Fizinis aktyvumas, sveikata ir senėjimas

Pastarųjų metų mokslinėse publikacijose teigiama, kad vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas (FA), trunkantis 30 minučių ir ne mažiau kaip 5 kartus per savaitę, išeikvojant apie 200 kcal energijos per dieną (pvz., 30 minučių greitoko ėjimo), stiprina suaugusiųjų sveikatą. Mokslininkai nustatė, kad FA stiprina širdies ir kraujagyslių sistemos, griaučių raumenų pajėgumą, padeda išlaikyti sveiką svorį. Jeigu FA yra mažesnis, vadinasi, žmogaus gyvensena yra fiziškai pasyvi ir galimi sveikatos rizikos veiksniai . Gausiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad fizinis pasyvumas didina lėtinių ligų plitimo riziką. Fizinis aktyvumas vyresniame amžiuje stiprina funkcinį pajėgumą, padeda neprarasti savarankiškumo. Fiziškai aktyvūs asmenys, palyginti su pasyviais, rečiau serga depresija. Mokslinių tyrimų rezultatai išprovokavo naują terminą — sėdimos gyvensenos mirties sindromas. Šiuo terminu norima pabrėžti, kad dėl fizinio pasyvumo didėja gyventojų mirtingumas. Sėdimos gyvensenos mirties sindromo požymiai: silpni raumenys, sumažėjęs kaulų tankis, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje ir šlapime, nutukimas, bloga aerobinė ištvermė, tachikardija ramybės būsenoje. Šie požymiai sukelia viso organizmo ar atskirų sistemų, organų sutrikimus.
 

Naujas žvilgsnis į fizinį aktyvumą ir senėjimą
Pagyvenusiųjų sporto (fizinio aktyvumo) modeliai. Pasaulyje didėjant senyvo amžiaus gyventojų skaičiui ir ilgėjant gyvenimo trukmei, labai svarbu kuo ilgiau senėjant neprarasti savarankiškumo ir gyvenimo kokybės. Tam pasiekti būtina viena iš pagrindinių sąlygų — sveikatos stiprinimas FA. Pastaruoju metu egzistuoja du pagyvenusių žmonių fizinio aktyvumo modeliai. Vienas iš jų atitinka bendruosius sporto reikalavimus bei dėsningumus ir siejamas su kuo geresnių asmeninių fizinio pajėgumo rezultatų siekimu ir jų demonstravimu rungtyniaujant, pavyzdžiui, sporto veteranų varžybose, sveikuolių konkursuose ir pan. Amžiaus vaidmuo yra antraeilis, o pagrindinis tikslas — kuo ilgiau tęsti atletinę veiklą. Antras fizinio aktyvumo modelis skirtas sveikatai stiprinti. Jo pagrindiniai uždaviniai: nesiekiant asmeninių rekordų, išsaugoti fizinį pajėgumą ir sulėtinti organizmo degeneraciją, t. y. negatyvius senėjimo procesus.
Antras modelis yra labiau paplitęs pagyvenusiųjų sveikatinimo srityje ir geriau atitinka senyvo amžiaus žmonių dvasią. Nepaneigiant fizinio aktyvumo svarbos pagyvenusiųjų sveikatai stiprinti ir pastarojo modelio reikšmės jų gyvenime, ugdomoji gerontologija jį kritikuoja dėl išskirtinės orientacijos į fizinę sveikatą.


Kritinis ugdomosios gerontologijos požiūris į pagyvenusiųjų sporto modelį sveikatai stiprinti.
1. Sėkmingas senėjimas siejamas tik su puikiu fiziniu pajėgumu. Vadinasi, senyvame amžiuje tiktai gerai funkcionuojantis kūnas gali teikti pasitenkinimą ir leisti patirti gyvenimo kokybę. Čia pastebimas paradoksas — senėjimo tikslas yra nesenti arba sėkmingai senstama nesenstant. Kyla klausimas, ar realu žmogui senstant nesenėti arba išlaikyti vidutinio amžiaus žmogaus fizinius gebėjimus? Taigi tokiu atveju pagyvenusiųjų sportas tampa sportu prieš senėjimą, o jo paskirtis — teikti paramą senėjant.
2. Teigiama, kad senstant svarbiausia išsaugoti fizinius gebėjimus. Vargu ar kas galėtų paneigti, kad tai svarbu. Bet ar tai svarbiausia? Aiškūs ryšiai tarp objektyvios žmogaus fizinės ir jo gerovės būklės nenustatyti. Pasirodo, kad vien geros fizinės būklės nepakanka, kad žmogus jaustų dvasinį komfortą, patirtų gerovės būseną. Subjektyvi nuomonė apie savo gyvenimą, sveikatą, finansinę padėtį, socialinius ryšius gerovės būsenai reikšmingesnė nei sveikatos būklė pagal medicininius kriterijus.
3. Propaguojant FA būtinumą pagyvenusiųjų sveikatai stiprinti, yra nepateisinamas diletantiškumas, pigiu populiarumu pagrįsti argumentai ar teiginiai, netiesos kalbėjimas (pvz., fizinis aktyvumas padeda išvengti senatvės, pailgina gyvenimą, jis yra negatyvių amžiaus paženklintų procesų panacėja). Žodžiu, susidaro įspūdis, kad reikia sutelkti visas pastangas kovojant prieš senėjimą. Bet argi pagyvenęs amžius yra nepageidaujama gyvenimo pakopa ar net nelaimė?! Toks ir panašus diletantiškumas neigia žmogaus prigimtį, stabdo naujas asmenybės perspektyvas.

4.Ugdomoji gerontologija, iškeldama pagyvenusiųjų sveikatai stiprinti sportu silpnybes, neneigia organizmo degeneracinių procesų stabilizavimo ar sulėtinimo svarbos. Ji, atsiribodama nuo sėkmingo senėjimo paveikslo modeliavimo, didžiausią reikšmę teikia žmogaus asmeninio gyvenimo perspektyvos suvokimui senstant. Mokslininkai pabrėžia, kad pagyvenusiųjų sportas turėtų padėti pagyvenusiesiems suvokti naujo gyvenimo etapo prasmę ir vertybes. Tai pasiekiama atsisakius idėjos apie treniruočių programa valdomą senėjimą ir iškeliant galimybes per sportą tenkinti žmogaus naujo gyvenimo etapo, pagyvenusiųjų gyvenimo, specifinius poreikius ir tikslus ugdant gebėjimus prisitaikyti prie gyvenimo iššūkių ir į išorinius pokyčius reaguoti pačiam keičiantis iš vidaus kaip asmenybei.
Fizinis aktyvumas yra vienas iš kokybiško ilgaamžiškumo veiksnių, susijusių su fiziniu pajėgumu ir sveikata, savarankiškumu kasdieniame gyvenime. Ir ne tik tai svarbiausia. Svarbiausia — sportas atveria galimybes suvokti naujo gyvenimo etapo perspektyvas ir vertybes, suteikiant vidinę laisvę pasirinkti palankiausią likusio gyvenimo būdą.

 

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Mūsų draugai