Ajurvedoje slypi medicinos mokslo ištakos

Šiuolaikiniame pasaulyje vis dažniau išminties ieškoma praeityje. Priversti didžiulio tempo atsigręžiame ir tikrąją prasmę pamatome ten, kur ji glūdi jau kelis tūkstančius metus. Ne išimtis – ir medicina. Šį kartą siūlome arčiau pažvelgti į Tibeto mediciną bei Indijos gyvenimo meną – ajurvedą. Nustebsite, kiek išminties galima rasti kelių tūkstančių metų senumo tiesose.
 

Tibeto medicina


Tibeto medicina ir jos išmintis buvo saugoma ištisus tūkstantmečius. Savo filosofija ji apjungia esmines Rytų medicinos tradicijas bei mokslą ir meną.
Tai susieta ne be priežasties – visa Tibeto medicinos teorija remiasi žmogaus kaip gamtos dalies kūno ir sielos vienumos pažinimu, taip pat – ir jo aplinkos įvertinimu.
O tam, kad žmogų varginantys sutrikimai ir negalios būtų atpažįstami, reikia ne tik žinių, bet ir asmeninių gydytojo savybių, tokių kaip įžvalga, proto lankstumas, kūrybingumas – visa tai – menas.
Galiausiai visos šios žinios ir žmogiškosios savybės yra vienijamos budizmo principais – sveikas žmogus yra tas, kuris vadovaujasi stipriomis moralės nuostatomis, rūpinasi savo karma, yra altruistas.
 

Tibeto gydymo menas


Lygindami Tibeto ir mūsiškę mediciną, pastebime daug skirtumų.
Visų pirma, Rytų filosofija teigia, kad ligos kyla dėl „dvasios nuodų“ – neapykantos, godumo ir paklydimo. Kai jie užvaldo žmogų, sutrinka tiek jo dvasinė, tiek ir fizinė pusiausvyra, pradeda silpti sveikata, susergama. Todėl Tibeto medicina siekia visų šių pradų harmonijos.


Visų pirma, skatinama suderinti mitybą ir keisti gyvenimo būdą – tai itin aktualu Vakarų pasaulio žmonėms, kurių tiek mityba, tiek ir gyvenimo tempas yra pakrikę. Vaistų skiriama tada, kai natūralių pokyčių nebepakanka. Tibetietiški vaistai – tai daugybės gydomųjų žolelių deriniai, mineralai, sujungti į vieną vietą. Tokie daugiakomponenčiai vaistai, manoma, veikia geriau nei tik skirti konkrečiai ligai ar organui. Dažniausiai jie miltelių, tepalų, aliejų, piliulių, o kartais – net ir smilkalų formos.
Tačiau dar kartą – geriausių rezultatų pasiekiama tik derinant gyvenimo būdo keitimą ir vaistus.

 

Ajurveda – gyvenimo filosofija


Apie šią medicinos rūšį žinoma kiek daugiau, tiksliau sakant – ji tiesiog populiaresnė nei Tibeto medicina. Maždaug prieš 5 tūkst. metų ši gyvenimo kokybės ir ilgaamžiškumo stiprinimo sistema susiformavo Indijoje. Jos pagrindas – vėlgi organizmo funkcijų sureguliavimas ir harmonija. Visa tai pasiekiama tobulinant mitybą, atliekant kvėpavimo ir fizinius pratimus.
Pagal Ajurvedos filosofiją, yra trys esminės ligų priežastys – netinkama mityba, stresas ir nešvara.
Dar viena svarbių ajurvedos sudedamųjų dalių – dvasinio pasaulio tobulinimas, kai pasitelkiama kiek panaši į savitaigą metodika – nepalankių situacijų modeliavimas pozityvia linkme.
Taip pat patariama keisti ir savo pasaulėžiūrą bei sveikatos vertinimą. Tai skatinama jau minėtais kvėpavimo pratimais, vaikščiojimu basomis ant šaltos žemės, apsiliejimas šaltu vandeniu.
Labai daug dėmesio skiriama mitybai: negalima valgyti nesiprausus, esant blogos nuotaikos, nesant alkanam. Valgyti reikia atsisukus į Rytus, prieš tai siūloma pamedituoti. Taip pat valgoma sėdint, o ne stovint, pavalgius vėlgi derėtų nusiplauti rankas, iš karto neiti miegoti, pavaikščioti. Negalima valgyti saulei nepatekėjus ar nusileidus.
Ir, žinoma, labai svarbu rinktis natūralius ir subalansuotus produktus.
Vadovaujantis šiais nurodymais, virškinimas pagerės, žmogus taps „lengvesnis“, nuotaika bus geresnė.
 

Kaip pritaikyti šiandien?


Skeptikams gali atrodyti, kad tokie „pasenę“ patarimai mūsų pasaulyje nėra gerai pritaikomi. Vis dėlto, į juos įsigilinus, pasidaro labai aišku, kad visa tai – pačios paprasčiausios žmogiškos tiesos, kurias kiek performavusi taiko ir Vakarų medicina.
Taigi, norint jomis pasinaudoti, tereikia šiek tiek valios ir pastangų.

 

Susiję straipsniai

Video

Mūsų draugai

Mūsų draugai