Kai laikas įgauna kitą prasmę

Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose V.Mačernis
 

Jotainius važiuojame šaltą, skaisčią gruodžio dieną. Šiek tiek stebimės, kad psichoneurologinis pensionas įkurtas atokaus kaimo pakrašty. Truputį nerimaujame: ką gi pamatysime tuose namuose?
Atvykstame į didelį, gražų dvarą, kadaise priklausiusį Zavišams.
Nuostaba apima vos pradarius lauko duris ir dar ilgai nepalieka. Psichoneurologinis pensionas šiaip tikrai nelinksma vieta. Ir nors niekas nenorėtų čia pakliūti, tačiau nei vienas ir neapsaugotas - liga nesirenka.
Taigi atidarome duris ir patenkame į šviesų, erdvų koridorių. O ko tikėjomės? Neslėpsime - purvo, smarvės, išbadėjusių ir iškankintų ligonių (t.y. kažko panašaus į Č.Dikenso romanus arba A. Čechovo “Palatą nr. 6“). Bet nepamatėme, nes pavėlavome aštuonerius metus. Apie tai, kaip čia viskas atrodė ir kas dėjosi iki dabartinės direktorės Ritos Papučkienės atvykimo, senieji pensiono gyventojai nenoriai prasitaria. Tegul praeitis ir būna užmiršta, nes nepalyginti įdomiau tai, kas vyksta dabar ir kas planuojama.
Čia gyvena likimo nuskriaustieji, kuriuos visuomenė sunkiai priima į savo tarpą, žiūri į juos su nepasitikėjimu. Bet čia būdamas pradedi ir nebesuprasti, kuriuos iš tikrųjų nuskriaudė likimas - ar sveikuosius, ar žmones su negalia. Savimi patenkinti sveikieji neturi nei laiko, nei progos į gyvenimą pažvelgti giliau - jie dažniausiai užmiršta tokias svarbias smulkmenas, kaip mielam žmogui pasakyti “aš tave myliu”.
Vos spėjame prisistatyti direktorei, pasikabinti paltus, pradedame jos visko klausinėti. Mes taip įpratę - taupome laiką. Direktorė mandagiai atsakinėja, bet tuojau nusišypso: “Palaukite, išgerkite kavos. Juk esate sušalę”.
Ir laikas čia įgauna visai kitą prasmę, laikas žmogui duotas tam, kad jis galėtų gyventi, o ne skubėti. Tuojau pajauti pensiono gyvenimo ritmą: šiandiena ir rytojus vienodi - jie čia visam laikui, tad kur skubėti?
Nueiname į koncertą, kuriame pasirodo psichoneurologinių pensionų saviveiklininkai: dainuoja, šoka, skaito eiles, juokauja. Šiek tiek nejauku tarp tokios daugybės žmonių su psichikos negalia, bet greitai užsikrečiame laisvumu ir linksmybe: pasirodo, koncertas kur kas smagesnis nei tarp susikausčiusių ir bijančių rodyti emocijas sveikųjų. Mums dar sako: “palaukite, pamatysite diskoteką.” Ir tikrai pamatėme. Pensiono globotiniai nesivaržo - juda pagal muziką, o ne pagal diskotekų madą. Be to, čia dar pastebime vaikų iš aplinkinių kaimų. Alvidas Savickas, socialinis darbuotojas, sako, kad specialiai juos kviečiasi - tegul mažieji visuomenės nariai įpranta bendrauti su žmonėmis su negalia. Ir mažieji stebisi, kad pensione gyvena žmonės, niekuo nesiskiriantys nuo jų, gal tik šiek tiek keistoki.
Dabar einame apžiūrėti viso pensiono. Akys užkliūva už originalių globotinių piešinių ir V.Šeiboko (taip pat globotinio) eilėraščių stendo. Pirmajame aukšte - administracija, valgykla, koplytėlė, darbo terapijos kabinetai.
Apie darbo terapiją klausinėjame labai daug. Anksčiau,
sako, darbo terapija buvo tik gyvulių šėrimas (buvo laikomos kiaulės, karvės). Bet žmogaus sielai reikia tobulėti, turinčio psichikos negalią - taip pat. Lipdymas iš molio, vaidyba, stalo serviravimas - štai kas dabar pensione vadinama darbo terapija. Beje, ji labai veiksminga, pensiono globotiniai veikia tai, kas jiems labiausiai patinka. Yra ir tokių, kuriems nieko nesinori, bet stengiamasi ir juos įtraukti. Čia gimsta originalūs kūriniai. Molio dirbiniai išmone nenusileidžia meistrų lipdiniams - gal net nuoširdesni, tikresni, nuo nieko nenukopijuoti, žavintys pirmapradžiu grubumu.
O kokia teatro studija! Mus įleidžia ir į užkulisius, kur pamatome ir ponų drabužius iš plastmasės (atrodo tikriau ir gražiau nei iš medžiagos), ir “karaliaus karūną”, saugomą “signalizacijos”, nuotraukas iš spektaklių. Beje, “Giminų” šventei, kuri vyko prieš metus (į ją buvo pakviesti pensiono globotinių artimieji ir daug svečių), pastatytas spektaklis spėjo išgarsėti visoje Lietuvoje. Tikras rojus kūrybinių idėjų turinčiam žmogui! Bet tokia mintis kilo ne vien mums. Trupės vadovė atsisakė menų magistratūros studijų, nes ją sužavėjo neribota kūrybinė laisvė, kokią vargiai galima surasti kitur.
Trumpam užeiname į didelę valgyklą, kurią ateityje numatoma remontuoti ir ne valgymo metu išnaudoti užsiėmimams. Į klausimą, ar visi globotiniai sočiai pavalgę, atsakyti sunku, nes kai kuriems žmonėms su psichikos negalia yra sutrikęs sotumo pojūtis. Todėl kai kurie skundžiasi - neužtenka, net skundus rašė. Bet iš tikrųjų niekas globotiniams nedraudžia suvalgyti ir kelias porcijas, tik kartais tai blogai baigiasi: keliems nuo persivalgymo net skrandžiai trūko.


Apžiūrime treniruoklių salytę, išklausome pasakojimą apie krepšinio komandą (čia yra ir didelė sporto salė). Ar galėjome pagalvoti, kad tarp psichoneurologinių pensionų vyksta krepšinio varžybos? Sako, jos vyksta ne prasčiau nei tikri čempionatai, čia verda gal daugiau aistrų, kyla gal net aštresnių diskusijų.
Nusileidžiame į rūsį ir apžiūrime pirties statybą. Bus didelė pirtis. O svarbiausia - bus labai higieniška drabužių keitimo sistema ir globotiniai, nusirengę nešvarius drabužius, prie jų daugiau neprisilies. Dar mums papasakoja įdomių dalykų apie prausimąsi. Sako, kai kuriuos pensiono gyventojus vakare reikia net iš lovos pakelti, kad jie kojas nusipraustų. Žmonės su psichikos negalia nemėgsta švaros. Tai ką daryti? Sugalvojo sumontuoti tualetus ir prausykles taip gražiai, kad globotiniams ten būtų smalsu lankytis, kad jie ten eitų “kaip į muziejų”.
Einame koridoriais, kai kurie pensiono gyventojai mus palydi. Svečiai jiems - įprastas dalykas. Čia apsilankė nemažai žymių žmonių, koncertavo daugelis Lietuvos muzikantų. Ir patys globotiniai išvažiuoja į kitus Lietuvos miestus - į koncertus, parodas. Ne kiekvienas iš mūsų turi tokias galimybes.
Šiuo metu pensione gyvena per 200 globotinių. Direktorė atveria kambarių duris. Jie įvairaus dydžio - kai kur gyvena po aštuonis žmones, kitur po keturis, po du, yra ir vienviečių. Direktorės svajonė - sudaryti kiek galima geresnes gyvenimo sąlygas.
Iš pradžių truputį stebimės, kad pensiono gyventojai nesivaržydami glaudžiasi prie direktorės - lyg maži vaikai prie mamos - ir nei vienas, trokštantis dėmesio, nelieka nepaglostytas. O lietuviams tai tikrai nebūdinga - prieiti prie patikusio žmogaus ir apsikabinti, pasakyti ką nors švelnaus. Bet pensione viskas šiek tiek kitaip, nes yra daugiau laisvės emocijoms, jų išraiškoms.
Sako, ligoniai ir pyksta lygiai taip pat atvirai kaip myli, ilgai neužmiršta skriaudos. Tai žmonės, kurie elgiasi su kitais taip, kaip su jais pačiais elgiamasi. Todėl pensiono darbuotojai, kurie tai suvokia ir turi kantrybės, sulaukia neįtikėtinai gerų rezultatų. Pasakojo apie Stasiuką (jis, deja, neseniai mirė), kuris visai nekalbėjo, o pagyvenęs pensione net sąmojų laidyti pradėjo.
Nuveda mus ir į intensyvios terapijos skyrių, nors perspėja, kad ten liūdniausia pensiono vieta. Aplankome ligonius, kai kurie nesikelia iš lovų, o vaikščiojantieji ne visai supranta, kad atėjo svečių. Čia gyvena žmonės, kurie visai nesiorientuoja aplinkoje. Be kitų pagalbos jie neišgyventų. Todėl vieni jie neišleidžiami net į kiemą - išėję pro vartus nerastų kelio atgal arba įkristų į prūdą.
Apie pusę gyventojų orientuojasi aplinkoje, todėl gali nevaržomi išeiti pasivaikščioti į Jotainius arba nuvažiuoti į miestą (pvz., Panevėžį). Kurie vieni negali išvažiuoti, kas nors palydi, kartu aplanko kavines, parduotuves, turgų. Išvažiuojant ilgesniam laikui duodamas lapelis, kad visi žinotų, jog žmogus iš pensiono nepabėgo ir kada į jį sugrįš. Sako, nebuvo nei vieno negrįžusio. Tokią demokratišką tvarką įvedė vyr. gydytoja Ona Bložienė. Dabar net sunku įsivaizduoti, kiek jai reikėjo išklausyti visokiausių priekaištų, kad ji atidarė vartus, nuėmė grotas nuo langų ir leido globotiniams mylėtis. Bet juk čia gyvena žmonės, ne kaliniai, turintys tokias pačias teises kaip visi. Jiems tik reikia šiek tiek daugiau pagalbos ir priežiūros.
Ar kas nors padeda pensionui? Valstybė jį finansuoja lygiai taip, kaip visus kitus - nėra kuo nei pasigirti, nei pasiskųsti. O socialiniam darbui daug padeda danai, nes pas juos geriausiai išvystyta socialinė sistema. Sako, kad prieš 20 metų ji buvo tokia kaip pas mus, bet mums juos pasivyti ar net pralenkti tikrai tiek laiko nereikės. Danijoje yra visa neįgaliems žmonėms reikalinga technika, tačiau dvasinis darbas ten ne toks intensyvus kaip čia.
Be abejo, teiraujamės, ar pensione yra laisvų vietų. Ne, laisvų vietų čia niekada nebūna. Pensiono vadovybei kasdien skambina ligonių artimieji: toli gražu ne visi čia esantieji yra vieniši, tačiau jiems reikalinga profesionali priežiūra. Pakliūti sunku - reikalingas gydytojo siuntimas, tačiau ir jis nepadeda, jeigu nėra vietų. Deja, laisva vieta pensione reiškia, kad kas nors mirė…
Prieš patenkant į pensioną žmogui daromi tyrimai, jis 28 dienas laikomas izoliatoriuje. Tokia griežta tvarka įvesta prieš kelis metus, po vieno liūdno įvykio. Pasakojo apie senutę, kuri atvykdama turėjo visų tyrimų rezultatus (net AIDS), bet pasirodė, kad sirgo vidurių šiltine - tai buvo pastebėta per vėlai, kai apsikrėtė ir kiti pensiono globotiniai. Nuo to laiko niekuo nepasitikima ir naujai atvykę gyventojai tikrinami iš naujo. Sveikata tikrinama nuolatos - kas ketvirtį kviečiamas dermatologas, ginekologas. Nors čia ir ne ligoninė, bet yra psichiatrė, psichologė, terapeutė, stomatologas, medicinos seserys, sanitarės.
Susėdame pasikalbėti su tais gyventojais, kurie labiausiai domėjosi, ką gi mes čia veikiame, lydėjo mus koridoriais. Su mumis ir socialinė darbuotoja Lina Martišauskienė. Vos tik pradedame kalbėti, kažkas pasako, kad “čia labai geras pensionas ir čia gyventi gera”.
Keistai nuskamba frazė “nenorėčiau gyventi laisvėje”, tačiau “laisvė” čia reiškia gyvenimą, kai niekas tavimi nesirūpina…
Pasižiūri globotiniams į akis ir supranti, kad jie tikrai nemeluoja. Pensiono gyventojai jau įpratę į klausimus atsakinėti iš anksto, nes žino, kad vis tiek paklaus.
Antanas apie save pasakoja pirmas, nieko neslepia. “Pensione gyvenu jau 18 metų. Kai buvau 2 metų, tėvai mane paliko ir atidavė į vaikų namus. Ten užaugau, vėliau mokiausi Panevėžio pagalbinėje mokykloje, bet ir ten sunkiai sekėsi. Gyvenau Pabradėje, po to - Jotainiuose, daug kartų gulėjau psichiatrinėje ligoninėje. Išdykavau, neklausiau, buvau pavogęs seifą iš kontoros. Bet paskui pradėjau klausyti, mokytojus gerbti. Susipažinau su Irute, turiu šeimą, gyvenu šalia pensiono. Turiu sūnų Antaniuką (jis šiuo metu globojamas ligoninėje). Dalyvavau “Bobų vasaroje”. Pasikrikštijau. Kiek galiu, dirbu pensione, atvežu produktų.
Monika - šiek tiek paslaptinga, bet labai energinga mergina, sporto komandos “Vikruoliai” kapitonė. Man 29 metai. Gimiau Vilniuje, bet motina mane paliko. Gyvenau keliuose pensionuose, gulėjau keliose ligoninėse. Mokytis sekėsi prastai. Jotainių pensione gyvenu nuo 1987 metų. Dabar gyvenu atskirai, turiu savo asmeninių daiktų: sofą, stalą. Užsidirbu ravėdama daržus. 1995 metais Vilniuje mokiausi dažytojos profesijos. Dabar padedu dirbti pensiono darbuotojams.
Monika padeda jaunesnėms socialinėms darbuotojoms, kurioms
sunkiau susitvarkyti su globotiniais. Vyr. gydytoja O. Bložienė mano, kad Monika galėjo gyventi ir kitaip, jeigu per anksti nebūtų buvusi “nurašyta” į pagalbinę mokyklą, jeigu būtų turėjusi protingą ir kantrią mokytoją.
Griša čia nuo 1986 metų. Jis tik šiais metais pradėjo kalbėti, bendrauti. Griša aktorius, debiutavo Giminių šventėje. Dabar mokosi fotografuoti. Pensione bendraujant su socialiniais darbuotojais, ryškėja net labai sunkių ligonių gabumai.
Vytautas - pati ryškiausia pensiono žvaigždė. Rašo eilėraščius. Puikiai vaidina - galėtų tapti profesionaliu aktoriumi. Ir Jeseniną mintinai moka. Mano visas gyvenimas susideda iš nuopuolių, kėlimųsi, praradimų. Buvo šviesių dienų, bet nedaug. Kažkas vis koją pakiša. Galėčiau gyventi pas gimines, bet nenoriu, nevertinu žmonių, kurie gyvena tik dėl pinigų, - tai ne žmonės.
Sako, miesto gatvėje žmonės vis dar atsigręžia į turinčius psichikos negalią: visuomenė dar negali jų priimti tokių, kokie jie yra. Pensionus anksčiau pagal galimybes įkurdindavo kuo nuošalesnėse vietovėse ir jų gyventojus mažai kas matydavo.
Nors dabar apie tokius pensionus jau pradėta kalbėti daugiau, tačiau darbuotojai sako, kad dar per mažai. Jie norėtų, jog visuomenė suprastų, kad galima būti kartu su žmonėmis, turinčiais psichikos negalią, kad jie yra ne tik neblogesni, bet kartais ir geresni, kad jie gali kurti, kad jie gali integruotis į visuomenę.
Visų panašių įstaigų tikslas - šių žmonių integracija į visuomenę. Integracija kol kas vyksta labai lėtai, nes čia gyvenantieji yra sunkūs ligoniai, kurių šiuolaikinė medicina dar nepajėgia išgydyti. Bet kur bejėgė medicina, ten daug gali padėti žmogiškoji šiluma ir meilė, be jokio atokvėpio darbuotojų dalinama globotiniams. Ir meilė artimui padaro stebuklus…
Pensiono darbuotojai niekada nepraranda vilties, kad kuris nors ligonis galėtų bent iš dalies integruotis į visuomenę. Čia dirbti susirinko tie žmonės, kuriems jų darbas labai patinka. Kolektyvas jaunas, energingas, kvalifikuotas - tai bendraminčiai.
Paliekame apsnigtus Zavišų rūmus ir sugrįžtame į miestą. Pasirodo, tikrai nėra jokio skirtumo, kur gyveni - mieste, kaime ar psichoneurologiniame pensione. Svarbiausia, kaip gyveni.

Populiariausi straipsniai

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai