Aukštas kraujospūdis

Arterinis kraujospūdis yra jėga, kuria iš širdies tekėdamas kraujas spaudžia arterijų sieneles. Jo dydis priklauso nuo širdies veiklos, cirkuliuojančio kraujo kiekio bei kraujagyslių tonuso. Todėl organizme kraujospūdis reguliuojamas keliais būdais: didinant ar mažinant širdies susitraukimų jėgą, cirkuliuojančio kraujo kiekį bei išsiplečiant ar susitraukiant arterijoms. Tai reguliuoja vegetacinė nervų sistema, dalyvaujant ir į kraują išsiskiriančioms biologiškai aktyvioms medžiagoms. Padidėjus širdies susitraukimų jėgai, susitraukus ar dėl aterosklerozės susiaurėjus arterijoms ir inkstams išskiriant mažiau vandens, arterinis kraujospūdis didėja (ir atvirkščiai). Simpatinė vegetacinės nervų sistemos dalis greitina širdies susitraukimus ir didina jų jėgą, susiaurina dalį arteriolių, išplėsdama kitas, kurias reikia geriau aprūpinti krauju (pvz., skeleto raumenyse). Ji taip pat mažina išskiriamos pro inkstus druskos ir vandens kiekį, stimuliuoja hormonų (pavyzdžiui, adrenalino) išsiskyrimą, o šie papildomai veikia kraujagysles ir širdį - visa tai didina arterinį kraujospūdį.
 

Inkstai kraujospūdį reguliuoja taip: jei spaudimas arterijose pakyla, inkstai pradeda išskirti daugiau druskos ir vandens - tai sumažina kraujo kiekį ir kartu arterinį kraujospūdį. Esant per mažam spaudimui arterinėje sistemoje ir inkstų arterijose druska ir vanduo organizme sulaikomi, arterinis kraujospūdis pakyla. Inkstai gamina ir fermentą reniną, kuris dalyvauja susidarant aldosteronui. Šis hormonas taip pat aktyviai didina kraujo spaudimą.
Dėl tokios inkstų įtakos arterinio kraujospūdžio kitimui daugelis inkstų ligų (inkstų arterijų susiaurėjimas, pielonefritas, glomerulonefritas, inkstų traumos, policistozė bei spindulinė terapija, veikianti inkstus) sukelia arterinę hipertenziją. Sergant ateroskleroze sutrinka ir arterijų sugebėjimas atsipalaiduoti, nes jos nebėra tokios elastingos kaip sveikų žmonių, ypač vaikų. Tokiu atveju pakitus kraujospūdžiui jos lieka siauros, inkstai negali išskirti vandens ir arterinio kraujospūdžio reguliacija sutrinka.
Ne visuomet padidėjęs arterinis kraujo spaudimas (arterinė hipertenzija) reiškia, kad žmogus serga hipertenzine liga. Hipertenzinė liga - tai ilgalaikis kraujospūdžio padidėjimas, kurio priežastis nežinoma. Jai nepriklauso trumpam pakilęs kraujospūdis dėl fizinio krūvio, emocinės įtampos, pervargimo ar vaistų (kontraceptinių, kortikosteroidinių, nesteroidinių preparatų nuo reumato) vartojimo, piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais, taip pat laikinas kraujospūdžio padidėjimas dėl centrinės nervų sistemos ligų ir ūminio apsinuodijimo. Hipertonine liga nevadinama ir toji ilgalaikė arterinė hipertenzija, kuri atsiranda dėl žinomos priežasties, pvz., sergant inkstų, endokrininėmis ligomis, esant aortos koarktacijai (susiaurėjimui) bei nėštumo sukeltai hipertonijai. Arterinė hipertenzija, kai priežastis žinoma, vadinama antrine ir sudaro ne daugiau dešimties procentų visų hipertonijų. Nenustačius vienos konkrečios priežasties, galinčios sukelti ilgalaikį arterinio kraujospūdžio padidėjimą, diagnozuojama pirminė arterinė hipertenzija - hipertoninė liga.
Vertinant kraujospūdį būtina žinoti keletą jo matavimo taisyklių (išsamiau apie tai rašėme SŽ 1998 rugsėjo-spalio numeryje, tačiau dar kartą priminsime svarbiausius dalykus). Kraujo spaudimas arterijose matuojamas netiesioginiu metodu, naudojant gyvsidabrinius (jie yra patys tiksliausi), spyruoklinius ar elektroninius sfigmomanometrus, kurių manžetės guminė pripučiamoji dalis turi apimti 2/3 žasto ilgio ir bent 2/3 žasto pločio, rodyklė ar gyvsidabris turi būti ties nuline padala. Jei ranka stora (žasto apimtis daugiau nei 40cm), išmatuojamas didesnis AKS, negu yra iš tikrųjų (~20 mmHg). Žmogus, kuriam matuojamas kraujospūdis, turėtų būti pailsėjęs, 30 min. negėręs kavos ir nerūkęs. Manžetė dedama patogiai sėdinčiam prie stalo žmogui ant sulenktos rankos apie 2cm virš alkūnės linkio (viename aukštyje su širdimi) ir suveržiama tiek, kad, nepripūtus oro, tarp manžetės ir rankos dar tilptų du pirštai. Pirmą kartą reikėtų matuoti abiejų rankų kraujospūdį, vėliau - tos pačios vienos rankos. Fonendoskopas dedamas ties alkūnės arterija ir oro pučiama tiek, kad išnykus pulsui manžetėje jo būtų 20-30mmHg daugiau. Po to oras pamažu išleidžiamas ir nustatomas sistolinis (išgirdus pirmuosius pulsinius tonus) bei diastolinis (kai tie tonai išnyksta) AKS. Taip nenuėmus manžetės, bet išleidus iš jos visą orą, reikėtų matuoti 2-3 kartus. Vertinami mažiausi sfigmomanometro parodymai. Taip nustatomas pagrindinis (bazinis) AKS. Nesilaikant šių reikalavimų, matavimo paklaida gali siekti 20 mm Hg. Pirmą kartą nustačius padidėjusį AKS, reikėtų įvertinti jo svyravimus per parą ir apskaičiuoti vidurkį - turėdamas namuose matavimo aparatą, tai galėtų padaryti kiekvienas. Dažnai vizito pas gydytoją metu žmogus nėra visiškai ramus ir dėl jo susijaudinimo neteisingai nustatomas per didelis AKS, kuris namuose gali būti visai normalus. Tiek gyvenimo bėgyje, tiek per parą AKS normaliai kinta: yra didesnis ryte ir mažesnis vakare, padidėja aktyviai dirbant ir sumažėja ilsintis, vaikų AKS mažesnis nei suaugusiųjų. Normaliu suaugusio žmogaus kraujospūdžiu laikomas toks, kurio sistolinė reikšmė neviršija 130, o diastolinė - 85 mmHg. Nuo 130 iki 139 ir nuo 85 iki 89 mmHg yra ribinis AKS - viršutinė normalaus riba. 140/90 ir daugiau laikoma arterine hipertenzija.
Pasaulyje ji paplitusi labai nevienodai: daugiausia Vakarų industrinėse šalyse ir Japonijoje, mažiausiai - tarp eskimų. Manoma, kad iš viso ja serga iki 20 proc. žmonių, JAV jų yra apie daugiau nei 50 mln. Įdomu tai, kad baltųjų populiacijoje sergantys sudaro 29 proc., o tarp negrų jų yra net 38 proc. Lietuvoje apytiksliai serga 35 proc. vyrų ir 30,5 proc. moterų. Nėra ir vieningos šios ligos klasifikacijos. Lietuvoje dažniausiai hipertenzija klasifikuojama pagal jos sukeltus organų pokyčius (stadijomis), rečiau - laipsniais, pagal vidutinio AKS dydį. Nesutariama ir dėl jos klinikinių simptomų interpretacijos: būdingas anksti rytą užeinantis galvos skausmas pakaušio srityje, galvos svaigimas, spengimas ausyse, nervingumas, skausmai širdies plote ar jos plakimas, kraujavimas iš nosies bei dusulys fizinio krūvio metu kai kur priskiriamas ne pačiai arterinei hipertenzijai, bet dėl jos atsiradusiems atitinkamų organų pažeidimams. Nors ligos pradžioje jokių simptomų gali nebūti, amerikiečių gydytojai teigia, kad ir jų buvimas vienodai dažnas tiek sergantiems hipertonine liga, tiek sveikiems žmonėms. Manoma, kad ši liga išryškėja tik tada, kai pažeidžia organus-taikinius: širdį, smegenis, akis ir inkstus - sutrikdo jų funkcijas.
Gyvybei pavojingas gali būti staigus arterinio kraujospūdžio pakilimas - hipertoninė krizė. Jos metu vystosi ūmaus smegenų kraujotakos sutrikimo simptomai (hipertoninė encefalopatija): stiprus galvos skausmas su pykinimu, vėmimu, regos sutrikimais ir (rečiau) traukuliais. Tai pavojinga tiek dėl galimo insulto išsivystymo, tiek dėl širdies komplikacijų: ūmios jos perkrovos su nepakankamumu ir plaučių edema bei krūtinės anginos (stenokardijos) priepuolio. Hipertoninė krizė yra ūmi būklė, kurią būtina gydyti nedelsiant.
Pačią hipertoninę ligą dažnai sukelia ne viena, o kelios priežastys, todėl gydytojas negali tiksliai pasakyti, dėl ko žmogus susirgo. Rizikos faktoriams galima priskirti ir kūno sandaros tipą bei antsvorį, mitybą (vartojama daug druskos), ilgalaikį stresą, endokrininius pokyčius (pvz., hipertonija dažnai suserga klimakterinio amžiaus moterys), todėl ji priskiriama “gerovės ligų” grupei, kuriai priklauso ir priešlaikinė aterosklerozė, ir 2 tipo cukrinis diabetas su nutukimu. Tačiau hipertenzija, kurią čia vadiname hipertonine liga, diagnozuojama tik įsitikinus, kad nėra priežasties, galinčios sukelti antrinę hipertenziją: ji dažniausiai būna dėl inkstų ligų ar patologinių būklių, paminėtų anksčiau, ir, kiek rečiau, - vartojant medikamentus, alkoholį, sergant endokrininėmis ligomis (feochromocitoma, Kušingo sindromu, hiperaldosteronizmu), esant aortos koarktacijai, nėštumui ar ūmiai apsinuodijus.
Diagnozavus hipertoninę ligą, galima įvertinti jos progresavimą. Vertinant pokyčius arterijose ir arteriolėse, pakanka apžiūrėti akių tinklainės kraujagysles: jų pažeidimas atspindės visų organizmo arterijų pažeidimą. Galima vertinti ir kairiojo širdies skilvelio sienelės storį, nes esant didesniam krūviui (išstumiant kraują į arterijas, kurių pasipriešinimas padidėjęs) širdis prisitaiko didindama raumens masę. Todėl hipertonija sergantiems žmonėms būdingas kairiosios širdies pusės padidėjimas, - tai galima pamatyti krūtinės ląstos rentgenogramose, žiūrint ultragarsu bei atlikus EKG. Šlapimo tyrime galima aptikti nedidelį (30-300 mg/parą) baltymo kiekį - šis simptomas išryškėja jau ankstyvose hipertoninės ligos stadijose.
Diagnozavus antrinę hipertenziją gydoma pagrindinė (priežastinė) liga, o hipertoninės ligos atveju gydoma medikamentais, prieš tai pašalinus ar bent sumažinus jos rizikos faktorius. Žmonėms, turintiems antsvorį ar sergantiems diabetu, parenkama tinkama dieta, valgomosios druskos kiekis ribojamas iki 6 g per parą, rūkoriai savo įpročio turėtų atsisakyti visai. Saikingas fizinis krūvis netgi patartinas. Gydymas medikamentais parenkamas labai individualiai ir jo sėkmė priklauso nuo paciento laikymosi gydytojo nurodymų, kraujospūdžio matavimo namuose ir jo pokyčių registravimo. Gydytojai ginčijasi, ar reikia mažinti kraujospūdį iki normalaus, ar tik stengtis palaikyti jį tokį, kad žmogus jaustųsi gerai ir būtų kuo mažesnis komplikacijų pavojus.
Yra keletas preparatų nuo hipertenzijos, mažinančių kraujospūdį įvairiais būdais, grupių – tai diuretikai, adrenoblokatoriai, angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitoriai, kalcio antagonistai, vazodilatatoriai ir kt. Gydoma atskirais vaistais ar jų grupių deriniais, kol pasiekiamas geriausias rezultatas.
Negydoma hipertoninė liga kelia didesnį komplikacijų pavojų: greičiau vystosi aterosklerozė ir jos pasekmės, kairiosios širdies dalies perkrova ir širdies nepakankamumo pavojus. Didėja rizika susirgti tiek hemoraginiu, tiek išeminiu insultu, hipertonine encefalopatija bei sunkios hipertonijos sukeltu inkstų nepakankamumu. Tai yra dažniausios tokių ligonių mirties priežastys.

Susiję straipsniai

Mūsų draugai