Interviu su šimtamete

Šiemet, vasario 27 d., Julei Rastenienei sukako šimtas metų. Ji turi penkis vaikus, aštuonis anūkus, keturiolika proanūkių ir dar vieną proproanūkį. Julė gimė didelėje ūkininkų šeimoje Zarasų rajone, Pratkūnų kaime. Petro Cvirkos ir Juozo Baltušio amžininkė skaityti ir rašyti išmoko pati. Išgyvenusi ne vieną karą, daugybę besikeičiančių valdžių, moteris sako laukianti naujos prezidentienės, kuriai pradėjus valdyti, Lietuvoje vėl visi gyvens gerai.
 

Stipri kaip uola šimtametės senelė


Pokalbį pradedu gal ir nuo pakankamai kvailo klausimo – kaip pavyko taip ilgai nugyventi? Julė susimąsto ir prisimena savo senelę Barborą. Ji taip pat nugyveno ilgą gyvenimą. Iš mamos pasakojimų Julė žino, kad senelė Barbora buvo labai aukšta. Senelė buvo samdinė dvare. Penkiolikmetė Barbora dirbo su bernais dvare, jie sumanė mergas išmaudyti baloje. Senelė Barbora irgi leidosi įmetama, bet kai išlipo iš balos, pakėlė vieną vaikiną, ji apsuko tris kartus ir numetė. Tai visi samdiniai žiūrėjo išsižioję.
„Kai gimiau, senelės jau nebuvo, bet man daug apie ją pasakojo, nes ji buvo išskirtinė moteris. Pamenu pasakojo, kaip ji savo išgerti mėgstantį vyrą atpratino ją mušti. Vieną dieną, kai jis grįžo išgėręs ir jau norėjo užsimoti, senelė pakėlė jį už pažastų ir labai smarkiai pasodino ant žemės. Jau taip pasodino, kad negreit atsikėlė. Nuo to laiko išgėręs jis net jai nesirodydavo,“ – šypsosi prisiminusi Julė. Jos senelė gyveno ilgai, nesirgo, daug darbų nudirbdavo viena ir niekada nepavargdavo.
Galbūt iš tiesų Julės šeimyna turi ilgaamžiškumo geną, nes ir jos pensinio amžiaus jau sulaukusi dukra atrodo gerokai jauniau.
 

Vogė mamos keptus blynus


Julės šeimoje buvo dar šeši broliai ir sesuo. Julės tėvai mokytis neleido, į mokyklą ėjo vyresni broliai. Moteris jau palaidojo visus brolius, liko tik aštuoneriais metais jaunesnė sesuo. Julė pamena pasakojimus apie tai, kad jos tėtis tarnavo prie caro.
Verčiant Julės gyvenimo puslapius neišvengiamai susiduri su to meto istoriniais įvykiais, realijomis. Moteris prisimena, kad apie vokiečių atėjimą pranešė du bėgliai rusų kariai. „Visame kaime rusiškai mokėjo tik mano tėvas. Tie kareiviai teiravosi, kaip pasiekti pasienį. Tėtis paaiškino, o vienas karys tada sakė, kad, matyt, jį laidos prie mūsų medžių. Po kelių dienų mūsų kieme pasirodė vokiečiai,“ – pasakoja moteris.
Julė prisiminė, kaip su broliais prasimanydavo maisto. „Kai vokiečiai stovėjo Pratkūnuose, jie slėpėsi mūsų klojime, man buvo kokie ketveri metukai. Vokiečiai liepdavo mamai kepti blynus, tarp jų buvo vienas jaunesnis, kuriam gal buvo gaila išalkusių vaikų. Pasiųsdavo mane, kad tiesčiau į jį ranką, jam buvo pavesta stebėti mamos darbą. Paėjęs už namo, kad niekas nematytų, jis man duodavo blynų,“ – šypsosi prisiminusi Julė. Su broliais eidavo ir morkų iš vokiečių saugomų kaimynų sodų vogti.
Šiek tiek paaugusi Julė pamena, kaip jų namas pateko tarp susišaudančių lenkų ir lietuvių kareivių. Tėvas liepė visiem gult ant žemės. Tuomet lenkų kareiviai grobė iš žmonių sviestą, kiaušinius. Suvarę visus į Julės tėvų namą, dar ir apšaudė. Julytė nuo užpečkio stebėjo, kaip žuvo vienas lenkų karys, kitas buvo sužeistas. Lietuviai keletą kareivių paėmė belaisviais. Moteris sako, kad per jos gimtąjį kaimą kasdien slinko kareivių būriai.


 

Su klumpėmis per sniegą


Moteris ištekėjo devyniolikos, tačiau Julės vyras, deja, anksti ją paliko vieną. Moteris pamena, kaip ilgai ieškojo priėjimo prie gydytojo. Julės brolis dirbo siuvėju, susipažinęs su gydytoju papasakojo apie Julės vyro Prano vargus. Jam nuolat skaudėjo gerklę. Moteris smulkiai prisimena kiekvieną dieną, kai buvo kovota už vyro gyvybę. Dvejus metus jie lankė įvairius gydytojus ir šundaktarius, tačiau niekas negalėjo jam padėti, nes Pranas nenorėjo operuotis. Prisimena ir vyro paskutinę dieną. Jis susikvietė prie lovos vaikus, norėjo visus pamatyti... Julės vyrui buvo mažiau nei keturiasdešimt.
Trisdešimties tapusi našle, Julė viena dar dvejus metus rūpinosi ūkiu ir vaikais. Jauniausiai dukrytei buvo vos devyni mėnesiai. Po to prasidėjo sovietmečio kolūkiai. Iki tol Julė su vyru turėjo susikūrę gražų ūkį, buvo įsigiję technikos, tačiau sovietinė kolektyvizacija atėmė iš jų techniką, kluoną, tvartą, pirtį...
Vyresni Julės vaikai labai norėjo lankyti mokyklą, tačiau moteris neišgalėjo jų leisti. „Prieš Kalėdas atėjo pas mane vaikai ir verkia – norim į mokyklą. Sakau, ar jūs pasivysite, juk rudenį nesimokėt. Be to, iki mokyklos šeši kilometrai. Ir apvilkt neturiu kuo. Bet vaikai labai prašė, tai nuėjau pas kunigą pasiskolinti pinigų. Jis man sako, iš ko gi aš jam atiduosiu. Tai davė man paklodę didelę, iš jos pasiuvau kelnes ir marškinius su ilgom rankovėm. Dar turėjau kailinių senų, tai pasiuvau berankoves liemenes. Visą žiemą jie vaikščiojo. Numezgiau jiems šiltas kojines ir įsispyrę į medines klumpes eidavo į mokyklą. Ir nei peršalo nei vienas, nei sirgo,“ – prisimena Julė savo vaikų norą mokytis.
 

Pergyveno ir vėžį


Julės mama visus jos brolius ir ją gydė žolelėmis, vienam broliui labai skaudėjo skrandį, mama gydė jį cikorijom, pelynais, medetkom. Vaikystėje Julės ligos buvo gydomos žolelėm ir medumi. Nors moteris sako, kad pamena tik vieną kartą, kai blogai jautėsi. Julė nostalgiškai prisimena savo gimtinės beržynus ir gryną kaimo orą. Kaimo gydytojos pareigas ėjo vadinamoji bobutė, viena jos kaimynė. Ji ir žoleles kaimo gyventojams skirdavo, ir gimdymuose vaikus priimdavo. Julė sako, kad visi jos nėštumai ir gimdymai buvo lengvi. „Vieną dieną gaminu valgyt ir jaučiu, kad prasidėjo gimdymas. Pakviečiau bobutę, padėjau maistą ant stalo ir baigus visiem valgyti jau rodžiau savo dukrytę. Vyras juokėsi, kad, matyt, prijuostėje tą vaiką nešiojau. Jie jokio garso net negirdėjo,“ – šypsosi Julė.
Prieš 45-erius metus Julei teko išgirsti diagnozę – gimdos vėžys. Moteris ištvėrė operaciją ir radio švitinimą. Ji iki šiol prisimena baimę keliančius įrenginius ir blogą savijautą po to. Toks gydymo metodas savo šalutiniu poveikiu buvo daug blogesnis už šių dienų chemoterapiją.
 

Šimtametės paslaptis – Kondroto šaknis


Julė ligoninėje susipažino su moterimi, kuri gėrė kažkokio augalo šaknį ir tikino, kad vėžys nuo jos pasitraukė. Julė irgi nusprendė su vėžiu kovoti Kondroto šaknimi. Ši šaknis labiau žinoma degsnio šaknies pavadinimu. Moterys suteikė jai Kondroto vardą, nes tokia buvo pavardė vaistininko, kuris nurodė šią šaknį jos pažįstamai.
Julė grįžus namo ieškojo Kondroto šaknies. Vaistininkas dar gulinčioms ligoninėje moterims prisakė gerti po stikliuką pusvalandį prieš valgį. Gydymui šiuo augalu neprieštaravo ir Julės gydytoja. Julė taip tikėjo šaknies gydomosiomis galiomis, kad spiritinius nuovirus vartoja iki šiol. Ji tiki, kad Kondroto šaknis yra jos sveikatos garantas.
Moteris kartoko skonio Kondroto šaknį naudoja ir išoriškai, ir į vidų. „Kartais kokios žaizdelės burnoje atsiranda ar ima sopėti kelią, ar koks gumbas, ar žaizdelė – tai dedu kompresus. Tik kad ta šaknis nudažo viską rausvai, tai reikia būti atsargiem,“ – aiškina Julė. (Gavau ir aš Julės sveikatos nuoviro paragauti, gal ir man jis pridės porą metų... – aut.) Julės gydomojo nuoviro receptu naudojasi visi jos šeimynykščiai.
Gydytojai sako, kad Julės kraujas geresnis už jos dukters. Nors moteris neatsisako net ir lašinių, tik skundėsi, kad neranda gerų.
Dabar Julė laukia šiltų orų, tada ji galės išvažiuoti į dukros sodybą. Ten, gamtoje, ji atsigauna. Ir nors akys jau rodo tik kontūrus, Julė atsimena visus gamtos kvapus ir garsus. Belieka palinkėti Julei sveikatos ir ilgų gyvenimo metų.

 

Populiariausi straipsniai

Lankytojų komentarai

vita
2011-01-01 15:50
as begalo dziaugiuos del sitos moters ir tikiu kad zolytes dauka gali

Parašykite savo nuomonę

  • :)
  • (happy)
  • :D
  • (super)
  • (hi)
  • (red)
  • (fu)
  • (fool)
  • (weird)
  • :P
  • :(
  • (hooray)
  • (bad)
  • (think)
  • 8|
  • (ok)

Straipsniai šioje grupėje

Video

Naujausi gydytojų atsakymai

Mūsų draugai