Dirbtinė širdis – tiltas į tikrąją

Turim gausybę gabių ir tikrus stebuklus darančių kardiochirurgų, tačiau trūksta svarbiausio – donorinių širdžių. Nors donorystę remia Bažnyčia, propaguoja gausybė organizacijų, tačiau Lietuvos žmonės verčiau organus nusineša į užmarštį. Tik vienas iš dešimties žmonių gauna donorinę širdį. Kitiems, kol jos sulauks, atitenka dirbtinės. Apie tai, kas yra dirbtinė širdis, kalbame su vienu iš širdies transplantacijų pradininkų Lietuvoje Santariškių klinikų VI kardiochirurginio skyriaus doc. Sauliumi Miniausku.
 

Širdis – vis dar neįminta mįslė


Nepaisant milžiniškų investicijų ir pasiaukojamo inžinierių darbo, žmonės vis dar negali pasigirti sukūrę širdį, niekuo nenusileidžiančią tikrai. Normali širdis plaka 70–80 dūžių per minutę dažniu ir per žmogaus gyvenimą, trunkantį nuo 70 iki 80 metų, atlieka kelis milijardus dūžių bei pervaro milijonus litrų kraujo. Nė viena žmogaus rankų sukurta širdis nė iš tolo negali prilygti tikrai. Tačiau vilčių yra. Pasak doc. S. Miniausko, panašų kelią nuėjo ir kardiostimuliatoriai, reguliuojantys širdies ritmą. Tik sukurti, jie buvo spintos dydžio, o laidais apraizgytas žmogus galėjo tik minimaliai judėti. Medicina nestovi vietoje. Šiuolaikiniai kardiostimulaitoriai yra tik šiek tiek didesni už penkių litų monetą ir nepertraukiamai gali dirbti 10–15 metų. Tikriausiai tas pats bus ir su dirbtine širdimi.
Pagrindinis jos trūkumas – nėra ilgalaikio energijos šaltinio, galinčio užtikrinti nepertraukiamą jos darbą. Buvo net bandymų sukurti atomine energija varomą širdį, kuri nepertraukiamai dirbtų daugiau nei penkiolika metų. Deja, kažkas tam sutrukdė. Docento teigimu, jei žmonės sugebėtų sukurti ilgalaikį energijos šaltinį, donorinių širdžių nereiktų. Dabartinių dirbtinių širdžių užduotis – padėti ligoniui sulaukti donorinės.
 

Susiję straipsniai

Mūsų draugai