos gydytojas ir nustatytą laikotarpį išrašyti reikiamų visų grupių vaistų, taip pat ir sartanų, – sako gydytoja kardiologė Galina Andriuškevičienė. – Taip pacientams būtų patogiau, nes prieinamumas pas šeimos gydytoją yra geresnis. O šeimos gydytojo kompetencija yra pakankama tokiai funkcijai atlikti.“
„Esama tvarka yra tarsi tam tikras garantas, kad bus paskirta tinkamiausių vaistų. Tačiau tęsti gydytojo kardiologo paskirtą gydymą (nustatytą laikotarpį) šeimos gydytojas galėtų. Žinoma, svarbu periodiškai įvertinti, ar gydymas veiksmingas“, – įsitikinusi gydytoja kardiologė Genė Pocienė.
Bendrosios praktikos gydytojo Kazio Raicevičiaus nuomone, bendrosios praktikos gydytojų žinių ir pasirengimo lygis yra pakankamas ir sudėtingesnėms diagnostikos funkcijoms atlikti, tik tai susiję su materialine baze. (Pavyzdžiui, norint diagnozuoti kairiojo skilvelio hipertrofiją, dažnai prireikia echokardiografijos). „Konsultuotis pas kardiologą galima siųsti, jeigu atvejis sudėtingas,“ – įsitikinęs gydytojas.
Paciento Antano L., laukusio kardiologo konsultacijos N klinikoje, nuomonė
Mano ligų puokštėje – daug „žiedų“ – lankausi pas kardiologą, urologą, dermatologą, oftalmologą... Pas kardiologą tenka registruotis prieš 2–3 savaites, o, atvykus po išankstinės registracijos, tenka laukti keletą valandų. Pas šeimos gydytoją patekti lengviau, bet, sulaukęs eilės, sužinai, kad jis ne visų vaistų gali išrašyti. Esi siunčiamas pas kardiologą. Po kurio laiko šeimos gydytojas sako, kad toliau išrašyt vaistų negali, ir ši procedūra kartojama. Bėda, kad kardiologai negali žinoti, kaip mane gydo urologas, ką skyrė dermatologas ir pan. Nė vienas iš specialistų manęs neklausia išrašo iš įvairių gydytojų įvairiose klinikose rašomų atskirų ligos istorijų...
Manau, kad šeimos daktaro idė­jos, atėjusios iš Amerikos, pas mus dar nepavyko įgyvendinti. O būtų gerai, kad šeimos daktaras žinotų ir gydytų viską.
Lankymasis pas kelis įvairius gy­dy­to­jus atima daug laiko ir sveikatos.
 

SŽ informuoja


Optimalus arterinis spaudimas yra 120/80 mmHg. Normalus – 130/85 mmHg, aukštas normalus – 130-139/85-89 mmHg.
Gydant arterinę hipertenziją, siekiama, kad arterinis kraujospūdis būtų 140/90 mmHg. Tačiau yra išskirtos pacientų, kuriems padidėjusi rizika, grupės.
Sergančiųjų cukriniu diabetu, kuriems yra glikemijos sutrikimų, kraujospūdis turėtų būti žemesnis, t.y. 120-130/75-80 mmHg.
Manoma, kad, kai sergant hipertenzija ima trikti ritmas, kyla prieširdžių virpėjimas, norint išlaikyti normalų sinusinį ritmą, spaudimas turėtų būti 120/85 mmHg. Pacientams, kurių inkstų funkcija pažeista, neatsižvelgiant į amžių, arterinį kraujo spaudimą reikėtų palaikyti 120/85 mmHg, net reikalaujama, kad diastolinis spaudimas būtų 75 mmHg.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai