Ketvirtoji laimingo žmogaus širdis

2011-ųjų birželį Kauno klinikose pirmą kartą Lietuvoje ir Baltijos šalyse kartotinai persodinta širdis. Operaciją atliko Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas profesorius Rimantas Benetis ir medikų komanda. Pacientas, 26 metų vyras, įgijo jau ketvirtąją širdį – po savos, tačiau nepagydomai sutrikusios, neilgai tarnavusios dirbtinės širdies ir transplantuotosios 2007-ųjų spalį. Šios istorijos „kaltininkas“ Nerijus Maskolaitis po pirmosios transplantacijos aktyviai ėmėsi organų donorystės propagavimo. Prieš porą metų viename interviu išsitarė: „Kuo daugiau bus žmonių, pritariančių organų donorystei ar nelaimės valandą nepagailinčių žuvusių artimųjų organų, tuo geriau sergantiesiems ir tų organų laukiantiems.“ Kad tai tebėra labai svarbu ir jam asmeniškai, tąkart dar nežinojo.
 
Širdis pavargo
„Tik eilinis gripas“, – taip Nerijus iš pradžių įvardijo 2006-ųjų vasaros negalavimą. Per keletą dienų karščiavimas buvo įveiktas, tačiau ėmė varginti stiprus dusulys, ypač gulint ant nugaros – „lyg kažkas smaugtų“. Ir šeimos gydytoja manė, kad tai plaučių liga. Praėjo dar kelios savaitės, vaikinas kreipėsi į kardiologus. Miokardito – širdies raumens uždegimo – paveikta ir išsiplėtusi širdis medikamentams jau nepakluso.
„Sveikata blogėjo, o dar po dviejų mėnesių mano būklė tapo kritinė. Ėmė nykti raumenys, atsisakė inkstai, kepenys, kiti organai. Iš karto patekau į reanimacijos palatą, prijungė dirbtinės širdies aparatą. Pirmasis buvo spintelės dydžio, po to – nedidelis, nešiojamasis. Kiek atsigavęs ėmiau ir į kiemą išeiti. Metai prabėgo Kauno klinikose, belaukiant donoro širdies. Tinkamos vis nebuvo, be to, organizmas buvo silpnas ir išvargintas, operacija buvo ne mano jėgoms. Kankino ir nežinia, klausimai „kiek gyvensiu“ ir „kaip gyvensiu“ buvo be atsakymų. Kad po organų persodinimo gyvenama ir netgi gerai, tada nežinojau. Tų metų vasarą Kauno kardiochirurgai persodino širdį ir pirmąjį širdies-plaučių kompleksą Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Tik iš savo likimo draugų galėjau suprasti, kaip būna po tokios operacijos. Kol nestreikavo mano širdis, nė karto negulėjau ligoninėje, nesusimąstydavau apie ligas, nežinojau, kad žmonės iš viso serga. Žinią, kad man reikės persodinti širdį, priėmiau ramiai.“
Esu!
Atėjo diena, kai atsirado donoro širdis. Nerijus gerai mena, kaip buvo iškviestas į paruošimo operacijai palatą. „Po to labai greitai, kaip man atrodė, nubudau su širdimi savo vietoje. Keistas jausmas – juk iki tol dirbtinę širdį nešiojausi kaip priedą; ji pulsavo ne mano kūne, o išorėje. „Viskas gerai?! Aš gyvas! Bet juk kažkas mirė...“ – džiaugsmą ir liūdesį išgyveno Nerijus. – Išėjusiųjų artimiesiems skausmas, o gyviesiems – dovana, už kurią padėkoti sunku rasti žodžių. Prieš pusmetį gavau ir dar vieną širdį. Tai labai brangios konkrečių žmonių ir jų artimųjų, taip pat – medikų, mane išgelbėjusių, dovanos man. Nenorėčiau nuvilti visų, kurie manimi rūpinasi. Gyvenimas fizine prasme prieš ir po transplantacijos nelabai pasikeitė, pokyčiai svarbesnis kaip sukrėtimas, nauji, galbūt kitokie nei anksčiau gyvenimo tikslai.“
Po pirmosios operacijos įsijungė į asociacijos „Gyvastis“ veiklą, pamatė, kaip gyvenama po organų transplantacijų, kaip tokių žmonių organizacijos veikia kitose šalyse. O užpernai atšoko savo vestuves. Ir ėmėsi visuomeninės veiklos – 2011-ųjų vasarį įsteigė draugiją „Dovanota širdis“. Ji vienija žmones po širdies ir plaučių persodinimo bei jų artimuosius. „Tikiuosi, kad mano veikla nenuvils, – sako pirmininku tapęs Nerijus. – Reikšmingiausia man yra padėti savo artimiesiems ir skleisti organų donorystės idėją, kad žinios ir darbai padėtų visuomenei. Daug žmonių serga lėtinėmis ligomis, yra pririšti prie dializės aparatų. Dalyvauju akcijose, apie organų donorystę kalbame su žmonėmis. Vieni abejingi, kiti – ir tokių daugėja – supranta, įgyja donoro kortelę. Man pasisekė ir pirmą, ir antrą kartą, o yra laukiančių ir nesulaukiančių. Dar trūksta visuomenės solidarumo šioje srityje. Norėčiau, kad ši problema būtų mažesnė ir kad kitiems sergantiems žmonėms taip pat pasisektų, kaip man.“
„Neypatinga“ istorija...
Gydantis tenka koreguoti gyvenseną, laikytis tam tikro mitybos režimo – kad kūnui pakaktų energijos, bet ir nereikalingų kilogramų nesusidarytų. Galima valgyti įvairaus maisto, bet ne per daug ir ne bet ką. Naują širdį po pirmosios operacijos Nerijus jautė kaip savą ir kartu kaip svetimą, aplink kurią zuja būrys „savų“. Vartoja vaistų, kurie slopina imunitetą – jie lyg trinkteli „namiškiams“, kad šie nekreiptų dėmesio į naujokę širdį, nesiektų jos išstumti. Tuos mėnesius, kai gyveno su prijungta dirbtine širdimi, nebesinorėjo mėsos ir pieno produktų. Gyvensena kito ir savaime: „Sužinojęs, kad stipriai sergu, surūkiau paskutinę cigaretę, o tai, kas liko pakelyje, atidaviau tėčiui.“
Prieš metus, artėjant Kalėdoms, Nerijus namuose slystelėjo ir krito. Tąkart pajuto širdį „ne tokią“. Įvykis greičiausiai buvo tik pretekstas po ilgesnės pertraukos apsilankyti klinikoje. Gydytojai nustatė širdies kraujagyslių spindžio susiaurėjimą, kitaip tariant, kraujagyslės ėmė kimštis. Atliktas stentavimas (kraujagyslių plėtimas), bet to nepakako. Žinia Naujųjų metų proga – teks keisti jau sykį pakeistą širdį. Po mėnesio atlikta dar viena stentavimo procedūra.
Kartotinė širdies transplantacija atlikta Joninių naktį, iš birželio 23-iosios į 24-ąją.

„Joninių išvakarėse nuvykome pas žmonos tėvus. Gražią dieną ir pasiekė žinia iš Kauno klinikų, kvietimas: „Kuo greičiau, tuo geriau!“ Per pusantros valandos atvykau, tą patį vakarą mane operavo. Niekuo neypatinga istorija“, – mano Nerijus.
Kartotinė operacija
Vieną kartą jau patyręs transplantaciją, nieko nebijojo ir jokių netikėtumų nesitikėjo: „Man viskas buvo aišku. Gydytojais pasitikiu, žinojau, ką darys ir kad viską padarys gerai. Tik „po visko“ išgirdau – šiek tiek iš žiniasklaidos, šiek tiek iš gydytojų, kad šį kartą rizika buvo didesnė. Bet jeigu man apie tai ir būtų pasakę, vis tiek būčiau sutikęs. Pasirinkimas juk nedidelis: eiti, kol vieną dieną nukrisi, arba daryti taip, kaip pataria savo darbo profesionalai kardiochirurgai ir kardiologai.“
Visos organų persodinimo operacijos paprastai pradedamos vakare ar naktį. „Į operacinę nuvežė vakare. Kai prabudau, buvo praėjusi visa diena, o gal ir dvi. Labai norėjau valgyti, – Nerijus gerai prisimena tuos pusryčius. – Reanimacijos palatoje teko praleisti apie dvi savaites. Buvo leista atsistoti, žengti keletą žingsnių aplink lovą – prijungtas prie aparatų toli nenubėgsi! Organizmo veiklą stebėjo aparatai ir monitoriai. Palata vienvietė, izoliuota, bet niekada nebuvau paliktas vienas, visą laiką budėjo slaugytoja; artimieji galėjo lankyti, jie ateidavo aprengti specialia uniforma, taip pat ir personalas tik su specialia apranga, kad neatneštų infekcijos užkrato. Po vienutės dar kiek laiko praleidau skyriuje, vėliau – reabilitacijos etapas. Ir viskas gerai!“
Apie baimę ir galimybes
Mūsų gydytojai yra pasirengę persodinti širdis, plaučius, kepenis, ragenas, inkstus, tačiau ne visuomet ir ne visiems ligoniams gali padėti, nes donorų organų trūksta; trūksta arba nėra, nes mūsų visuomenėje transplantavimo operacijų dar bijoma ir bijoma aukoti organus.
LSMU Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas profesorius habil. dr. Rimantas Benetis, atlikęs operacijas Nerijui ir kitas širdies bei širdies ir plaučių persodinimo operacijas, dirbtinės širdies implantavimo ir įvairias sudėtingas operacijas Kaune (taip pat Europos šalyse, Indijoje, Kazachstane ir kitur), kalba apie gydytojo atsakomybę, apie tai, kaip gydytojui pasakyti, o pacientui išgirsti žinią „Jūs nebeturite širdies, teks atlikti sudėtingą operaciją“. Ne kiekvienam sergančiajam, o dar visai neseniai – sveikam žmogui, tokia ar panaši žinia ir medikų siūlomas gelbėjimo planas yra priimtinas; sudėtingo gydymo bijomasi, didelis dar nepasitikėjimas medikais ir apskritai medicina.
„Man kartotinis širdies persodinimas – lyg ir nieko sudėtinga, nemačiau, ko bijoti, – kalba Nerijus. – Tačiau yra žmonių, kurie ir mažiau sudėtingoms operacijoms nesiryžta. Man reikėjo susitaikyti su mintimi, kad sunki liga savaime nepraeis. Mūsų gydytojai puikūs, tačiau ne visi žmonės pasitiki, bijo ir operacijų, ir donoro kortelės, nes įsivaizduoja: gaudamas kortelę, pasirašysiu mirties nuosprendį. Taip mąstantys, manau, yra tikri keistuoliai! Reikia kalbėti apie organų donorystę ir kiekvieno iš mūsų aktyvią poziciją, prisidėjimą prie galimybės dovanoti gyvenimą kitam žmogui. Aš gyvenu ir džiaugiuosi, labai noriu padėti kitiems. Ateitį sieju su donorystės propagavimu; juk yra ne vienerius metus laukiančių transplantacijos – savo ateities gyvenimo.”
Iš tiesų savos valios pareiškimas yra labiau pilietiškumo ir humaniškumo pažadinimas kituose. O statistika tokia: šiuo metu iš donorystei oficialiai pritarusių (t.y. taip, kaip numatyta Lietuvos teisės aktuose ir įgijusių donoro kortelę) žmonių nė vienas nežuvo, nė vieno organai nebuvo panaudoti. Tačiau tai, kad ta valia pareikšta, kad ją žino artimieji, tam tikromis aplinkybėmis gali būti labai svarbu.
Laimingas žmogus
Su širdimi esame linkę sieti gerąsias žmogaus savybes, širdžiai, kuri, anot medikų, tėra tik raumuo, kraujo siurblys ir pompa, priskiriame gebėjimą jausti, suprasti ar atjausti. Išeitų, kad visos Nerijaus širdys labai geros! Jis sako: „Net nepagalvojau, kad kitiems, nesilankantiems ligoninėse, sekasi, o man – mažiau, kadangi susirgau, turiu gydytis. Man, gyvenančiam su ketvirtąja širdimi, juk tikrai sekasi, galbūt dar labiau nei kitiems. Kaip dovanas gavau kitų žmonių širdis. Mano gyvenimas prasmingas, gera gyventi taip, kaip gyvenu. Esu laimingas. Sutikau daug puikių žmonių, labai nuoširdūs visi Širdies chirurgijos klinikos medikai. Jie man kaip šeima, kaip broliai ir seserys. Visi gydytojai, sesutės, intensyviosios terapijos gydytojai ir sesutės – lyg šeima... Chirurgai – kaip tėvai, gydytoja dr. L.Jankauskienė – kaip mama, viską matanti ir prižiūrinti. Čia kas mėnesį praleidžiu po keletą dienų, kol atliekami tyrimai, tikslinamos vaistų dozės, kol įdėmiai stebima, kaip veikia manoji širdis.
Visą laiką prisiminsiu šiuos žmones ir tai, kokį gyvenimo džiaugsmą jie man suteikė. Taip pat dėkoju ir širdis dovanojusiems. Tik todėl, kad jie ištarė „taip“, aš esu dabar gyvas.“
Komentaras:
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos gydytoja kardiologė dr. Loreta Jankauskienė:
„Nerijui vystėsi persodintos širdies kraujagyslių pažeidimas, panašus į tą, kuris būna išeminės širdies ligos metu, tik čia procesas labiau išplitęs. Kai techniškai įmanoma, galima praplėsti kraujagysles, implantuoti stentus, tačiau tai tik laikina pagalba. Pagrindinis gydymo metodas – kartotinė transplantacija.
Be medikų ir pacientų sutarimo gerų rezultatų nebūna. Į klausimą, koks pacientas yra geras, atsakyčiau: besidomintis, skaitantis, „naršantis“ internete, klausiantis, abejojantis, atsargus, bet kartu ir pasitikintis, vykdantis gydytojų nurodymus. Nerijus turi visus paminėtus bruožus, bet išskirtinės jo savybės yra pasitikėjimas supančiais žmonėmis, optimizmas ir tikėjimas gyvenimu.“
Faktas
Tarptautinės širdies ir plaučių transplantacijos organizacijos duomenimis, pasaulyje per metus atliekama per 3200 širdies persodinimo operacijų, maždaug 3 proc. iš jų – kartotinės.

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

Juozas
2012-02-06 22:37
Išties griebianti už širdies yra ši Nerijaus istorija. Tikrai gera, kai žmogui yra dovanojama galimybė gyventi ir yra tokių nuoširdžių, geraširdžių žmonių, kurie netekę savo artimųjų, ryžtasi dovanoti sergančiajam organą ir galimybę gyventi.
Visokeriopos sėkmės tau, Nerijau, gyvenime, džiaukis juo, nešvaistyk laiko veltui, siek tikslų ir nuveiks kiek galima daugiau šiam gyvenime.
Sėkmės ir donorų šeimynai, kuriems tai pat Nerijus yra kaip artimas žmogus, kadangi jame liko dalelė ir prarasto artimojo.

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai